Vladimiras Savčenka - Savęs atradimas

Todėl mūsuose, siaurų specialistų tarpe, beveik niekad nebūna, kad visi stotų už vieną (išskyrus atvejus, kai tas vienas — Azarovas); visi prieš vieną — kitas reikalas, taip lengviau. Todėl, kai pažeidžiama mokslinė subordinacija, kiekvienąkart ir įsiliepsnoja aistros. „Taip juk kiekvieną galima sukirsti!” — užklykė Voltampernovas. Ir prasidėjo…

Tiek to, iškentėsime. Atlaikysime. Svarbiausia — reikalas atliktas. Aš juk žinojau, kam ryžtuosi. Tik biauru. Nebesitveriu — biauru…”

Anisimovas užgesino papirosą, įsmeigė akis į mašiną. Slangų išsidėstyme kažkas lėtai ir nejuntamai pasikeitė. Jie tarsi įsitempė. Kai kurie susitraukdami virptelėjo. Ir — Anisimovas net krūptelėjo — iš kairiojo tamsiai pilko šjango į bako dugną skambiai paptelėjo pirmasis lašas.

Anisimovas pastatė prie bako kopėtėles, pasilypėjo jomis Pakišo delną po šlangu. Per minutę į delną prilašėjo tiršt auksaspalvio skysčio klanelis. Pro jį, kaip pro padidinamąjį stiklą, ryškėjo odos linijos. Jis sutelkė dėmesį: oda išnyko, apsinuogino raudoni raumenų plaušeliai, balti falangų kauliukai, sausgylių grįžtės… „Ak, jeigu jie būtų tai žinoję ir sugebėję, — atsiduso jis, — bandymas būtų ne taip praėjęs. Nežinojo… Ir tai padarė įtakos.”

Jis šliustelėjo skystį į baką, nusileido ant grindų, nuplovė po kranu ranką. Lašų skambesys iS visų šilangų dabar aidėjo pavasariškai linksmai ir smulkiai.

— Dirba! Stipri gi tu, mašina, — pagarbiai pasakė Anisimovas-Krivošeinas. — Stipri kaip gyvybė.

Jam aiškiai nesinorėjo išeiti iš laboratorijos. Bet, dirstelėjęs į laikrodį, jis ėmė skubintis, apsivilko švarką.

— Labas rytas, Matvejau Apolonovičiau! — džiaugsmingai pasveikino jį Chilobokas. — Jau dirbate? Aš šit jūsų lūkuriuoju, pranešti noriu, — jis prikiš-o ūsus prie Anisimovo ausies. — Vakar į Krivošeino butą šitoji… moteris, jo buvusioji, Jelena Ivanovna Kolomijec, buvo atėjusi, kažką pasiėmė ir išėjo. Ir dar kažkas ten buvo, visą naktį šviesa degė.

— Aišku. Gerai, kad pranešėte. Teisingumas, kaip sakoma, jūsų neužmirš.

— Ką gi, aš visada, prašau. Mano pareiga!

— Pareiga tai pareiga, — Anisimovo balsas pasidarė griežtas. — O ar neskatina jūsų, pilieti Chilobokai, kokie nors kiti, šalutiniai motyvai?

— Tai yra… kokie motyvai?

— Pavyzdžiui, kad Krivošeinas sukirto jūsų daktarinę disertaciją.

Hario Charitonovičiaus veidas akimirką suglebo, bet tuoj pat jame pasirodė nuoskauda dėl žmonijos.

— Tai žmonės, a! Jau suspėjo kažkas praneūti… Na, kas per žmonės pas mus, jūs tik pagalvokite, dievaž! Na, ką jūs, Matvejau Apolonovičiau, kaip jūs galėjote abejoti, aš iš tyros širdies. O ir ne taip jau smarkiai paveikė gynimą Krivošeinas, kaip jums papasakojo. Ten rimtesnių už ji specialistų buvo, ir gyrė daugelis, o jis, aišku, pavyduliavo. Na ir, žinoma, rekomendavo dar padirbėti, nieko ypatinga, greit iš naujo pateiksiu… Na, beje, jeigu jūs manim nepasitikite, žiūrėkite viską patys, mano reikalas — pasakyti, o jūs ten… Viso gero!

— Viso gero.

Haris Charitonovičius atsitolino kaip nesavas: ir iš ano pasaulio jį pasiekia Krivošeinas!

— Smarkiai jūs jį, draugas kapitone! — pritarė viršila.

Anisimovas neišgirdo. Jis žiūrėjo Chilobokui įdurmu.

„…Visada vienas ir tas pats. Nenorom susimąstysi: o ar verta?

Sakyk atvirai, Krivošeinai: juk šis bandymas gali nuvaryti į grabą. Labai paprastai; peržvelk savo paties sėkmingų ir nesėkmingų bandymų statistiką. Mokslas — mokslu, metodika — metodika, tačiau iš pirmo karto niekad kaip reikiant nepasiseka — senas dėsnis. O klaida šiame bandyme — ne sugadintas modelis.

Juk aišku, kad į baką aš karsiuos tiesiog kaip siauras Sio dalyko specialistas. Tokia jau mano specialybė — kaip Penios Zagrebniako kriotroninės plėvelės. Bet galiu ir nesikarti — niekas neprivers… Juokinga: lįsti į tą abejotiną terpę, kuri be niekur nieko tirpdo gyvus organizmus viso labo tik dėl to, kad nevykusiai pasirinkai specialybę!

Dėl žmonių? Galas jų nematė! Ką? Man daugiau negu kitiems reikia? Gyvensiu ramiai, savimi tesirūpindamas. Ir bus gerai.

…Ir viskas pasidarys aišku. Tik aiškumas bus beaistris. Paskučiausias niekšo aiškumas. Ir savo atsitraukimą teks visą gyvenimą teisinti, — kad visi žmonės tokie, ne geresni už tave, o dar blogesni, kiekvienas tik savęs žiūri. Ir teks kuo greičiau atsikratyti visų vilčių ir svajonių apie ką nors geresnio, kad jos tau neprimintų: tu išdavei žmones! Tu juos išdavei ir neturi teisės iš jų laukti nieko gera.

Ir tuomet pasaulyje pasidarys visai šalta gyventi…”

Viršila Golovorezovas kažko klausė.

— Ką?

— Aš sakau, draugas kapitone, ar greit bus pamaina? Juk pradėjau dežuruoti dvidešimt dvi nulis nulis.

— Nejau neišsimiegojote? — linksmai prisimerkęs, dirstelėjo į jį Anisimovas. — Valandą pusantros jums dar teks panuobodžiauti, paskui pakeis — prižadu. Raktus aš pasiimsiu — taip patikimiau. Nieko čionai neleiskite!

Azarovo kabineto langai-buvo atgręžti į parką. Matėsi liepų viršūnės ir viršum žalumynų kylantis pilkas naujojo korpuso paralelepipedas su stiklo juostomis. Tuo peizažu Arkadijui Arkadjevičiui niekad nenusiboMavo grožėtis. Rytais jam tai padėdavo įveikti neurasteniją; padidindavo jėgas. Bet šiandien, žvilgtelėjęs į langą, jis tik rūgščiai susiraukė ir nusisuko.

Vienišumo ir kažkokios kaltės jausmas, atsiradęs vakar, nepraėjo. „E! — bandė italMurii;bti!ranka Azarovas. — Kuomet kas nors miršta, jautiesikaltašjaū vien dėl to, kad likai gyvas. Ypač jei velionis jaiinėsiiis už tave. O vienatvė moksle natūrali ir įprasta kiekvienam kūrybiniam darbuotojui. Kiekvienas mūsų žino viską apie nieką — ir kiekvienas savaip. Kits kitą suprasti sunku. Todėl savitarpio supratimą mes dažnai pakeičiame tyliu sutikimu nesikišti į kitų darbus… Tačiau ką gi jis žinojo? Ką jis veikė?”

— Galima? Labas rytas, Arkadijau Arkadjevičiau! — skleisdamas odekolono kvapą, kilimu priartėjo Chilobokas.

…Anisimovo priekaištas sujaudino Harį Charitonovičių: jam toptelėjo į galvą, jog kai kas gali pamanyti, jog jis suvedinėjęs sąskaitas su Krivošeinu dėl disertacijos, persekiojęs jį ir tuo prisidėjęs prie jo mirties. „Žinoma, kai žmogus žūsta, visuomet kaltų ieško. O pas mus gali, mūsų žmonės tokie…” — niauriai lyg ujamas galvojo docentas. Jis dar nežinojo tiksliai, ko ir kurių būtent žmonių jam reikia bijotis, bet bijotis reikėjo, kad nepražiopsotų.

— Tai, vadinasi, aš, Arkadijau Arkadjevičiau, šit paruošiau įsakymo projektėlį apie įvykį su Krivošeinu, kad, vadinasi, viskas pas mus apie jį… ir tą įvykį būtų kaip reikiant apiforminta. Šičia iš viso du punktai: dėl komisijos ir dėl laboratorijos apsaugos, susipažinkite, prašau, Arkadijau Arkadjevičiau, jeigu jūs neprieštaraujate.

Chilobokas pasilenkė virš lakuoto stalo, padėjo priešais akademiką popieriaus lapą su mašinėle spausdintu tekstu.

— Tai, vadinasi, į komisiją šiam įvykiui tirti aš įtraukiau draugą Bezmerną, saugumo technikos inžinierių, jam pagal etatą privalu tokiais reikalais užsiimti, che-che… Ipolitą Ilarionovičių Voltampernovą — kaip elektroninės technikos specialistą, Aglają Mitrofanovną Garažu — kaip vietos komiteto narę darbo apsaugai, Liudmilą Ivanovną iš raštinės — kaip komisijos techninę sekretorę… na ir pats vadovausiu, jeigu jiis, Arkadijau Arkadjevičiau, neprieštarausite, prisiimsiu ir šitą vargą, che-che! — jis atsargiai pažvelgė į akademiką.