Vladimiras Savčenka - Savęs atradimas

Aspirantas įdėmiai pasižiūrėjo į jį.

— Visi po truputi, Matvejau Apolonovičiau. Ir jis pats, ir aš, ir Azarovas, ir kiti… ir netgi jūs šiek tiek, nors jūs jo niekada nepažinojote: pavyzdžiui, tuo, kad, neištyręs reikalo, profesionaliai įtarinėjote žmones. O kriminaliai, pagal baudžiamąjį kodeksą — niekas. Taip irgi būna.

— Atrodo ir su šiuo klausimu viskas, — su palengvėjimu pasakė pats sau aspirantas, sėsdamas į troleibusą.

„Rytoj bandymas. Tikrai sakant, dargi ne rytoj, o šiąnakt, po septynių aštuonių valandų. Prieš rimtą darbą man visada nesinori miego, o išsimiegoti reikia. Todėl šiandien aš kokias keturias valandas vaikščiojau ir važinėjau po miestą, kad nuvargčiau ir užsimirgčiau.

Kur tik aš nepabuvojau: centre, miesto pakraščiuose, parkuose, prie autobusų stoties — apžiūrinėj au žmones, namus, medžius, gyvulius. Priėmiau Gyvenimo paradą.

…Saulės įkaityje praklibinkščiavo pro mane išsekęs senis pageltusiais nuo laiko ūsais ir raudonu raukšlėtu veidu. Ant pilkos satino palaidinės maskatavo, skimbčiojo kas žingsnis trys Georgijaus kryžiai ir medalis, parišti dryžuotais kaspinais. Senis sustojo striukame liepos šešėlyje atsipūsti.

Taip, tėvuk, ir mes kažkada kažkuo buvome! Daug tu gyvenai regėjai, o, berods, ir dar nori: mat, išėjai pasipuikuoti — Georgijaus kavalierius! Kad taip įliejus tau į raumenis jėgos, nuskaidrinus akių lęšius, išvalius smegenis nuo sklerozės ir marazmo, atnaujinus nervus — parodytum tu mums, palydovų amžiaus jaunikliams, iš kur kojos dygsta!

…Spūdina berniūkščiai, aptardami kino filmą.

— O jis trrach! į jį iš atominio pistoleto!

— O jie: ta-ta-ta… tach-tach!

— Kodėl iš atominio?

— O iš kokio kitokio? Veneroje — ir paprastas pistoletas?

…Katė žiūri į mane nerimą keliančiomis akimis. Kodėl kačių tokios bauginančios akys? Jos kažką nuvokia. Nuvokia, bet nepasakys… „Skac, prakeiktoji!” — pranyko pavartėje.

…Didingai pražingsniavo vyrukas žema kakta, ežiuku pakirptais pilkais plaukais: aptemptos kelnės išryškina stiprias blauzdas ir šlaunis, teniso marškinėliai vos neplyšta ant išsivysčiusios krūtinės. Ir iš vyruko veido numanu, kad į visas gyvenimo.

problemas jis gali atžerti tiesioginiu iš dešinės į žandikaulį arba permesdamas per galvą.

O šit mes visiems išugdysirae tokius raumenis, visiems įdiegsime bokso ir sambo įgūdžius — kaip tada bus su tiesioginiu iš dešinės?

…Ševčenkos parke, laikydamiesi už rankų ir nieko aplink nepastebėdami, pro mane praėjo vaikinas su mergina.

Jums, įsimylėjėliai, nereikalingas mūsų atradimas. Jūs vienas kitam mieli ir taip. Sėkmės jums! Bet… gyvenime visaip būna. Ir jūsų meilės tyko pavojai: buitis, nesusiklausymas, sveikas protas, giminaičiai, persisotinimas — maža kas! Patys įveiksite — garbė ir šlovė jums. O ne — apsilankykite pas mus: atremontuosime jūsų meilę, pataisysime geriau, nei televizorių. Bus it naujutėlė — na, kaip aną dieną, kai jūs pirmą kartą pamatėte kits kitą eilėje prie kino teatro kasos.

…O kokią damą aš sutikau prospekte, prie universalinės parduotuvės! Superputlus kūnas įspraustas į brokato suknią, auksinė sagė, vėrinys iš dirbtinio gintaro, pažastyse ir ant nugaros lėkštės didumo prakaito dėmės! Žydras brokatas einant raibuliuoja visais šėlstančios jūros atspalviais.

Fu, madam! Argi galima tokiame karštyje lįsti į brokatą, juk tai ne Georgijaus kryžiai! Jūsų, matyt, nemyli vyras, madam, taip? Jis su siaubu žiūri į jūsų storas, it jo koja, rankas, į riebalų kukšterą ant nugaros… Jūs nelaiminga, madam, man jūsų negaila, bet aš suprantu. Vyras nemyli, vaikai nebrangina, gydytojai neužjaučia, o kaimynai… ak, tie kaimynai! Tiek to, madam, sugalvosime ką nors ir jums. Galų gale ir jūs turite teisę į papildomą laimės porciją kaip ir kiekvienas gyvas sutvėrimas. Beje, ta proga apie laimę, madam: jūsų skonis kelia nerimą. Ne, ne, aš suprantu: jūs įlindote į tą nepatogų brokatą, pasikabinote auskarus, auksinę sagę ir gintarus, kurie jums netinka, apmaustėte pirštus storais žiedais, norėdama įrodyti, kad jūs ne blogesnė už kitas, kad jūs visko turite… Bet atleiskite man, madam, nė velnio jūs neturite, Lr kaip sau norite, teks taisyti ne tik jūsų kūną, bet ir skonį, o tuo pačiu — ir protą, ir jausmus. Už tuos pačius pinigus, madam, nesibaiminkite. Kitaip nebus naudos, madam: iššvaistysite naujai įgytą grožį ir gaivumą restoranuose bei pobūviuose, iškeisite į meilužius… ar verta stengtis? Tikrasis grožis, madam, — tai kūno, proto ir dvasios harmonija,

…Dvi gražios merginos praėjo pro salį ir nė nežviigtelėjo į mane. Ko joms į mane žiūrėti! Dangus giedras. Saulė aukštai. Egzaminai išlaikyti. Ir tuo troleibusu galima nuvažiuoti iki pliažo.

…Vaikiščias, kurio neišleido palakstyti, priplojo nosį prie lango stiklo. Sugavo mano žvilgsni, padarė grimasą. Aš irgi padariau jam grimasą. Tada jis surengė visą pantomimą…

Aš myliu gyvenimą, aš labai myliu gyvenimą! Nereikia man geriau, tegu jis bus toks, koks yra, kad tik… Kas kad tik? Kas? Ech, tu!.

Taigi tas ir yra, kad reikia geriau. Labai daug kas negera pasaulyje.

Ir aš ryšiuos. Aš neišdaviau, žmonės. Daug ką bus galiiria šiuo metodu padaryti: pridėti žmonėms daugiau grožio ir proto, įdiegti naujus sugebėjimus, dargi naujas savybes. Sakysim, padaryti taip, kad žmogus turėtų radiojausmą, matytų tamsoje, girdėtų ultragarsą, į-ustų magnetinį lauką, skleistų radiosignalus, be chronometro skaičiuotų laiką sekundės dalies tikslumu ir net nuspėtų mintis per atstumą — norite? Beje, visa tai, tur būt, nėra svarbiausia.

O svarbiausia, kad aš ryšiuos. Ir dar kas nors ryšis, jei man kas išeis ne taip. Ir dar… Štai šitaip viskas ir bus!”

— Niekas nežuvo, kokio velnio! — kretėdamas troleibuse, šnibždėjo aspirantas Krivošeinas neklusniomis lūpomis. — Niekas nemirė…

„…Aš ryžtuosi, Gyvenime! Ačiū tau, likime, ar kaip ten tave, už viską, kas buvo su manimi. Baisu pagalvoti, kad aš galėjau pasitenkinti menkniekiu ir likti kuponus karpančia vidutinybe. Lai ir toliau mano gyvenimas bus ir sunkus, ir baisus, pilnas painiavos ir kančių, tik tenebus jis lėkštas. Tegu aš niekad nenusižeminsiu iki peštynių už palaimingą gyvenimą, už pasisekimą, tegu neimsiu drebėti dėl savo kailio rimtame darbe!

Laikas vėlyvas, o miego nesinori ir nesinori. Kvailas užsiėmimas — miegoti. Jo, tur būt, irgi galima atsikratyti. Sako, Jugoslavijoje yra vienas keistuolis, kuris nemiega jau apie trisdešimt metų — ir žvalus.

„Vidurnaktis Madride. Miegokite ramiai! Gerbkite karalių ir karalienę! Ir tegu velnias niekada neatsistoja jūsų kelyje…” Tais laikais mane tuoj ant laužo, ir viskas!

Nemiegokite ramiai, žmonės! Negerbkite nei karaliaus, nei karalienės! Ir tegu velnias atsistoja jiisų kelyje — nieko siaubingo.

Jaunystėje aš svajojau (apie ką tik aš nesvajojau!), kai teks imtis rimto, rizikingo darbo, jį baigus, pasikalbėti su tėvu. Neturėjau aš rimtų darbų, nesulaukė tėtušis. Ką gi, pabandysim dabar.

— Na štai, tėti, ryt man teks stovėti ant brustvero. Ar baisu buvo stovėti?

— Kaip čia tau pasakius? Baisoka, žinoma… Iki vokiečių apkasų kokie keturi šimtai metrų, taikinys aš matomas. Broliavomės dar nelabai smarkiai, protarpiais šaudydavo. Porą kartų ir į mane šovė — vokiečių taipgi visokių žmonių buvo. Bet nepataikė. Gal tik pagąsdinti norėjo…

— O kas tai per bausmė — tokia baisinga: stovėti ant brustvero?

— Laikinoji vyriausybė įvedė. Specialiai tiems, kas agitavo baigti imperialistinį karą. „Aha, jie tau broliai darbininkai ir broliai valstiečiai? Pažiūrėsim, Ikaip jie į tave pyškins.” Ir — dviem valandoms. O kitus ir keturioms.