Vladimiras Savčenka - Savęs atradimas

Здесь есть возможность читать онлайн «Vladimiras Savčenka - Savęs atradimas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Город: Vilnius, Год выпуска: 1974, Издательство: Vaga, Жанр: Фантастика и фэнтези, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Savęs atradimas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Savęs atradimas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

V. Savčenka gimė 1933 metais Poltavoje. Pagal profesiją jis — inžinierius elektrikas. Eilę metų dirbo mokslinio tyrimo institute, yra išradimo ir mokslinių darbų puslaidininkių ir mikroelektronikos srityje autorius.
Būdamas studentu, pradėjo rašyti fantastinius apsakymus. Pirmoji mokslinė fantastinė apysaka „Juodos žvaigždės” išėjo 1960 metais. Fantastikos rinkiniuose buvo išspausdinti jo apsakymai „Profesoriaus Berno pabudimas”, „Antroji ekspedicija į Keistąją planetą”, nedidelė apysaka „Sėkmės algoritmas” ir pjesė „Naujasis ginklas”. Ukrainiečių kalba išleistos jo apysakos „Laiko šmėkla” ir „Talento valanda”.

Savęs atradimas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Savęs atradimas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Akademikas prakalbo kitu tonu.

— Be abejonės, tai… tai didinga… Sveikinu, Valentinai Vasiljevičiau. Ir… prašau atleisti. Aš pasikarščiavau, nevykusiai išėjo. Tūkstantį kartų atsiprašau! Tatai iš tiesų labai didelis… e-e… išradimas, nors žmoguje glūdinčios informacijos perdavimo ir sintezės idėjas kėlė dar velionis Norbertas Vineris. (Krivošeinas šyptelėjo.) Beje, šitai savaime suprantama, nemažina… Aš atsimenu jūsų idėją, užvakar mačiau laboratorijoje kai kuriuos… e-e… darbo rezultatus. Kadangi aš pats tam tikru būdu susijęs su sistemologija (Krivošeinas vėl šyptelėjo), tai, vadinasi, esu pakankamai išprusęs, kad suprasčiau, ką jūs pasakėte. Žinoma, aš iš širdies sveikinu jus! Bet sutikite, Valentinai Vasiljevičiau, kad šis mokslui toks džiugus įvykis galėjo būti ne tiek gluminančio ir netgi tam tikru laipsniu skandalingo pobūdžio, jeigu jūs per pastaruosius metus būtumėt mane nuolat informavę apie darbą.

— Pas jus sunku patekti, Arkadijau Arkadjevičiau.

— Hm… leiskile vis dėlto nelaikyti jūsų argumento pamatuotu, Valentinai Vasiljevičiau! — Azarovas suraukė antakius. — Mano manymu, jus žemina priėmimo procedūra (nors visi instituto darbuotojai praeina ją, o ir man pačiam tenka jai paklusti įvairiose instancijose). Bet jūs galėjote man paskambinti, palikti raštelį (nebūtinai nustatytos formos pranešimą), pagaliau atsilankyti pas mane Į butą!

Arkadijus Arakdjevičius vis dėlto nepajėgė nuslopinti savo įžeidumo. „Stai šitaip… dirbi, dirbi!” — sukosi jo galvoje. Nuo senų laikų, nuo to meto, kai, kitas tyrinėtojas, sėkmingai pakartojęs jo nepavykusį bandymą su heliu, atrado supertekamumą, Arkadijus Arkadjevičius slapta vylėsi pamatyti, aptikti ir suprasti ką nors nauja gamtoje, pasaulyje. Jis svajojo apie atradimą džiugiai ir baikščiai, kaip vaikigalis apie nekaltybės nustojimą. Bet nesisekė. Kitiems sekėsi, o jam ne! Turėjo kvalifikuotą, reikalingą, daugeliu premijų ir vardų pagerbtą darbą, bet atradimo — pažinimo viršūnės — nebuvo.

Ir šit jam patikėtame institute buvo padarytas ir pro pat jį praėjo milžiniškas atradimas, su kuriuo palyginus, ir jo paties veikla, ir viso instituto veikla atrodo pigmėjiška! Išsivertė be jo. Dar daugiau: regis, kad jo vengė. „Kaipgi čia? Gal jis mane laikė nedoru žmogumi? Kokią aš daviau dingstį taip galvoti apie save?” Seniai jau akademikui Azarovui neteko patirti tokių stiprių jausmų, kaip dabar.

— Mm… taip… Drauge su jumis džiaugdamasis atradimu, Valentinai Vasiljevičiau, — toliau kalbėjo akademikas, — vis dėlto aš esu nustebintas ir nuliūdintas tokio jūsų elgimosi. Gal būt, tai skamba šokiruojančiai, bet man šis klausimas rūpi ne kaip mokslininkui ir ne kaip jūsų direktoriui, o kaip žmogui: kodėl gi taip? Juk jūs negalėjote nesuprasti: tai, kad aš būčiau žinojęs apie jūsų darbą, jums nebūtų pakenkę, o tik padėję — jūs būtumėt turėjęs patikimą vadovybę, galėjęs konsultuotis. Jeigu aš būčiau manęs, kad jūsų temai atlikti reikalingi papildomi darbuotojai ar papildomas tiekimas, būtų buvę padaryta ir tai. Tad kodėl gi, Valentinai Vasiljevičiau? Aš, žinoma, nemanau, kad jūs baiminotės dėl savo autorinių teisių…

— Ir vis dėlto nesusilaikėte to nepasakęs, — liūdnai šyptelėjo Krivošeinas. — Na tiek to. Apskritai paėmus, gerai, kad jums šis faktas pirmiausia rūpi kaip žmogui, tai teikia vilčių… Vienu tiarpu mes dvejojome — papasakoti jums apie darbą ar ne,

mėginome susitikti su jumis. Kontakto nustatyti nepavyko. O paskui nutarėme, kad kol kas, ieškojimų etape, taip bus geriau. — Jis pakėlė galvą, pažiiirėjo į Azarovą. — Mes nelabai tikėjome jumis, Arkadijau Arkadjevičiau. Kodėl? O kad ir todėl, jog šit ir dabar jūs, nesužinoję dalyko esmės, pirmučiausia bandėte pastatyti atradimą ir jo autorius į vietą: Vineris kėlė… Nagi kuo čia dėta Vinerio „televizinė” idėja — mūsų viskas kitaip! Kokios jau ten būtų buvusios konsultacijos: jūs, akademikas, ir rodysitės neišmanėliu prieš pavaldžius inžinierius… Ir dar todėl, kad jūs, puikiai suprasdamas, jog tyrinėtojo vertės nenulemia nei jo laipsnis, nei vardas, vis dėlto niekuomet nedrįsote apriboti „laipsniuotųjų”, jų neliečiamų „teisių” vadovauti, užimti vakansiją, turėti neklaidingą nuomonę. Manote, aš iš pat pradžių nežinojau, koks vaidmuo man buvo skirtas, kuriant naująją laboratoriją? Manote, šiam paskutiniajam bandymui neturėjo įtakos jūsų įspėjimas po skandalo su Chiloboku? Turėjo. Todėl ir su darbu skubinausi, rizikavau… Manote, santykių su jumis neveikia ta aplinkybė, kad mūsų institute užsakymai parodoms ir įvairiausiems rodinėjimams visada nustumia į šalį tai, kas būtina tyrimams.

— Atleiskit, bet tai jau smulkmeniška, Valentinai Vasiljevičiau! — irzliai susiraukė Azarovas.

— Ir iš tokios smulkmenos teko spręsti apie jus, nieko kito nebuvo. Arba iš tokios „smulkmenos”, kad tokia… toksai… na, žodžiu, Chilobokas, jums nuolaidžiaujant arba remiant, kaip jmns patinka, duoda toną institute. Žinoma, greta Hario Chiloboko galima jausti savo intelektualinį pranašumą netgi pirtyje!

Azarovo veidą užliejo raudonis: vienas dalykas, kai šį tą nutuoki tu pats, kitas dalykas, kai apie tai tau kalba pavaldiniai, Krivošeinas pastebėjo persūdęs, sušvelnino toną.

— Supraskite mane teisingai, Arkadijau Arkadjevičiau. Mes norėtume, kad jūs dalyvautumėt mūsų darbe — kaip tik dėl to, o ne norėdamas jus įžeisti, aš ir sakau viską atvirai. Mes dar daug ko nesuprantame tame atradime: žmogus — sudėtinga sistema, o jį daranti mašina dar sudėtingesnė. Cia užteks darbų tūkstančiams tyrinėtojų. Ir įtraukti į darbą protingus, sumanius, talentingus žmones — mūsų svajonė… Bet, suprantate, šiam darbui maža būti viso labo tik mokslininku.

— Norėčiau tikėti, kad jūs mane vis dėlto išsamiau supažindinsite su savo darbo turiniu, — Azarovas pamažu susitvardė, jam grįžo jumoro ir pranašumo jausmas. — Gal biit, aš jums vis dėlto praversiu — ir kaip mokslininkas, ir kaip žmogus.

— Duok dieve! Supažindinsime, tikriausia… ne aš vienas sprendžiu, bet supažindinsime. Jūs mums reikalingas.

— Valentinai Vasiljevičiau, — akademikas kilstelėjo pečius, — atleiskite, ar neketinate jiis drauge su savo laborantu praktikantu spręsti klausimą — leisti ar neleisti man dalyvauti jūsų darbe? Kiek aš žinau, nieko daugiau jūsų laboratorijoje nėra.

— Bala jo nematė… O viešpatie! — Krivošeinas išraiškingai atsiduso. — Jūs sutinkate, kad mašina gali sukurti žmogų, bet pripažinti, kad mūsų darbe laborantas gali reikšti daugiau už jus… virš jūsų jėgų! Beje, Michailas Faradėjus taip pat buvo laborantas, o štai pas ką jis dirbo laborantu, dabar jau niekas neatsimena… Vis dėlto, Arkadijau Arkadjevičiau, būkite pasiruošęs taikytis prie mūsų: kai jūs Įsitrauksite į mūsų darbą — o aš tikiuosi, kad jūs įsitrauksite! — tai nebus to akademiško „jūs — mūsų tėvai, mes — jūsų vaikai”. Dirbsime, ir viskas. Niekas iš mūsų nėra genijus, bet nė vienas nėra ir Chilobokas…

Jis žvilgtelėjo į Azarovą — ir užsikirto apstulbintas: akademikas šypsojosi! Ne taip fotogeniškai šypsojosi, kaip foto korespondentams, ir ne taip subtiliai, kaip mokslinėje taryboje ar seminare po replikos, iš anksto apgalvotos klausytojams palankiai nuteikti, bet paprastai ir plačiai. Tai atrodė ne itin gražiai — Arkadijaus Arkadjevičiaus veidą išvagojo daugybė raukšlių, — bet labai mielai.

— Klausykite, — pasakė Azarovas, — jūs man surengėte tokią pirtį, kad aš… na, tiek to Aš baisiai džiaugiuosi, kad jūs gyvas!

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Savęs atradimas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Savęs atradimas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Savęs atradimas»

Обсуждение, отзывы о книге «Savęs atradimas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x