Vladimiras Savčenka - Savęs atradimas

Здесь есть возможность читать онлайн «Vladimiras Savčenka - Savęs atradimas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Город: Vilnius, Год выпуска: 1974, Издательство: Vaga, Жанр: Фантастика и фэнтези, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Savęs atradimas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Savęs atradimas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

V. Savčenka gimė 1933 metais Poltavoje. Pagal profesiją jis — inžinierius elektrikas. Eilę metų dirbo mokslinio tyrimo institute, yra išradimo ir mokslinių darbų puslaidininkių ir mikroelektronikos srityje autorius.
Būdamas studentu, pradėjo rašyti fantastinius apsakymus. Pirmoji mokslinė fantastinė apysaka „Juodos žvaigždės” išėjo 1960 metais. Fantastikos rinkiniuose buvo išspausdinti jo apsakymai „Profesoriaus Berno pabudimas”, „Antroji ekspedicija į Keistąją planetą”, nedidelė apysaka „Sėkmės algoritmas” ir pjesė „Naujasis ginklas”. Ukrainiečių kalba išleistos jo apysakos „Laiko šmėkla” ir „Talento valanda”.

Savęs atradimas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Savęs atradimas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Aš irgi, — tiek ir tesusigriebė pasakyti Krivošeinas.

— O kaip dabar bus su milicija?

— Manau, kad man pavyks ir juos… na, jeigu ne pradžiuginti, tai bent jau apraminti.

Krivošeinas atsisveikino ir išėjo. Arkadijus Arkadjevičius ilgai sėdėjo, pirštais barbendamas į stalo stiklą.

— N… taip… — pasakė jis.

Skaitytojus prašome atminti, kad priešais juos mokslinis fantastinis kūrinys. (Autoriaus pasl.)

Ir daugiau nepasakė nieko.

„Ką dar reikia turėti galvoje? — stengėsi prisiminti Krivoaeinas, žingsniuodamas į troleibuso sustojimą. — Aha, šit ką!”

„Gegužės 30. Įdomu vis dėlto apytikriai paskaičiuoti: aš važiavau įprastiniu iškylos greičiu — 60 kilometrų per valandą; tas idiotas salotinės spalvos „Moskvičiumi” kirto autostradą — vadinasi, jo greitis plento atžvilgiu lygus nuliui. O ir šiaip „Moskvičiaus” greitis, reikia pasakyti, mažai skyrėsi nuo nulio — važiavo lyg traktoriumi… Kas tokius asilus leidžia už vairo? Jeigu jau kerti plentą, pažeisdamas taisykles, bent daryk tai mitriai! O jis… tai truktels metrą, tai pristabdys. Kai aš supratau, kad „Moskvičius” manęs nepraleidžia, nebespėjau net stabdžio nuspausti.

.. — Viktoras Kravecas, važiavęs į 18-ąjį kilometrą motociklo palaikų, iki šiol kraipo galvą:

— Laimingai išsisukai, tiesiog nuostabiai! Jeigu tu būtum lėkęs septyniasdešimties kilometrų greičiu, tai iš „Javos” likučių aš dabar tau statyčiau paminklą, o ant numerio lentelės, rydamas ašaras, vedžiočiau raides: „Cia ilsisi Krivoaeinas — inžinierius dr motociklininkas.”

Taip, bet jei aš būčiau važiavęs septyniasdešimties kilometrų greičiu, nebūčiau įsirėžęs!

Įdomu, kaip užgaidingos aplinkybės fokusuojasi į fatalinį incidentą. Nebūčiau sustojęs miške parūkyti, paklausyti gegutės („Gegute, gegute, kiek metų man gyventi?” — ji iškukavo penkiasdešimt), būčiau pravažiavęs vieną ar du posūkius kiek didesniu ar kiek mažesniu greičiu — ir mes būtume prasilenkę, nurūkę savais reikalais. O dabar — lygiame kelyje, esant puikiam matomumui, — aš įsirėžiau į vienintelę mašiną, pasitaikiusią mano kelyje!

Vienintelis dalykas, ką aš spėjau pagalvoti, lėkdamas per motociklą: „Gegute, gegute, kiek metų man gyventi?”

Aš atsikėliau pats. „Moskvičiui” buvo įlenktas salotinis šonas. Persigandęs vairuotojas šluostėsi kraują nuo neskustos fizionomijos; alkūne aš išmušiau kabinos stiklą — taip jam, vėplai, ir reikia! Mano vargšė „Java” mėtėsi ant asfalto. Ji iškart pasidarė kažkaip trumpesnė. Žibintas, priešakinis ratas,

šakė, rėmų vamzdis, bakas — viskas buvo sudaužyta, suplota, sulankstyta.

…Taigi pradinį 17 metrų per sekundę greitį aš numušiau trumpesniame kaip metras kelio ruože. Tuo tarpu mano kūnas pakėlė 15 g perkrovimą! Oho!

Ne, kokia vis dėlto puiki mašina — žmogus! Mano kūnas mažiau kaip per dešimtąją dalį sekundės suspėjo išsilenkti ir sustingti taip, kad galėtų pasitikti smūgį pačiu patogiausiu būdu: alkūne ir petimi. O Valerijus įrodinėjo, kad žmogus neprilygsta technikai. Tai dar ne faktas! Ogi jei išverstume į anatominius terminus motociklo sužalojimus, išeitų, kad jam suknežinta „galva”, sulaužytos „priešakinės galūnės”, „krūtinės ląsta” ir „stuburkaulis”. Gera buvo mašiina, pati prašėsi greičiau varoma…

Teisybė, mano dešinysis petys ir krūtinė, matyt, patyrė didesnį perkrovimą. Dešiniąją ranką sunku pakelti. Tikriausiai triokštelėjo šonkauliai.

Na štai — viskas į gera. Dabar yra ką taisyti skystojoje „mašinos motinos” schemoje — ir ne iš viršaus, o kūno viduje. Sia prasme „Moskvičius” pasipainiojo kaip tik laiku. Pasitarnaus mokslo labui…”

PENKTAS SKYRIUS

— Išrašykite leidimą lavonui išnešti.

— O kurgi lavonas?

— Tuojau bus. (Saunasi.)

— Še tau! O kas gi išneš?

Iš singapūriečių legendos

Milicininkas Gajevojus sėdėjo budinčiojo kambaryje ir, glėbdamas nuo jausmų pertekliaus, rašė laišką ant popieriaus, skirto pasiaiškinimams. „Labas rytas, Valia! Tai rašo jums Gajevojus Aleksandras. Nežinau, atmenate jūs mane ar ne visai, o aš taip negaliu užmiršti, kaip Jūs žiūrėjote į mane prie šokių aikštelės, įsmeigusi savo juodas ir gražias akis, o mėnuo buvo didelis ir koncentrinis. Brangioji Valia! Ateikite rytoj vakare į drg. T. Ševčenkos vardo parką, aš ten dežuruoju iki 24.00…”

Įėjo Anisimovas, jo antakiai buvo rūsčiai suraukti. Gajevojus pašoko, sutrinksėjęs kėde, paraudo.

— Tardomasis Kravecas atgabentas?

— Tikrai taip, draugas kapitone! Atgabentas pusę dešimtos sutinkamai su jūsų parėdymu, sėdi suimtųjų kameroje.

— Palydėkite.

Viktoras Kravecas sėdėjo mažame kambarėlyje aukštomis lubomis, ant suolo su atrama, rūkė cigaretę ir leido dūmus į saulės spindulių pluoštą, sklindantį iš grotuoto lango. Jo skruostai buvo apaugę trijų dienų šeriais. Jis pažvairakiavo įėjusiųjų link, bet neatsisuko.

— Reiktų jums atsistoti, kaip pridera, — priekaištingai tarstelėjo Gajevojus.

— O aš savęs nelaikau areštuotu!

— Jūs ir ne areštuotas, pilieti Viktorai Vitaljevičiau Kravecai, — ramiai pasakė Anisimovas. — Jūs buvote sulaikytas išsiaiškinti. Dabar situacija aiškėja, ir aš manau, kad jus nebūtinai reikėtų ir toliau laikyti suimtą. Prireiks — pakviesime. Taigi jūs laisvas.

Kravecas atsistojo, nepatikliai žiūrėdamas į tardytoją. Sis permetė jį skeptišku žvilgsniu. Siauros Anisimovo lūpos vos pastebimai, su pašaipa krustelėjo.

— Tiesi kakta, ryškus smakras, taisyklingos formos nosis… žodžiu, tamsios garbanos supo jo gražią apvalainą arbūzo pavidalo galvą. Krivošeinas originalas gana provincialiai įsivaizdavo vyro grožį. Beje, tatai ir suprantama. (Kravecas išplėtė akis.) O kur motociklas?

— K-koks motociklas?

— „Java”, numeris 21–11 DNA. Remontuojamas?

— St… stoginėje.

— Aišku. Beje, telegramą, — Anisimovo akys piktai prisimerkė, — telegramą reikėjo siųsti prieš bandymą! Prieš, o ne po!

Kravecas stovėjo nei gyvas, nei miręs.

— Tiek to. Dokumentus jums grąžinsime kiek vėliau, — tęsė tardytojas oficialiu tonu. — Viso gero, pilieti Kravecai. Neužmirškite mūsų. Palydėkite jį, draugas Gajevojau.

Matvejus Apolonovičius po blogai praleistos nakties į darbą atėjo skaudama galva. Dabar jis sėdėjo už stalo savo kambaryje, sudarinėjo veikimo planą šiai dienai: „1. Pasiųsti skyst papildomai ekspertizei, kad surastų neištirpusių žmogaus kūno audinių liekanas. 2. Susisiekti su valstybės saugumo organais (per Aleksejų Ignatjevičių). 3…”

— Galima įeiti? — pratarė švelnus balsas, nuo kurio Anisimovą nukrėtė šiurpas. — Labas rytas.

Duryse stovėjo Krivošeinas.

— Ar man teisingai nurodė budintysis? Jūs ir būsite tardytojas Anisimovas, tiriantis atsitikimą mano laboratorijoje? Labai malonu, galima? — Jis atsisėdo ant kėdės, išsitraukė nosinę, nusišluostė prakaitu žvilgantį veidą. — Tik pamanykit, rytas, o jau toks karštis!

Tardytojas sėdėjo nustėręs.

— Taigi aš — Valentinas Vasiljevičius Krivošeinas, naujųjų sistemų laboratorijos vedėjas Sistemologijos institute, — šaltakraujiškai paaiškino lankytojas. — Man, suprantate, tik šiandien pasakė, kad jūs… kad milicijos organai domisi tuo apgailėtinu įvykiu, ir aš iškart atskubėjau čia. Žinoma, aš dar vakar ar netgi užvakar būčiau jums viską išsamiai paaiškinęs, bet… (jis gūžtelėjo pečiais) man nė į galvą neatėjo, kad dėl vieno nenusisekusio bandymo kils toks, atleiskite, sąmyšis, dargi milicija susidomės. O aš, būdamas po eksperimento nelabai kokios savijautos, ir guliniavau savo bute. Matote, draugas Anisimovai… dovanokite, kaip į jus kreiptis?

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Savęs atradimas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Savęs atradimas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Savęs atradimas»

Обсуждение, отзывы о книге «Savęs atradimas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x