Vladimiras Savčenka - Savęs atradimas

Kravecas glaudžiai užmovė jam ant galvos „Monomacho kepurę”, paspragsėjo jos tumbleriais, nulipo žemyn. Dabar jo uždavinys buvo stebėti Krivošeiną, patarti, jei prireiks, ir, iškilus nenumatytiems keblumams, pagelbėti jam apleisti baką.

Dar valandėlę Krivošeinas pratinosi prie naujos būsenos.

— Pojūčiai žinomi: perštėjimas, dygčiojimai, — pasakė jis. — Jokių staigmenų. Na, viskas… palinkėk man. Pradedu į.sijungti.

— Sėkmės, Valia…

— Velniop! Judam…

Daugiau jie nesikalbėjo.

…Krivošeino kūnas ryškėjo skystyje kaip spalvotas negatyvas. Po purpuriniais raumenimis su geltonų riebalų tarpsluoksniais šmėkšojo balti kaulų, sausgyslių kontūrai. Ritmingai kilo ir leidosi šonkauliai it sprengliai kalvės dumtuvėse. Ant dviejų dešiniųjų šonkaulių lūžimo vietose Kravecas pamatė baltus išsipūtimus. Violetiniai raudonas širdies kumštelis tai gniaužėsi, tai glebo, varydamas (jau nebebuvo galima suprasti kur) skaisčiai raudonas kraujo sroves.

Krivošeinas nenuleido akių nuo savo atspindžio veidrodyje. Jo veidas buvo blyškus ir susikaupęs.

Neilg trukus raumenys pasidarė auksuotai geltoni, nuo skysčio juos buvo galima atskirti tik iš šviesos lūžimo.

— Ir staiga… — Kravecas stipriai patrynė delnais smilkinius, užtraukė cigaretę, — ir staiga prasidėjo autovirpesiai. Na kaip tuomet, pačioje pradžioje, su triušiais: viskas Valentino kūne pradėjo sinchroniškai keisti matmenis, atspalvius… Aš prišoikau prie toako. „Valia, ką tu darai?” Jis žiūrėjo į mane, bet nieko nesakė. „Autovirpesiai! Išsijunk!” Jis mėgino kažką pasakyti, pravėrė lūpas ir staiga paniro į skystį su visa „kepure”! Tuoj pat kažkaip sutrūkčiojo, ėmė sukinėtis, lankstyti kaulus… šokantis skeletas su galva nikeliuotame gobtuve!

Jis vėl godžiai užtraukė dūmą.

— Norint jį išgelbėti, buvo galima padaryti tik viena: užsidėjus „Monomacho kepurę”, įsakymais „Tai” ir „Ne tai” pataikyti į kūno autosvyravimų ritmą, nuslopinti juos ir pamažu grąžinti kūną į nevaiskią stadiją. Na, išorinis valdymas, būdas,

kuriuo jis įkūnijo tave, — Kravecas linktelėjo į Adomą, — ir mane…

Jis patylėjo, sukandęs žandikaulius.

— Šunsnukis Haris! Stai kada biitų pravertusi atsarginė „kepurė” — EDS-2. Bet apie kokią EDS-2 galėjo būti kalba, sužlugdžius jo disertaciją. Į kalėjimą jį, biaurybę, per maža patupdyti…

— Už laboratorijos užsakymo neįvykdymą laiku vargu dargi ar jam papeikimą parašys, tai juk ne profesorių iškoneveikti, — šaltai šyptelėjo Krivošeinas. — O daugiau tu jo niekuo negali apkaltinti.

— Beliko paskutinė išeitis: nuimti „Monomacho kepurę” nuo Valios, — tęsė Viktoras. — Aš užšokau kopėtėlėmis, įkišau rankas į skystį — elektros smūgis per abi rankas. Sprendžiant iš įspūdžio — keturi penki šimtai voltų; anksčiau skystyje tokių potencialų niekada nebūdavo. Na, jūs patys žinote: tokiais atvejais rankos savaime atsitraukia. Aš puoliau prie spintos, užsimoviau gumines pirštines, vėl įkniubau į baką, bet Valia jau buvo giliai nugrimzdęs, pirštinės pasirodė per trumpos. Sį kartą smūgis buvo toks stiprus, kad aš nudardėjau ant grindų. Beliko apversti baką… negalėjau gi aš leisti, kad jis mano akyse ištirptų skystyje, kaip… kaip tu, — Kravecas pasižiūrėjo į Adomą. — Juk aš buvau juo, Krivošeinu, kai kūriau ir tirpdžiau tave… (Adomo veidas sustingo). Be to, jis dar tebebuvo gyvas… Veidas irgi ištirpo, liko tik „kepurė” ant kaukolės, bet „kepurė” trūkčioja, vadinasi, raumenys dirba… Aš įsikibau į bako kraštą, ėmiau supti jį. Kraštai stangrūs, slidūs, išlinksta… Galų gale parverčiau jį vos ne ant savęs, suspėjau išsisukti — tik skysčio srovė siūbtelėjo ant veido ir kaklo. Nuo jos aš ir gavau trečią elektros smūgį… Toliau neprisimenu, atsipeikėjau ant neštuvų.

Jis nutilo. Tylėjo ir kiti du. Krivošeinas atsistojo, susimąstęs kelissyk perėjo kambarį.

— Nieko nepasakysi, bandymą organizavote solidžiai. Šiaip ar taip, apgalvotai. Piktadarybės nebuvo, fatališko atsitiktinumo nebuvo, dargi grubių klaidų nepadaryta… Kaip sakoma, nugalabijo žmogų pagal visas taisykles! Jeigu tu nebūtum apvertęs bako, jis būtų ištirpęs. Šalia bako jis taip pat ištirpo, nes jį persunkęs skystis paliovė būti organizuojančia skystąja schema… Be reikalo jis liko su „Monomacho kepure”, štai kas! Įsijungęs į skystį, jis galėjo valdyti savo organizmą ir be jos…

— Sit kaip! — greitai pakėlė galvą Kravecas.

— Taip. Tas kvailas gobtuvas jums tebuvo reikalingas vien įsijungimui į „mašiną motiną”, vien tam. Toliau mašinos smegenys įsakinėja nervams tiesiogiai, o ne per laidus ir schemas… Ir kai prasidėjo nevaldomi autovirpesiai, ta „kepurė” pražudė jį. Merkti pašalinį daiktą į gyvąjį sikystį — tas pats, kaip bakstelėti lokį ietimi!

— Taip, bet kodėl prasidėjo autovirpesiai? — įsiterpė Adomas. Jis pasisuko į Kravecą. — Sakyk, po triušių ir. manęs jūs to proceso daugiau nebetyrinėjote?

— Ne. Per paskutinius bandymus mes nebesusidūrėme su juo. Visus perdirbimus gražiausiai buvo galima valdyti pojūčiais, aš jau sakiau. Neišmanau, kaip jis galėjo netekti savikontrolės. Sutriko? Aplamai, tai šis procesas giminingas nerviniam sutrikimui… Bet kodėl sutriko?

— Kiekybės perėjimas į kokybę, — pasakė Adomas. — Kai jūs kaišiojote į skystį ranką arba koją, „gedimo židinių”, įgalinančių kontroliuoti ir valdyti skystosios schemos prasiskverbimą į kūną, buvo nedaug. Atrodydavo taip, tarsi kalbėtum su vienu dviem pašnekovais. O kai jis panardino visą kūną… tų židinių visame kūne, žinoma, buvo kur kas daugiau, negu bet kurioje kūno dalyje, ir…

— Vietoj padoraus pokalbio kilo neaiškus minios erzesys, — pridūrė aspirantas. — Ir jis susipainiojo. Labai gali būti.

— Klausykit jūs, savamoksliai ekspertai! — su įniršiu pažvelgė į juos Kravecas. — Kai kas nors išeina ne taip, visada atsiranda kažin kiek žmonių, linkusių papliaukšti, kodėl nepavyko — ir tuo pakelti savo vertę. „Aš juk pramačiau! Aš juk sakiau!” Jeigu įvyks atominis karas, tikriausiai irgi atsiras žmonių, kurie prieš sudegdami spės džiaugsmingai sušukti; „Aš juk sakiau, kad bus atominis karas!” Jūs manote, jog bandymas nepavyko būtent dėl tų netikslumų? Ar jūs tuo taip įsitikinę, kad lįstumėt į baką, jei tie netikslumai būtų pašalinti?

— Ne, Viktorai Kravecai, — pasakė KrivoSeinas, — taip įsitikinę nesame. Ir niekas mūsų daugiau nebelįs į baką vien tam, kad įrodytų savo teisumą arba kieno nors kito neteisumą — ne toks mūsų darbas. Lįsti, žinoma, teks, ir ne vieną kartą —

idėja teisinga. Bet tai darysime kuo mažiausiai rizikuodami ir su maksimalia nauda… Ir tu be reikalo karščiuojiesi: jūs sugadinote bandymą. Toki bandymą! Ir vos nepražudėte viso darbo bei laboratorijos. Nieko netrtiko — didingų idėjų, herojiškų polėkių, atradimų, apmąstymų, kvalifikuotų pastangų… išskyrus viena — protingą atsargumą! Žinoma, gal būt, ne man jums prikaišioti — aš pats nedaug pasiekiau, atlikdamas vieną rimtą eksperimentą, irgi pasiklioviau tuo „rasi” ir tik tik nepakračiau kojų. Bet kodėl, sakyk, negalėjote manęs iškviesti iš Maskvos į šį bandymą?

Kravecas ironiškai pažiūrėjo į jį.

— Kuo gi tu būtum padėjęs? Juk tu ne ką beišmanai apie tą darbą.

Aspirantui užgniaužė kvapą; po visų vargų išgirsti tokius žodžius!

— Šunsnukis tu, Vitia, — pratarė jis su neįprastu romumu. — Skaudu tai sakyti informatiškai artimam žmogui, bet tu — stačiai kalės vaikas. Vadinasi, įbrukti mane milicijai kaip pakaitalą, kad pats išsisuktum nuo baudžiamosios atsakomybės… tam aš tinku? O į šios temos gvildentojus — ne? — Jis nusigręžė į langą.