Vladimiras Savčenka - Savęs atradimas

Viktoro žodžiai padarė įspūdį. Kurį laiką visi trys ėjo tylomis — galvojo. Akademinis miestelis pasiliko už nugarų. Tolumoje dunksojo parkas ir instituto pastatai, o už jų — didžiulis KB bandymų angaras iš stiklo ir plieno.

— Vaikinai, o kaip dabar bus su Lena? — paklausė Adomas ir pažiūrėjo į Krivošeiną. Žvilgtelėjo į jį ir Kravecas.

— Taip ir bus, — įtaigiai pasakė tas. — Jai nieko nereikia žinoti. Nieko neatsitiko, aišku?

Adomas ir Kravecas neatsakė.

Jie įžengė į kaštonų alėją. Cia buvo daugiau paunksnio ir vėsumos.

— „Stai kas tu esi, žmogau. Stai ką tu gali, žmogau. Ko gi tu nori iš savęs, žmogau?” — pakartojo Krivošeinas. — Efektingai pasakyta! Vai, kaip efektingai! Jeigu aš turėčiau daug pinigų, kiekvienam mieste pastatyčiau obeliską su užrašu: „Žmonės! Bijokite trumputėlių tiesų — nepilnos tiesos apraiškų. Nieko nėra melagingesnio ir pavojingesnio už trumputes tiesas, nes jos pritaikytos ne gyvenimui, o mūsų smegenims.”

Kravecas paskersakiavo į jį.

— Apie ką tu čia?

— Apie tai, kad taAo trūkumai, Viktoriuk, yra tavo paties privalumų tąsa. Man rodos, tikrasis Krivošeinas, kurdamas tave, šiek tiek persistengė. Asmeniškai aš niekad nesupratau, kodėl žmonės su gerai išmiklintu loginiu mąstymu tapatinami su protingais žmonėmis…

— Tu vis dėlto galėtum kalbėti iš esmės!

— Galiu ir iš esmės, Vitia. Tu gerai pradėjai: žmogus sudėtingas ir laisvas, jo negalima supaprastinti ir užprogramuoti, bus Žmogaus mokslas ir Žmogaus technika, ir priėjai išvadą, kad mūsų darbas — stumti į priekį tą mokslą ir techniką, o viso kito reikia atsisakyti, Lai žmonės patys sprendžia. Išvada mum labai paranki, stačiai nepaprasta. Bet imkime ir pritaikykime savo teoriją kitam atvejui. Yra, pavyzdžiui, mokslas apie branduolį ir branduolinė technika. Esi tu — kuo geriausių ketinimų kupinas branduolinio ginklo priešininkas. Tau suteikiama visiška laisvė spręsti šį klausimą savo nuožiūra: gauni raktus nuo visų atomo bombų saugyklų, visus kodus ir šifrus, gali įeiti į visas branduolines įmones — veik!

Adomas negarsiai nusijuokė.

— Kaip tu pasinaudosi ta puikia galimybe išgelbėti pasaulį? Aš žinau kaip: stovėsi vidury atominių bombų saugyklos ir kauksi iš siaubo.

— Nagi, kodėl būtinai kaukti?

— O todėl, kad tu šitų dalykų nė kelmo neišmanai, taip pat, kaip kiti žmonės nesusivokia mūsų darbe… Taip, bus tokia mokslo sritis — Žmogaus mokslas. Taip, bus ir Žmogaus technika. Tačiau pirmieji šio mokslo ir šios technikos specialistai — mes. O specialistas be bendražmogiškųjų priedermių dar turi ir savų, ypatingų: jis atsako už savo mokslą ir už visus jo panaudojimo būdus! Kadangi galų gale jis visa tai daro savo idėjomis, savo žiniomis, savo sprendimais. Jis, ir niekas kitas! Taigi, nori ar nenori, o mokslo apie informacijos sintezę žmoguje vystymosi gaires žymėti teks mums.

— Na, tarkim… — Kravecas nenusileido. — Bet kaipgi žymėti tas gaires? Juk tokio atradimo panaudojimo būdo, kad jis absoliučiai tikrai tarnautų žmonių labui, kaip prisiekėme prieš metus, nėra!

— Žiūrėkit, vyručiai, — negarsiai pratarė Adomas.

Visi trys pasuko galvas į kairę. Po medžiu, ant suolelio, sėdėjo mergaitė, šalia gulėjo kuprinė ir stovėjo ramentai. Plonos kojos, apmautos juodomis kojinėmis, buvo nenatūraliai ištemptos. Saulės spindulėliai, skverbdamiesi pro medžių lapus, kibirkščiavo jos tamsiuose plaukuose.

— Eikit, aš pasivysiu. — Krivošeinas priėjo prie jos, atsisėdo greta ant suolo krašto. — Sveika, mergyte!

Ji nustebusi pakėlė į jį dideles ir ryškias, bet nevaikiškas akis:

— Sveiki…

— Sakykit, mergaite… — Krivošeinas nusišypsojo kiek galėdamas geraširdiškiau ir protingiau, kad jo nepalaikytų gi tu lir neišsigąstų, — tiik įprašau nesistebėkite mano iklausiimu: ar jūsų mokykloje spiauna į ausį žmogui, kuris neišlaikė duoto žodžio?

— Ne-e, — baikščiai atsakė mergaitė.

— O mano laikais spiaudavo, buvo toksai barbariškas paprotys… Ir žinote ką? Duodu žodį: nepraeis nė metai, ir jūs būsite sveika ir graži. Bėgiosite, šokinėsite, važinėsitės dviračiu, maudysitės Dnepre… Viskas bus! Prižadu. Galėsite man spiauti į ausį, jei pameluosiu!

Mergaitė žiūrėjo į jį išplėtusi akis. Jos lūpose pasirodė neryžtinga šypsena.

— Bet juk… pas mus nespiauna. Mūsų mokykla tokia…

— Suprantu! Ir mokyklų tokių nebebus, bėginėsite į paprastą — kaip visi. Ot, pamatysite! Tai šitaip…

Daugiau jis nebeturėjo ką pasakyti. Tačiau mergaitė žiūrėjo į jį taip nuoširdžiai, kad nueiti šalin niekaip nebuvo galima.

— Mano vardas — Saša. O jūsų?

— Valia… Valentinas Vasiljevičius.

— Aš žinau, jūs gyvenate trisdešimt trečiajame numeryje. O aš — trisdešimt devintajame, už dviejų namų.

— Taip, taip… Na, man reikia eiti. Į darbą.

— Į antrą pamainą?

— Taip. Į antrą pamainą. Viso gero, Saša.

— Iki pasimatymo…

Jis atsistojo. Nusišypsojo, atmetė galvą, primerkė akis: nesidrovėk, girdi, žvelk linksmiau! Viskas bus! Ji atsakydama irgi pakėlė galvą, prisimerkė, šyptelėjo: aš ir nesidroviu… Ir vis dėlto jis nuėjo, jausdamas, kad ipalieka žmogų nelaimėje.

Alėja vedė į gatvę. Už paskutiniųjų kaštonų šmėsčiojo mašinos. Sukdami už kampo, visi trys atsigręžė: mergaitė žiūrėjo jiems įkandin. Jie pakėlė rankas. Ji nusiypsojo, pamojavo laiba rankute.

— Supranti, Vitia, — Krivošeinas apkabino Kravecą per pečius, — supranti, Vitekai, vis dėlto myliu aš tave, šelmi, nors ir nėra už ką. Išperti tave kareivišku diržu, kaip kitados tėtušis mus perdavo, tik labai jau tu didelis ir rimtas…

— Gerai jau, liaukis, — numetė jo ranką nuo pečių Kravecas.

— Supranti, Vitia, inžinieriškomis kalbomis apie „laimės mygtuką”, mes, žinoma, per toli nuėjome, tavo tiesa. Žmonės, apskritai, laukia iš technikos tik vieno, — kad ji leis sumažinti reiklumą sau… Juokinga! Žiurkėms nesunku įtaisyti laimės mygtuką: įauginai elektrodą į pasitenkinimo centrą smegenų žievėje, ir lai spaudo letenėle kontaktą. Bet žmonėms tokia laimė tikriausiai nereikalinga… Tačiau yra būdas. Ne mygtukinis ir ne matematinis, bet yra. Ir empiriškai mes jį po truputį mokomės įvaldyti. Tai, kad mes džioviname smegenis, galvodami, kaip panaudoti atradimą žmonių, o ne vien savo labui, ir su kitokiais panaudojimo variantais nesutiksime — to būdo pasėka. Ir tai, kad Adomas sugebėjo paimti save į rankas ir grįžti su gera idėja — taip pat to būdo pasėka. Ir tai, kad Valia drįso imtis tokio bandymo, žinodamas, kam ryžtasi — irgi to būdo pasėka. Žinoma, jei bandymas būtų buvęs kruopščiau paruoštas, galimas daiktas, jis būtų likęs gyvas, nors, beje, nė vienas iš mūsų nei nuo klaidų, nei nuo liūdnos baigties nėra apdraustas: toks darbas! Ir tai, kad jis pasirinko žmonių sintezės kryptį, nors sintetinti mikroelektronines maMnas būtų buvę kur kas paprasčiau ir pelningiau, — to būdo pasėka. Ir tai, kad mes sukaupėme žinių aipie savo atradimą, — to būdo pasėka. Dabar mes ne naujokai diletantai, nei darbe, nei ginčuose mūsų niekas nesuglumins — patys bet feą sugluminsime. O garbingame ginče žinios — svarbiausias ginklas…

— O negarbingame?

— Ir negarbingame ginče šis būdas tinka. Harį primygome, pasitelkę šį būdą. Išsisukome mudu iš keblios padėties ir išgelbėjome darbą irgi jo dėka. Mes daug ką mokame, neapsimetinėsime: ir dirbti, ir grumtis, ir netgi politikuoti. Žinoma, verčiau visuomet ir su visais tartis geruoju, bet jei nebus įmanoma, tarsimės ir bloguoju… Adomai, duok cigaretę, mano išsibaigė.