Robert Heinlein - Durys į vasarą

Paskui į kažką atsitrenkiau. Nemanau, kad kritau daugiau nei keturias pėdas, bet nebuvau tam pasiruošęs. Kritau kaip pagalys, sudribau kaip maišas.

Paskui išgirdau kažką sakant:

— Kaip, po velnių, jūs čia patekot?

Kalbėjo vyriškis — maždaug keturiasdešimties, praplikęs, bet gerai sudėtas ir lieknas. Jis stovėjo priešais mane, įsirėmęs kumščiais į klubikaulius. Jo veidas atrodė protingas, įžvalgus, ir būtų buvęs malonus, jei vyriškis tą akimirką nebūtų ant manęs pykęs.

Pasikėlęs pamačiau, kad sėdžiu ant granito žvyro ir pušų spyglių. Šalia vyro stovėjo moteris, maloni, daili, kiek jaunesnė už jį. Ji žiūrėjo į mane išplėtusi akis, bet nekalbėjo.

— Kur aš? — kvailai paklausiau. Turėjau paklausti „Kada?”, bet „kada” būtų nuskambėję dar kvailiau, o be to, neatėjo į galvą. Užteko pažvelgti į juodu, kad suprasčiau, kokiame laike nesu — tik jau ne 1970. Ir ne 2001: 2001 tokie dalykai būtų galimi tik paplūdimy. Taigi būsiu nukeliavęs į priešingą pusę,

Nes visą jų abiejų tualetą sudarė vien lygaus įdegimo danga — daugiau nieko. Net stiktito. Bet, atrodė, jiems to pakanka. Jie anaiptol nesivaržė.

Vyriškis nesileido į kalbas:

— Ne viskas iš karto. Aš klausiau, kaip jūs čia atsidūrėt, — pažvelgė aukštyn, — gal kartais jūsų parašiutas už medžių užkliuvo? Šiaip ar taip, ką čia veikiat? Čia — saugoma privati nuosavybė: jūs pažeidėt privataus sklypo ribas. Ir kam jums tas karnavalinis kostiumas?

Nesupratau, kuo jam kliūva mano rūbai, ypač palyginus su jų pačių apsirengimu. Bet tylėjau. Kiti laikai — kiti papročiai: supratau apturėsiąs nemalonumų.

Moteriškė uždėjo ranką vyrui ant peties.

— Nereikia, Džonai, — švelniai tarė ji, — man rodos, žmogus sužeistas.

Vyras pažiūrėjo į ją, vėl rūsčiai pažvelgė į mane:

— Jūs sužeistas?

Pabandžiau atsistoti — pavyko.

— Nemanau. Gal kiek apsibraižiau. Sakykit, kokia šiandien diena?

— Ką? Pirmas gegužės sekmadienis. Jei neklystu, gegužės trečioji. Teisingai, Džene?

— Klausykit, — nekantriai tariau, — aš baisiai susitrenkiau galvą. Nieko nepamenu. Kokia data? Pilna data?

— Ką?

Reikėjo patylėti, kol kaip nors pavyks pačiam sužinoti datą iš kokio kalendoriaus ar laikraščio. Bet turėjau sužinoti iškart, negalėjau laukti.

— Kurie metai?

— Brolau, na ir trinktelėjai. Tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtieji. Vėl pamačiau jį bespoksant į mano rūbus.

Vos neapalpau — taip palengvėjo. Pavyko, pavyko! Nepavėlavau.

— Ačiū,— pasakiau, — labai, labai ačiū. Jūs neįsivaizduojat! Vis dar atrodė, kad jis linkęs pakviesti sargybą, todėl nervingai pridūriau:

— Mane ištinka staigūs amnezijos priepuoliai. Kartą praradau… ištisus penkerius metus.

— Ko gero, iš tiesų nemalonu, — lėtai tarė jis. — Ar pajėgsit atsakyti į mano klausimus?

— Nekamuok jo, mielasis, — negarsiai tarė moteris, — atrodo, čia geras žmogus. Manau, jis paprasčiausiai suklydo.

— Pamatysim. Na?

— Jaučiuosi gerai… Dabar. Bet kokią minutę buvau tikrai apkvaitęs.

— Gerai. Kaip jūs čia patekot? Ir kodėl taip apsirengęs?

— Tiesą sakant, nesu tikras, kaip čia patekau. Ir tikrai nežinau, kur esu. Tie priepuoliai mane ištinka staiga. O apranga…

Galite ją vertinti kaip ekscentriškumą. Hm… Kaip ir savo apsirengimą. Arba neapsirengimą.

Jis pažiūrėjo į save ir šyptelėjo.

— O taip, suprantu, kad mano ir žmonos apsirengimą — ar neapsirengimą — tam tikromis aplinkybėmis tektų aiškinti. Bet mes pratę, kad aiškinasi pažeidėjai. Matot, jūs čia svetimas, nesvarbu, kaip apsirengęs, o mes savi — tokie, kokie esam. Čia Denverio Saulėkaitos klubo parkas.

Džonas ir Dženė Satenai buvo iš tų rafinuotų, nesukrečiamų, draugiškų žmonių, kurie galėtų net žemės drebėjimą pakviesti išgerti arbatos. Džono aiškiai nepatenkino mano abejotini paaiškinimai, ir jis norėjo rimtai mane ištardyti, bet Dženė jį numaldė. Įsikandau savo „priepuolių” ir pasakiau, kad vėliausia, ką pamenu — tai vakarykštis vakaras naujuosiuose Denverio ruduosiuose rūmuose.

Galiausiai Džonas tarė:

— Ką gi, tai įdomu, netgi jaudina, ir, manau, jei kas važiuos į Baulderį — pavėžės jus, o į Denverį galėsit grįžti autobusu. Jis vėl pažvelgė į mane.

— Bet jei nusivesiu jus į klubą, žmonės labai, labai susidomės.

Apžiūrėjau save. Jaučiausi kažkaip nesmagiai, nes buvau apsirengęs, o jiedu — ne; noriu pasakyti, ne jie man atrodė keisti, o aš pats.

— Džonai… Ar nebūtų geriau, jei ir aš nusimesčiau skudurus?

Tokia perspektyva manęs netrikdė: anksčiau nelankiau nudistų stovyklų, nes nemaniau, kad verta. Bet porą savaitgalių mudu su Čaku praleidome Santa Barbaroje, ir vieną — Lagūnos pakrantėje; paplūdimyje protingai atrodo oda, o rūbai — kvailai.

Jis linktelėjo:

— Tikrai būtų geriau.

— Brangusis, — tarė Dženė,— jis galėtų pasisvečiuoti pas mus.

— Mmm… Taip. Mano mylimiausioji, nuplukdyk savo žaviąją ypatą pas kitus. Pavaikštinėk ir pasistenk paskleisti žinią, kad laukiam svečio iš… Iš kur turėtume laukti, Deni?

— E — iš Kalifornijos. Los Andželas. Aš tikrai tenykštis. Vos neleptelėjau: „Didysis Los Andželas”; teks šnekėti atsargiau. — Iš Los Andželo. To ir „Denio” visiškai pakaks: mes nesikreipiame vienas į kitą pavardėmis, nebent žmogus pats to norėtų. Taigi, mieloji, paskleisk naujieną taip, kad atrodytų, lyg visi ir patys jau žino, Paskui po kokio pusvalandžio pasitik mudu prie vartų. Ne, geriau grįžk čionai. Ir atnešk mano kelioninį krepšį.

— Kam tau krepšys, brangusis?

— Paslėpsim tą karnavalinį kostiumą. Jis per daug ryškus net tokiam ekscentrikui, koks sakosi esąs Denis.

Atsikėliau ir nedelsdamas nuėjau už krūmų nusirengti — kai šalia nebebus Dženės Saten, neturėsiu ko varžytis. Taip reikia: juk negaliu nusimesti rūbų ir parodyti, kad apie mano liemenį privyniota aukso už dvidešimt tūkstančių dolerių, skaičiuojant 1970 metų kainomis — po 60 dolerių uncija. Ilgai neužtrukau, nes iš aukso juostos buvau pasidaręs diržą — pirmąkart su juosta nuėjęs į vonią, gerokai privargau, tad sulankstęs vielą sukabinau priekyje.

Nusirengęs ir susukęs auksą į drabužius, bandžiau apsimesti, kad visa tai sveria tik tiek, kiek turi sverti drabužiai. Džonas Satenas pažvelgė į ryšulį, bet nieko nesakė. Pasiūlė cigaretę — nešiojosi cigaretes prisirišęs prie kulkšnies. Nebesitikėjau kada nors tokias bepamatysiąs.

Mostelėjau, bet cigaretė neužsidegė. Tada leidau pridegti. Satenas ramiai pasakė:

— Dabar, kai mudu vieni, gal norit man ką pasakyti? Jei žadu klube už jus laiduoti, privalau tikrai žinoti bent jau tiek, kad nepridarysit bėdos.

Užsitraukiau. Dūmai graužė gerklę.

— Džonai, aš tikrai nepridarysiu bėdos. Ko jau ko, o to pats tikrai nenoriu.

— Mmm… Gali būti. Taigi —”priepuoliai”.

Galvojau. Bjauri padėtis. Šis žmogus turi teisę žinoti. Bet jei pasakysiu tiesą — jokiu būdu nepatikės… Bent aš, juo dėtas, nepatikėčiau. Bet būtų dar blogiau, jei patikėtų: tada kiltų triukšmas, kurio kaip tik noriu išvengti. Manau, jei būčiau tikras, sąžiningas, teisė tas keliautojas laiku, atliekantis mokslinius tyrimus, stengčiausi patraukti į save dėmesį, pateikčiau nenuginčijamus įrodymus ir leisčiausi mokslininkų tikrinamas.

Bet aš — ne toks; aš — neoficialus ir beveik įtartinas pilietis, gudraujantis ir vengiantis viešumos. Aš tik ieškau savųjų Durų į Vasarą — kaip galima tyliau.