Vladimiras Savčenka - Savęs atradimas

Arkadijus Arkadjevičius apžiūrinėjo savo ištikimąjį mokslinį sekretorių. Docentas kaip visada buvo kruopščiai nusiskutęs, išlygintais drabužiais. Ant iškrakmolytų marškinių rangėsi siauras skaisčiai raudonas kaklaraištis, kaip kraujo srovė iš apykakle perplauto kaklo. Bet kažkodėl ir išvaizda, ir gerai nutaisytas Hario Charitonovičiaus balsas akademikui kėlė slopų pasidygėjimą. „Tas pataikūniškas manęs prisibijojimas… Tas apsimestinis unteroficieriškas paikumas… Juk perprantu aš tave, Hari Charitonovičiau, kiaurai perprantu! Gal kaip tik todėl aš ir laikau jį pas save, kad perprantu? Todėl, kad iš jo negalima laukti nieko netikėto ar didingo? Todėl, kad jo tikslai aiškūs? Kai funkcinės sistemos tikslai aiškūs, jos elgesį tūkstantį kartų lengviau numatyti, negu tada, kai jos tikslai nežinomi, — yra toks teiginys sistemologijoje… O gal man tiesiog patinka jaustis pranašesniam, kasdien lyginant save su juo? Gal būt, kaip tik dėl to ir atsiranda vienišumas, kad apsupame save žmonėmis, tarp kurių lengva būti pranašesniam?”

— O antrasis punktas — dėl apsaugos, taip sakant, darbų pristabdymo naujų sistemų laboratorijoje, kol komisija tirs įvykį… Na, o po komisijos jau bus aišku, ką mums toliau daryti su ta laboratorija: išformuoti ar priskirti kokiam nors kitam skyriui…

— Darbai ten savaime nutrūko, Hari Charitonovičiau, — nelinksmai šfyptelėjo Azarovas. — Nebėra kam ten dabar dirbti. Ir išformuoti nėra ko… — Atmintis vėl nupiešė Krivošeino lavoną išsiurbtomis akimis, sielvartingai išsišiepusį. Akademikas patrynė pirštais smilkinius, atsiduso. — Beje, iš principo aš sutinku su jūsų mintimi dėl komisijos. Tik komisijos sudėtį reikia kiek pakoreguoti, — jis prisitraukė lapelį, atsuko automatinį plunksnakotį. — Ipolitą Ilarionovičių galima palikti, saugumo technikos inžinierių taipgi, techninis sekretorius irgi reik lingas. O kitų nereikia. Vadovausiu komisijai aš pats, prisiimsiu, kaip jūs išsireiškėte, tą vargą, kad jūsų neapsuiikinčiau. Noriu kaip reikiant išsiaiškinti, ką veikė Krivošeinas.

— O… o aš? — pritilusiu balsu paklausė mokslinis sekretorius.

— O jūs žiūrėkite savo pareigų, Hari Charitonovičiau.

Chilobokas pasijuto visai biauriai: nuogąstavimai ėmė pildytis. „Nušalina!” Dabar jis bijojo ir neapkentė mirusio Krivošeino labiau, nei gyvo.

— Štai! Stai, prašau, prisidirbo jis, a? — Chilobokas susisielojo, palenkė galvą prie peties. — Kiek dabar rūpesčių! Ak, Arkadijau Arkadjevičiau, negi aš nematau, kaip jūs jaudinatės, negi aš nesuprantu! Bet ar verta jums pačiam atsitraukti nuo darbo, nervintis… Juk apie tai visas miestas sužinos, kalbės, kad Sistemologijos institute pas Azarovą vėl… ir kad jis, girdi, stengiasi šį dalyką užtrinti — jūs gi žinote, kokie dabar žmonės pasidarė. Ak, tas Krivošeinas, tas Valentinas Vasiljevičius! Ar aš jums nesakiau, Arkadijau Arkadjevičiau, ar aš nepranašavau, kad iš jo be eibių ir nemalonumų jokios naudos nebus! Nereikėjo jums, Arkadijau Arkadjevičiau, palaikyti jo temos…

Azarovas klausėsi, raukėsi ir juto, kaip jo smegenis užvaldo įprastas beviltiškas sustingimas, tarytum vėl atsinaujintų neurastenija. Ilgiau pasikalbėjus su Chiloboku, jį visada apimdavo panašus glumas ir versdavo sutikti su Hariu. Dabar gi akademiko galvoje sukosi keista mintis, kad didžiausių protinių pastangų, ko gero, reikalauja ne matematiniai tyrinėjimai, o mokėjimas priešintis tokiems tauškalams.

„O kodėl man jo neišginus? — netikėtai atėjo į galvą dar viena mintis. — Išginti lauk iš instituto, ir viskas. Galų gale juk tai niekinga… Taip, bet už ką? Su savo pareigomis jis susidoroja, turi išspausdinęs 18 darbų, dešimties metų mokslinio darbo stažą, praėjo konkursą (teisybė, kitos kandidatūros nebuvo) — nėra prie ko prikibti! Ir dar aš parašiau tą nelemtą atsiliepimą apie jo disertaciją… Išvaryti stačiai už kvailumą ir netalentingumą? Nagi.. tai būtų ypatingas precedentas molksle.”

— Davė užsakymus, naudojo medžiagas ir įrengimus, užėmė atskirą patalpą, dirbo dvejus metus — ir štai, šiekit, prašau! — įkaito nuo savo paties žodžių Chilobokas. — O kaipgi jis elgės per disertacijos gynimą… juk jis ne tik man gėdą padarė — man tai kas, nesvarbu, bet juk ir jums, Arkadijau Arkadjevičiau, jums!.. Et, būtų mano valia, Arkadijau Arkadjevičiau, aš tam Krivošeinui už tai, kad jis šitaip padarė įsigudrinti… tai yra, įgudrino padaryti — tfu, atsiprašau! — įsigudrino padaryti… aš jam už tai! — docentas palinko virai stalo, jo rusvose akyse švytėjo nepakenčiamas netikėtos minties blizgesys. — Et, gaila, kad mūsuose po mirties priimta tik apdovanoti, rašyti pagarsinimus ir visokius nekrologus, „de mortuis aut bene, aut nihil”, jūs suprantate!.. O štai pareikštume Krivošeinui papeikimą po mirties, kad ir kitiems nesinorėtų! Dargi griežtą! Dargi su įraSymu…

— …antkapyje. Tai bent mintis! — pridūrė balsas už jo nugaros. — Ai, ir biaurybė gi jūs, Chilobokai!

Haris Charitonovičius atsitiesė taip umariai, tarytum jam būtų suvarę druskos užtaisą žemiau nugaros. Azarovas pakėlė galvą: tarpduryje stovėjo Krivošeinas.

— Sveiki, Arkadijau Arkadjevičiau, dovanokite, kad aš nepranešęs. Leisite įeiti?

— Sv… sveiki, Valentinai Vasiljevičiau! — Azarovas pakilo ia už stalo. Staiga jam padūkusiai sutvaksėjo širdis. — Sveiki… uf, vadinasi, jūs ne… džiaugiuosi jus matydamas gyvą ir sveiką! Įeikite, prašom!

Akademikas drąsiai ištiesė ranką. Krivošeinas ją paspaudė (Azarovas su palengvėjimu atsikvėpė: Krivošeino ranka buvo šilta) ir pasisuko į Chiloboką. Haris be garso prasižiojo ir užsičiaupė.

— Hari Charitonovičiau, ar jūs nepaliktumėt mūsų vienų? Aš jums būsiu be galo dėkingas.

— Taip, Hari Charitonovičiau, eikite, — pritarė Azarovas.

Chilobokas atatupstas atsitraukė prie durų, skambiai atsidaužė pakaušiu į sieną, sugraibė rankeną ir iššoko laukan.

Atsigodęs iš netikėtumo, Arkadijus Arkadjevičius giliai įkvėpė ir iškvėpė orą, kad nurimtų širdis, atsisėdo į direktoriškąją kėdę ir suirzo. „Vadinasi, aš tapau kažkokio žaidimo auka?. ”

— Ar nemalonėsite, Valentinai Vasiljevičiau, paaiškinti man, ką visa tai reiškia? Kas čia per istorija su jūsų, atleiskite, lavonu, skeletu ir visa kita?

— Nieko nusikalstamo, Arkadijau Arkadjevičiau. Galima? — Krivošeinas atsisėdo į oda apmuštą krėslą prie stalo. — Pati s ve organizuojanti mašina, kurios idėją aš iškėliau mokslinėje taryboje praėjusią vasarą, iš tikrųjų sugebėjo savaime vystytis ir vystėsi… ir pasiekė stadiją, kurioje bandė sukurti žmogų. Mane. Na, ir kaip įprasta, pradžia visuomet sunki…

— Taip, bet kodėl aš apie tai nieko nežinojau? — nesitverdamas savyje, paklausė Azarovas, prisiminęs užvakarykštį pokalbį su tardytoju ir kitus pastarųjų dienų išgyvenimus. — Kodėl?

Krivošeiną pagavo siutas.

— Velnias rautų! — Jis įtūžęs pasilenkė į priekį, trinktelėjo kumščiu į minkštą krėslo ranktūrį. — O kodėl jūs neklausiate, kaip mes tai padarėme? Kaip mums tai pasisekė padaryti? Kodėl jums pirmiausia rūpi asmeninis prestižas, subordinacija, kitų pažiūra į jūsų direktoriškąjį „aš”?

Iš pradžių Krivošeino pranešimą Azarovas suvokė pačiu bendriausiu pavidalu: gautas tam tikras rezultatas. Maža apie kokius rezultatus jam pranešinėjo skyrių ir laboratorijų vedėjai, sėdėdami štai lygiai taip pat priešais jį odiniame krėsle! Ir tik gerokai sugaišęs, Arkadijus Arkadjevičius pradėjo nutuokti, koks tai rezultatas. Pasaulis susvyravo, minutę pasidarė nerealus. „Negali būti! Ne, tas ir yra, kad gali… Tuomet viskas sutinka ir viskas paaiškinama.”