Vladimiras Savčenka - Savęs atradimas

— Sąmojinga, nieko nepasakysi… (Tėti, o tu žinojai… na, kad aš tavim netikėjau?)

— Žinojau, sūneli… Nieko. Laikas buvo toksai kvailas. Aš pats savim ne visada tikėjau… O tu ką ten sumanei?

— Eksperimentą. Noriu išbandyti informacijos valdymą savo organizme. Galiausiai turime rasti būdą, kuris žmogų įgalintų analizuoti ir sintetinti savo organizmą, psichiką, atmintį… supranti?

— Amžinai tu, Valia, pinkliai šneki. Neįkandu aš jūsų mokslo. Kažkada kulkosvaidį užrištomis akimis surinkdavau ir išnarstydavau. O šito tavo ketinimo nepermanau… Kokia nauda iš to bus?

— Nagi… Sit tu kariavai už visuotinę lygybę, teisingai? Pirmasis šio užmojo tarpsnis vykdomas: išgyvendinama,nelygybė tarp turtingo ir beturčio, tarp stipraus ir silpno. Visuomenė dabar suteikia lygias galimybes visiems. Tačiau be nelygybės, esančios visuomenėje, yra nelygybė, glūdinti pačiuose žmonėse.

žmogus be talento neprilygsta talentingam. Negražus neprilygsta gražiam. Ligonis ir luošys nesusilygins su sveiku… O jeigu mūsų sumanymas pavyks, kiekvienas žmogus galės pasidaryti toks, koks panorės: protingas, gražus, jaunas ir doras…

— Jaunas, protingas, gražus- tai aišku. Visi panorės. O šit doras — vargiai. Būti doram — užvis sunkiausia.

— Bet jei žmogus tiksliai žinos: ši informacija jį padarys niekšiškesnj ir vingresnį, o ši — sąžiningesni ir nuoširdesnį, neims gi jis dvejoti, ką rinktis?

— Kaip čia pasakius… Yra žmonių, kuriems svarbu prieš kitus rodytis dorais, o šiaip gali nors vogti — kad tik neįkliūtų. Tokie pasirinks vingrumą.

— 2inau… Nereikia apie juos dabar, tėti. Rytoj bandymas.

— Ir būtinai tau pačiam rizikuoti? Žiūrėk, sūnau…

— O kam gi kitam, jei ne man! Sakyk, ar tu būtum galėjęs nušokti nuo lirustvero į apkasą?

— Apačioje du karininkai sergėjo. Iškart būtų pribaigę.

— O permaldauti jų nebuvo galima?

— Kodėl gi ne? Reikėjo pasakyti, kad daugiau nebeagituosiu, kad pasitraukiu iš bolševikų tarpo, mieliausiai būtų paleidę.

— Kodėl gi tu nepasakei?

— Kad aš — jiems? Ir negalvojau aš apie tai. Apie kitką galvojau: jeigu mane pašaus, broliavimuisi mūsų bare — galas.

— O kodėl tu apie tai galvojai? Taip jau labai mylėjai žmones, a? Bet juk tu ir žudei žmones — ir iki tol, ir paskui.

— Ir aš žudžiau, ir mane žudė — toks metas buvo.

— Tai kodėl?

— Išdidus buvau, tur būt, todėl. Labai aš tada išdidus buvau. Galvojau, kad stoviu it užtvara visam karui.

— Va ir aš, tėti, dabar toksai išdidus.

— Žinoma, jei patekai ant brustvero — stovėti reikia išdidžiai. Tai tiesa. Tiktai tu savo darbo su tuo brustveru nelygink, sūnau. Aš juk dviejų valandų neišstovėjau: kareivių komitetas aliarmu pakėlė batalioną, karininkiūkščius pribaigėme, ir viskas… O tu ar turi ką pakelti aliarmu?

Į šį klausimą nieko negaliu atsakyti — ir pramanytas pokalbis baigiasi.

Na, užteks — miegoti! Gegute, gegute, kiek metų gyvensiu?”

Aspirantas Krivošeinas pasikėlė į penktąjį aukštą, įėjo į butą. Viktoras Kravecas ir antrininkas Adomas rūkė balkone; pastebėję ji, grįžo į kambarį. Krivošeinas nelinksmai nužvelgė juos.

— Trejetas iš vienos ankšties. O buvo ketvertas… — jis pažiūrėjo į laikrodį: laiko dar yra; atsisėdo. — Papasakok, Viktorai Kravecai, kas ten jums atsitiko?

Tas užsirūkė naują cigaretę, slopiu balsu pradėjo pasakoti.

…Bandymo programa buvo tokia: pasinerti į skystį iki kaklo — patikrinti pojūčius — užsidėti „Monomacho kepurę” — vėl patikrinti pojūčius — duoti „nepasitenkinimo komandą” („Ne tai!”) — abipusiai prasisunkiant, sueiti į kontaktą su skystąja schema — pasiekti reguliuojamo vaiskumo stadiją — suauginti sulaužytus šonkaulius — panaudoti šį „pasitenkinimo impulsą” įsakymui „Tai!” — vėl pasidaryti neperregimu — nutraukti kontaktą su skystąja schema — išlipti iš bako.

Visą tą metodiką Krivošeinas ir Kravecas paruošė ir išbandė ne vieną dešimtį kartų, panardindami galūnes. Abipusį skysčio ir kūno prasiskverbimą į vienas kitą buvo galima lengvai kontroliuoti ir reguliuoti.

— Suprantate, vaikinai, pasirodo, mūsų organizme visada esti kokių nors ne visai sveikų vietų, mažų sutrikimų, ar ką, na, panašiai kaip odoje, netgi sveikoje, kai kur būna spuogų, įdrėskimų, pratrynimų, vietinių uždegimų. Aš nežinau, kokio pobūdžio yra tie vidiniai „įdrėskimai”, bet, padirbėjęs skystyje, visuomet junti, kad ranka arba koja pasidarė sveikesnė ir stipresnė. Skystoji schema tuos smulkius trūkumus ištaiso. Ir kiekvieną tokį taisymą galima justi: perštėjimas toje vietoje iš pradžių sustiprėja, paskui staigiai rimsta. Ir jei, perštėjimui nurimus, tuoj pat duodi „teigiamą komandą” („Tai!”), mašina nuiraukia kontaktą tarp skystosios schemos ir ktino, ranka arba koja pasidaro neperregima… Aš apie tai kalbu, norėdamas akcentuoti, kad mums nebuvo jokių metodinių neaiškumų, kaip sueiti į kontaktą su skystąja schema ir kaip jį nutraukti…

— Kol panardindavote tik dešimt penkiolika procentų kūno, — įterpė Krivošleinas.

— Taip… Kad skystin panardintas žmogaus kūnas valdomo vaiskumo stadijoje išsaugo raumenų stangrumą, mes taip pat neabejojome. Kiek kartų mes rengėme „galėtynes” skystyje: jo ranka (vaiski) su mano nevaiskia arba dešinė su kaire, kai abi vaiskios. Atseit, skystoji schema pilnutinai išsaugo kūno gyvybingumą…

— Kūno dalies, — vėl priekabiai pataisė Krivošeinas.

— Taip. Gal būt, čia šuo ir pakastas, — atsiduso Kravecas.

…Žinoma, buvo baisu. Vienas dalykas įmerkti į skystį ranką arba koją — galima ištraukti, pajutus pavojų. Blogiausiu atveju liksi be rankos. Ir visai kas kita — pačiam pasinerti į baką, atsiduoti valiai sudėtingos ir, ką besakytum, mįslingos terpės, nuo kurios neatsiginsi, nepabėgsi.

Jiedu slėpė tą baimę nuo viens kito: Krivošeinas todėl, kad baiminosi dėl savęs, Kravecas — kad be reikalo negąsdintų draugo.

Bet viskas buvo paruošta kruopščiai, sąžiningai. Skysčio lygį bake nureguliavo taip, kad Krivošeinui būtų kaip sykis iki kaklo ir kad jis galėtų stovėti. Priešais baką pastatė didžiulį veidrodį (teko pirkti už savus — sandėlyje nebuvo): Krivošeinas pats galėjo stebėti ir kontroliuoti pakitimus savo kūne.

Norėdami iki minimumo sumažinti elektromagnetinių trukdymų poveikį „Monomacho kepurei” ir elektroninėms schemoms, bandymą nutarė atlikti naktį, po antros valandos, kai aplinkui išjungti visi įrengimai, o tramvajai ir troleibusai stovi depe.

Krivošeinas nusirengė nuogas, užsiropštė kopėtėlėmis ir, kaire ranka laikydamasis už krašto (dešinę po susidūrimo motociklu jis blogai valdė), pūkštelėjo į baką. Skystis susiūbavo. Krivošeinas stovėjo jame iki kaklo — galva rodėsi atskirta nuo kūno. Kravecas su „Monomacho kepure” stovėjo ant lipynės.

Krivošeinas aplaižė lūpas.

— Sūrus… — jo balsas pasidarė užkimęs.

— Kas?

— Skystis. Kaip jūros vanduo.

Palaukė minutę.

— Atrodo, tvarka. Jokių pojūčių, kaip ir reikėjo tikėtis. Duokš „kepurę”.