Robert Heinlein - Durys į vasarą

— Niekai, Džonai, pats žinai, ką atsakysiu. Tu juk manim patikėjai. Dabar man vėl reikia tavo pagalbos. Ar padėsi?

— Aišku, padės, — švelniai įsiterpė Dženė, — nors aš ir negirdėjau, apie ką judu kalbėjotės. Deni? Ar šitas daiktas gali plauti lėkštes? Visut visos tavo lėkštės užterštos.

— Ką, Džene? Kodėl gi, manau, gali. Taip, aišku, gali.

— Tai paliepk jam, prašau. Noriu pamatyti.

— Oi! Nesu jo tam darbui užprogramavęs. Bet užprogramuosiu, jei nori. Tik prireiks kelių valandų, kol jis kaip reikiant išmoks. Po to automatas, aišku, visada tai mokės. Bet pirmą kartą… Matai, lėkščių plovimas susijęs su daugybe kintančių operacijų. Tas darbas reikalauja protavimo, tai ne palyginti paprasta mūrijimo ar sunkvežimio vairavimo rutina.

— Viešpatie! Iš tiesų džiugu girdėti, kad bent vienas vyriškis supranta namų ruošą. Girdėjai, mielasis, ką jis sakė? Bet dabar negaišk laiko automato apmokymui, Deni. Aš pati jas suplausiu.

Dženė apsidairė.

— Deni, švelniai tariant, gyveni kaip kiaulė.

Atvirai kalbant, visiškai nepagalvojau, kad „Pitas Protėjus” gali dirbti man. Įsigilinęs planavau, kokius komerciškai naudingus darbus jis dirbs kitiems žmonėms, o pats paprasčiausiai šlaviau šiukšles į kampą arba visai nekreipiau į jas dėmesio. Dabar ėmiau „Pitą” mokyti visų namų ruošos užduočių, kurias kadaise išmoko „Sumanusis Frenkas”; gabumų „Pitui” užteko: buvau į jį sudėjęs triskart daugiau Torseno vamzdelių, negu į „Frenką”.

Laiko užteko — darbo ėmėsi Džonas.

Dženė mums spausdino aprašymus; Džonas pasamdė patentavimo juristą, kad pagelbėtų sudaryti paraiškas. Nežinau, ar Džonas jam mokėjo grynais, ar priėmė dalininku — neklausinėjau. Viską patikėjau Džonui, net ir tai, kaip dalinsimės akcijas, ir ne vien dėl to, kad atsikratyčiau papildomų rūpesčių ir galėčiau dirbti savo darbą; samprotavau taip: jei Džonas pats bus už viską atsakingas, jo nesuvilios tai, kas suviliojo Mailsą. Ir, garbės žodis, nebijojau: ne patys pinigai svarbiausia. Arba Džonas ir Dženė tokie, kokiais juos laikau, arba galiu sau eiti ieškotis olos ir tapti atsiskyrėliu.

Primygtinai reikalavau tik dviejų dalykų.

— Džonai, aš manau, kad firmą turėtume pavadinti Aladino autoinžinerijos korporacija.

— Egzotiškai skamba. Kodėl ne Deivis ir Satenas?

— Taip turi būti, Džonai.

— Tikrai? Taip tavo nuojauta sako?

— Gali būti, gali būti. Firmos ženklas — Aladinas, trinantis lempą, ir viršuje bepasirodąs džinas. Nupiešiu eskizą. Ir dar vienas dalykas: centras geriau tegu būna Los Andžele.

— Ką? Čia jau perlenkei. Kuo tau nepatinka Denveris?

— Denveris — puikus miestas ir man patinka. Bet gamyklos jame statyti neverta. Išsirinksi čia gerą sklypą, o vieną gražų rytą prabudęs pamatysi besąs apsuptas federalinių valdų, ir gamyba nutrūks, ir teks kurtis iš naujo. Be to, čia trūksta darbo jėgos, žaliavos įvežamos, statybinės medžiagos sunkiai gaunamos. Tuo tarpu Los Andžele gausu kvalifikuotų darbininkų, ir jų kasdien gausėja. Los Andželas — uostas, Los Andželas…

— O smogas? Vien smogas ką reiškia!

— Smogo netrukus nebeliks. Patikėk. O tu nepastebėjai, kad Denveris taip pat gaubiasi smogu?

— Palūkėk, Deni. Tu jau aiškiai pasakei, kad man teks rūpintis firma, kol pats kažkur trankysies kažkokiais savo reikalais. Gerai, aš sutikau. Bet turėtum leisti man pasirinkti bent šiokias tokias darbo sąlygas.

— Tai būtina, Džonai.

— Deni, joks pilnaprotis žmogus nesikraustys iš Kolorado į Kaliforniją. Karo metu tarnavau ten — žinau. Paklausk Dženės — ji gimė Kalifornijoje, ir tai slapta jos gėda. Ji ten už jokius pinigus negrįžtų. Čia būna žiemos, keičiasi metų laikai, čia grynas kalnų oras, nuostabus…

Dženė pakėlė akis:

— O, aš negalėčiau tvirtinti, kad niekad negrįšiu į Kaliforniją.

— Ką tu čia šneki, brangioji?

Dženė tyliai mezgė — ji niekad nekalba, jei tikrai neturi ko pasakyti. Dabar ji padėjo mezginį — aiškus ženklas.

— Jei persikeltume tenai, mielasis, galėtume įstoti į Oukdeilo klubą: jie ištisus metus maudosi lauke. Kaip tik apie tai galvojau praėjusį savaitgalį, kai pamačiau, kad tvenkinys Baulderyje užšalęs.

Pasilikau iki 1970 metų gruodžio 2os dienos vakaro, iki paskutinės minutės. Teko pasiskolinti iš Džono tris tūkstančius dolerių,— už detales nuo manęs nuplėšė tiesiog begėdiškus pinigus, — bet kaip užstatą pasiūliau jam savo akcijas. Jis leido man pasirašyti vekselį, paskui suplėšė ir išmetė į šiukšlių dėžę.

— Grąžinsi, kai galėsi.

— Tau teks laukti trisdešimt metų, Džonai.

— Net tiek?

Svarsčiau. Nuo tos popietės prieš šešis mėnesius, — kai jis atvirai pasakė, kad netiki tuo, kas svarbiausia — bet vis vien laidavo už mane klube — Džonas niekad neprašė, kad papasakočiau visą savo istoriją.

Pasakiau manąs, kad atėjo metas išsipasakoti.

— Ar žadinsim Dženę? Ji taip pat turi teisę išgirsti.

— Mmm… Ne. Tegu pasnaudžia, kol dar neatsisveikini. Dženės charakteris labai nesudėtingas, Deni. Jai nesvarbu, kas tu toks ir iš kur atsiradai, jei tik jai patinki. Jei bus įdomu, galėsiu vėliau pats Dženei papasakoti.

— Kaip nori.

Man kalbant, jis nesikišo, nutraukdamas pasakojimą tik tada, kai reikėjo pripilti taures — manąją imbierinės giros: buvo priežastis, dėl kurios negalėjau gerti alkoholio. Kai papasakojau, kaip nusileidau ant kalvos Baulderyje, baigiau.

— Štai taip, — pasakiau, — nors vienas dalykas buvo man neaiškus. Vėliau pažiūrėjau į žemėlapį, ir nemanau, kad būčiau kritęs daugiau nei dvi pėdas. Jei vieta laboratorijai statyti būtų buvusi — noriu pasakyti „bus” nukasta kiek giliau, aš būčiau gyvas palaidotas. Gal ir jus abu būčiau užmušęs — jei ne visą apylinkę išsprogdinęs. Nežinau, kas iš tiesų atsitinka, kai poliarizuota banga vėl tampa mase ten, kur jau yra kita masė. Džonas rūkė toliau. Aš pasakiau:

— Na? Ką pasakysi?

— Deni, tu daug pripasakojai apie tai, koks bus Los Andželas, tai yra, „Didysis Los Andželas”. Kai susitiksim, pasakysiu, kiek tavo pasakojime teisybės.

— Viskas teisybė. Gal tik vieną kitą smulkmeną būsiu užmiršęs.

— Mmm… Viskas, ką kalbėjai, tikrai skamba logiškai. Bet šiuo metu aš manau, kad tu — pats maloniausias pakvaišėlis, kokį tik esu sutikęs. Nors tai nekliudo tau būti geru inžinieriumi… Ar draugu. Patinki man, vaikine. Per Kalėdas dovanosiu tau naujus tramdomuosius marškinius.

— Galvok kaip nori.

— Aš negaliu kitaip galvoti. Priešingu atveju pats būčiau visiškai iš proto išsikraustęs… O tai anaiptol nenudžiugintų Dženės.

Jis žvilgtelėjo į laikrodį.

— Reikėtų ją pažadinti. Ji mane nuskalpuos, jei leisiu tau išvykti neatsisveikinus su ja.

— Net nemanau taip negražiai pasielgti.

Jie nuvežė mane iki Denverio tarptautinio aerouosto, ir prie vartų atsisveikinant Dženė mane pabučiavo. Spėjau į lėktuvą, išskrendantį į Los Andželą vienuoliktą valandą.

Sekantį vakarą, 1970 metų gruodžio 3 dieną, pasisamdžiau, taksi ir išlipau per kvartalą nuo Mailso namų gana anksti, nes tiksliai nežinojau, kelintą valandą atvažiavau čionai pirmą kartą. Kai pasiekiau namą, jau buvo tamsu, bet prie šaligatvio pamačiau tik Mailso automobilį, taigi pasitraukiau kokį šimtą jardų atgal, iš kur galėjau stebėti tą šaligatvio atkarpą, ir ėmiau laukti.

Surūkęs dvi cigaretes, pamačiau, kaip privažiavo kitas automobilis, sustojo, jo šviesos užgeso. Palaukęs dar porą minučių, nuskubėjau prie jo. Tai buvo mano automobilis.