Robert Heinlein - Durys į vasarą

— Aš, Danielius, imu tave, Frederika… kol mirtis mus išskirs.

Mano pajauniu buvo Pitas. Liudininkus susigavome metrikacijos rūmuose.

Iškart išvykom iš Jumos ir nulėkėm į svečių rančą netoliese Tuskono, išsinuomojom namelį atokiau nuo pagrindinių pastatų, namelyje mudu aptarnavo mūsų „Stropuolis”, taigi nereikėjo su niekuo matytis. Pitas iškovojo pergalę didingame mūšyje su katinu, kuris anksčiau šeimininkavo rančoje, ir po to teko laikyti Pitą viduje arba prižiūrėti. Tai vienintelis trūkumas, kurį prisimenu. Rika apsiprato su šeimyniniu gyvenimu, tarsi pati būtų jį išradusi, o aš — ką gi, aš turėjau Riką.

Štai beveik ir nebeliko ko pasakoti. Remdamasis Rikos „Tarnaitės” akcijomis — tai vis dar stambiausias paketas — nuleidau Makbį iki „Nusipelniusio inžinieriaus išradėjo” posto ir pakėliau Čaką vyriausiu inžinieriumi. Džonas šeimininkauja „Aladine”, bet vis graso atsistatydinsiąs — tuščias grasinimas. Jis, aš ir Dženė valdome tą kompaniją, nes Džonas pasirūpino išleisti privilegijuotas akcijas ir platino obligacijas, kad valdymas neišslystų iš rankų. Aš nepriklausau nė vienos kompanijos valdybai: nevadovauju joms, ir jos varžosi tarpusavy. Darvinas neklydo — varžybos tikrai geras dalykas.

O aš — aš dabar „Deivio inžinerinė kompanija”: turiu braižymo kambarį, mažą dirbtuvėlę ir seną mechaniką, kuris laiko mane bepročiu, bet brėžinius seka kuo tiksliausiai. Kai užbaigiam kokį darbą, parduodu licenziją.

Vėl susiradau savo užrašus apie Tvitčelą. Parašiau jam, kad man pavyko ir kad grįžau, pasinaudojęs šaltuoju miegu… Ir nusižeminęs meldžiau atleisti už tai, kad „netikėjau”. Klausiau, ar jis nenorėtų perskaityti rankraščio, kai baigsiu rašyti. Profesorius neatsakė, todėl manau, kad vis dar pyksta.

Bet vis vien rašau, ir išplatinsiu knygą visose svarbesnėse bibliotekose, net jei tektų išleisti ją už savo pinigus. Bent tiek esu Tvitčelui skolingas. Dar daugiau: skolingas už Riką. Ir už Pitą. Ketinu knygą pavadinti „Neapdainuotas genijus”.

Dženė ir Džonas, atrodo, niekad nepasens. Geriatrijos, gryno oro, saulės, mankštos ir visad giedros nuotaikos dėka Dženė gražesnė nei bet kada, nors jai jau — na, spėju, šešiasdešimt treji. Džonas laiko mane „paprastu” aiškiaregiu ir nenori tikėti įrodymais. Na tai KAIP gi man pavyko? Bandžiau paaiškinti Rikai, bet ji nusiminė, kai pasakiau, kad medaus mėnesio metu tikrai ir be juokų buvau dar ir Baulderyje, o tada, kai aplankiau ją skautų stovykloje, taipogi tįsojau apatiškas ir apsvaigęs San Fernando slėnyje.

Ji išbalo. Tada pasakiau:

— Išdėstykim tai hipotetiškai. Kai pamąstai matematiškai, viskas logiška. Tarkim, imam jūrų kiaulytę — baltą su rudomis dėmėmis. Įdedame ją į laiko kabiną ir nusiunčiame savaite atgal. Bet prieš savaitę mes ją jau ten radome, taigi šįkart uždarėm į gardą kartu su ja pačia. Dabar turime dvi kiaulytes, nors iš tiesų tai tik viena jūrų kiaulytė — viena tai ir yra kita, tik savaite vyresnė. Taigi kai vieną paėmei ir nusiuntei savaite atgal ir…

— Palauk minutėlę! Kurią?

— Kurią? Juk viena ir tebuvo. Paėmei tą, aišku, kuri savaite jaunesnė, kadangi…

— Tu sakei, kad buvo tik viena jūrų kiaulytė. Paskui sakai, kad dvi. Paskui, kad tos dvi — tai viena. Bet nori imti vieną jų, nors tėra viena…

— Aš juk ir bandau paaiškinti, kaip dvi gali būti viena. Jei imsi jaunesnę…

— Kaip atskirti, kuri kiaulytė jaunesnė, jei jos visai vienodos?

— Na, gali tai, kurią siunti atgal, nupjauti uodegą. Paskui, kai ji grįš, tu…

— Oi, Deni, juk tai žiauru! Be to, jūrų kiaulytės neturi uodegų.

Ji tikriausiai manė, kad tai kažką įrodo. Verčiau jau nė nebūčiau pradėjęs aiškinti.

Bet Rika ne iš tų, kas graužiasi dėl nesvarbių dalykų. Pamačiusi, kad aš nusiminiau, ji švelniai tarė:

— Eikš, brangusis.

Sutaršiusi plaukus, kiek dar jų turiu, pabučiavo mane:

— Mieliausiasis, man reikia tavęs vieno. Su dviem dar galiu nesusidoroti. Pasakyk man: ar džiaugiesi, kad laukei, kol aš užaugsiu?

Puoliau visais būdais įtikinėti, kad džiaugiuosi.

Bet tas mano bandymas paaiškinti ne viską paaiškins. Vieną dalyką pražiopsojau, nors pats važiavau karuselėje ir skaičiavau apsisukimus. Kodėl nepamačiau skelbimo apie savo atbudimą? Tai yra, antrąjį, 2001 m. balandžio mėnesį, o ne 2000 m. gruodžio mėnesį. Turėjau pamatyti: buvau čia ir visad peržiūrėdavau tuos sąrašus. Prabudau (antrą kartą) penktadienį, balandžio 27 dieną; šeštadieniniame laikraščio numeryje turėjau būti pažymėtas. Bet nepamačiau. Vėliau paieškojau — prašom: „D. B. Deivis” šeštadieniniame, 2001 m. balandžio 28 d. Times numeryje.

Jei žiūrėsim filosofiškai — viena vienintelė spaudos eilutė gali taip pat pakeisti pasaulį, kaip Europos kontinento dingimas. Argi senoji „besišakojančių laiko srovių” ir „kartotinių visatų” sąvoka teisinga? Nejau atsitiktinai įlėkiau į kitą visatą? Net jei čia radau Riką ir Pitą? Ar kur nors (arba kada nors) yra pasaulis, kur Pitas staugė tol, kol nustojo vilties, o tada apleistas išklydo pats rūpintis savimi? Ir kur Rikai nepavyko pasprukti su senele ir teko kęsti kerštingosios Belos pyktį?

Vienos smulkaus šrifto eilutės negana. T ą naktį aš tikriausiai užmigau ir nepastebėjau savo pavardės, o kitą rytą sukišau laikraštį į šiukšlių nuleidėją, manydamas, kad viską perskaičiau Aš tikrai išsiblaškęs, ypač kai galvoju apie kokį darbą.

Bet ką būčiau daręs, jei būčiau pamatęs? Nulėkęs tenai, susitikęs save patį — ir visiškai pakvaišę s? Ne, jei vis dėlto būčiau pamatęs, nebūčiau daręs to, ką padariau vėliau — man „vėliau”— ir kas sąlygojo antrąjį prisikėlimą. Taigi, to išvis nebūtų atsitikę. Kontrolė yra neigiamo grįžtamojo ryšio tipo su apsaugos bloku, nes pats tos eilutės atsiradimas spaudoje priklausė nuo to, ar aš pasižiūrėsiu; aiški galimybė ją pamatyti — vienas iš tikrai neįmanomų dalykų pagal principinę schemą.

„Yra dievybė, formuojanti mūsų gyvenimą, kad ir kaip mes besistengtume aptašyti jį savaip”. Laisva valia ir lemtis viename sakinyje — ir abi sąvokos teisingos. Tėra vienas tikras pasaulis, viena praeitis ir viena ateitis. „Kaip buvo pradžioje, yra dabar ir per amžius bus, pasaulis be pabaigos, amen”. Tik vienas… Bet pakankamai didelis ir sudėtingas, kad laisva valia, laiko kelionė s ir visa kita įeitų į jo jungtis, grįžtamuosius ryšius ir apsaugos schemas. Taisyklių ribose tau leista daryti viską — bet grįši prie savo durų.

Ne aš vienas keliavau po laiką. Fortas išvardija labai jau daug atvejų, kuriu kitaip nepaaiškinsi — ir Ambrosis Bairsas taipogi. O tos dvi damos Trianono soduose? Aš, beje, įtariu, kad senasis daktaras Tvitčelas spusčiojo tą mygtuką dažniau, nei pats sakė si… Nekalbant jau apie tuos — iš praeities ir ateities — kurie galėjo patys išmokti. Bet abejoju, kad iš to būtų. kokios naudos. Apie mano kelionę žino tik trys žmonės, ir du netiki. Iš laiko kelionių daug nepeši. Pasak Forto — traukiniu važinėjama tik tada, kai ateina geležinkelių laikai.

Bet niekaip neįstengiu užmiršti Leonardo Vincento. Ar jis — Leonardas daVinčis? Ar jis prasiskverbė skersai kontinentą ir grįžo su Kolumbu? Enciklopedija teigia, kad jo gyvenimas buvo toks ir toks — nors jis galėjo peržiūrėti savo biografiją. Žinau, kaip tai daroma — pačiam teko padaryti kažką panašaus. Penkioliktame amžiuje Italijoje nebuvo socialinio draudimo numerių, asmenybės patvirtinimo kortelių nei pirštų atspaudų; jam galėjo pavykti.