Robert Heinlein - Durys į vasarą

Po miestą vaikščioti neturėjau laiko — ir gerai. Kartą, išėjęs nusipirkti servomotoro, susidūriau su pažįstamu iš Kalifornijos. Jis mane užkalbino, o aš nepagalvojęs atsakiau.

— Ei, Deni! Deni Deivi! Iš kur tu čia? Maniau, tu Mohave. Padaviau jam ranką.

— Užsukau su reikalais. Po kelių dienų grįžtu.

— Aš grįžtu šiandien po pietų. Paskambinsiu Mailsui ir pasakysiu, kad buvom susitikę. Išsigandau.

— Prašau, tik neskambink.

— Kodėl? Argi tu ir Mailsas — nebe du pramonės magnatai, kurie neapsieina vienas be kito?

— Na… Klausyk, Morti, Mailsas nežino, kad aš čia. Aš turiu tvarkyti kompanijos reikalus Elbekverke. Bet šoktelėjau į šalį, čionai — turiu asmeninį ir slaptą reikalą. Supratai? Firmos tai visai neliečia. Ir nenoriu kalbėti apie tai su Mailsu.

Jis nutaisė nuovokią miną:

— Moteris?

— Na… Taip.

— Ištekėjusi?

— Panašiai.

Jis niuktelėjo man į šoną ir mirktelėjo:

— Aišku. Senis Mailsas — baisus puritonas, ar ne? Tvarka, aš pridengsiu tave, o tu kada nors pridengsi mane. O ji kaip — nieko?

Pats sau pagalvojau: „Mielai pridengčiau tave kastuvu, ketvirtarūši birzgale”. Mortas — iš tų niekam tikusių keliaujančių prekijų, kurie daugiau laiko sugaišta bandydami suvilioti padavėjas, negu ieškodami pirkėjų; be to, ir jo prekės buvo tokios pat niekų vertos, kaip ir jis — šlamštas, ir tiek.

Bet pakviečiau jį išgerti ir privaišinau pasakomis apie pramanytąją „ištekėjusią moterį”, ir klausiausi, kaip jis gyrėsi savo žygdarbiais, be abejo, tokiais pat išgalvotais. Paskui jo atsikračiau.

Kitą kartą bandžiau pavaišinti daktarą Tvitčelą, bet nepavyko.

Atsisėdau šalia jo prie baro Čampa Strito vaistinėje, paskui pamačiau veidrody jo veido atspindį. Vos nepuoliau slėptis po stalu.

Paskui susivaldžiau ir supratau, kad iš visų tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtais metais gyvenančių asmenų profesorius man mažiausiai pavojingas. Nieko blogo negali atsitikti, nes nieko neatsitiko — noriu pasakyti, neatsitiks… ne… Tada nustojau bandęs išreikšti tai žodžiais, nes supratau: jei kada nors laiko kelionės išplis, anglų kalbos gramatikoje atsiras visa eilė naujų laikų sangrąžinėms situacijoms reikšti, o prieš tokį asmenavimą nublanks ir prancūziški literatūriniai, ir lotyniški istoriniai gramatiniai laikai.

Šiaip ar taip, praeitis ar ateitis, ar dar kas nors, Tvitčelas šiuo metu manęs nejaudina. Galiu nurimti.

Apžiūrinėjau jo atspindį veidrodyje, galvodamas, ar manęs nebus suklaidinęs atsitiktinis panašumas. Bet ne. Tvitčelo veidas — tai ne mano standartinė fizionomija; jo griežta, pasitikinti savim, kiek arogantiška ir gana maloni išvaizda pritiktų pačiam Dzeusui. Aš prisiminiau vien to veido liekanas, bet neabejojau — tas pats, ir mane persmelkė skausmas, kai pagalvojau apie senį ir apie tai, kaip bjauriai su juo pasielgiau. Kažin, kuo galėčiau tai išpirkti.

Tvitčelas pamatė, kad spoksau į jo atvaizdą, ir kreipėsi į mane:

— Kas atsitiko?

— Nieko… Juk jūs — profesorius Tvitčelas? Iš universiteto?

— Iš Denverio universiteto, taip. Mes buvome susitikę? Vos neprasitariau, užmiršęs, kad šiuo metu jis dėsto universitete. Sunku prisiminti iškart praeitį ir ateitį.

— Ne, sere, bet esu klausęsis jūsų paskaitų. Galit laikyti mane vienu iš jūsų gerbėjų.

Tvitčelas šyptelėjo puse burnos, bet ant jauko neužkibo. Iš to ir iš kitų dalykų supratau, kad jo dar negraužia liaupsių geismas; dabar profesorius pasitiki savimi, ir jam terūpi jo paties nuomonė.

— Jūs įsitikinęs, kad nesupainiojot manęs su kokia ekrano žvaigžde?

— O ne! Jūs — daktaras Hubertas Tvitčelas, didysis fizikas. Jo lūpos vėl kryptelėjo.

— Sakykim, kad aš — fizikas. Ar bent stengiuosi būti fiziku.

Kur į laiką plepėjome, ir, jam baigus sumuštinį, bandžiau jo nepaleisti. Pasakiau, kad jis suteiktų man didelę malonę, jei leistųsi pavaišinamas stikleliu. Jis papurtė galvą:

— Aš beveik negeriu, ir jau tikrai negeriu nesutemus. Bet vis vien dėkoju. Malonu su jumis pasišnekėti. Jei kada būsit universiteto miestelyje, užsukit į mano laboratoriją.

Prižadėjau.

Bet antrą kartą gyvendamas tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtais metais daug žioplysčių nepridariau, nes supratau tuos laikus, o be to, dauguma žmonių, galinčių mane atpažinti, buvo Kalifornijoje. Nutariau — jei vėl sutiksiu kokį pažįstamą, šaltai nužvelgsiu ir kuo greičiau pavarysiu šalin — neberizikuosiu.

Bet ir smulkmenos gali apkartinti gyvenimą. Kad ir tas kartas, kai užsikirto užtrauktukas — vien todėl, kad jau buvau pripratęs prie patogesnių ir žymiai patikimesnių stiktito užsegimų. Pasigedau daugybės panašių smulkių patogumų, prie kurių buvau spėjęs priprasti net ir per šešis mėnesius. Skustis — vėl turėjau SKUSTIS! Kartą netgi persišaldžiau. Ta siaubinga praeities šmėkla sučiupo mane todėl, kad užmiršau — drabužiai lyjant gali permirkti. Norėčiau, kad rafinuotieji estetai, kurie tyčiojasi iš pažangos ir tauškia apie neprilygstamas praeities grožybes, pabūtų mano vietoje — pasidžiaugtų lėkštė mis, kuriose valgis ataušta, marškiniais, kuriuos reikia skalbti ir lyginti, vonios veidrodžiais, kurie aprasoja kaip tik tada, kai jų prireikia, varvančiomis nosimis, purvu po kojomis ir purvu plaučiuose, — jau buvau pripratęs prie geresnio gyvenimo, ir šie metai man atrodė tarsi ištisa smulkių nemalonumų virtinė, kol vėl su jais susigyvenau.

Bet pripratau — ir šuo prie blusų pripranta. Septyniasdešimtųjų metų Denveris — nuostabi, senove dvelkianti vieta; labai jį pamėgau. Miestas dar netapo klastingu Naujojo plano labirintu, koks buvo (ar bus), kai atvykau (ar atvyksiu) iš Jumos; čia gyveno dar tik nepilni du milijonai žmonių, gatvėmis dar važinėjo autobusai ir kitos ratuotos transporto priemonės — čia dar buvo GATVIŲ: lengvai radau Kolfakso aveniu.

Denveris dar tik mokėsi būti valstybės centru, ir nelabai tuo vaidmeniu džiaugėsi — kaip berniukas pirmais oficialiais vakariniais rūbais. Jo dvasia vis dar ilgėjosi aukštakulnių jojimo batų ir Laukinių Vakarų skambesio, nors miestas žinojo, kad teks išaugti ir tapti tarptautiniu metropoliu — su ambasadomis, šnipais ir garsiais gurmaniškais restoranais. Miestas buvo paskubomis plečiamas į visas puses, kad galėtų sutalpinti biurokratus, užkulisių politikus, agentus, plunksnagraužius ir liokajus; namai augo kaip ant mielių — statant tokiais greičiais, tarp sienų lengvai galėjo pasilikti kokia karvė. Vis dėlto miestas teišsiplėtė rytuose vos kelias mylias už Auroros, šiaurėje — iki Hendersono ir pietuose — iki Litltono; tarp miesto ir Aviacijos Akademijos dar driekėsi laukai. Vakaruose, aišku, miestas kopė aukštyn, o valstybinės įstaigos rausėsi po kalnais.

Man patiko Denveris federalinio pakilimo metu. Bet vis vien laukiau nesulaukdamas, kada galėsiu grįžti į savąjį laiką.

Vis dėl tų smulkmenų. Netrukus po to, kai gavau darbą „Tarnaitės” susivienijime ir įsigijau pinigų, susitaisiau dantis. Nemaniau, kad teks dar kada lankytis pas stomatologą. Bet 1970 neturėjau antikariesinių tablečių, ir vienas dantis prakiuro — ir ėmė baisiai skaudėti, šiaip nebūčiau kreipęs į tą skylę dėmesio. Taigi nuėjau pas dantistą. Ir, viešpatėli, užmiršau, ką jis pamatys, pažvelgęs į mano burną. Gydytojas sumirksėjo, pasukiojo savo veidrodėlį ir tarė:

— Didis dieve! Kas jums taisė dantis?

— Kho huh nohih?

Jis ištraukė rankas iš mano burnos.

— Kas juos taisė? Ir kaip?