Robert Heinlein - Durys į vasarą

Pasisakiau esąs mokslo populiarintojas, šiuo metu renkantis medžiagą knygai „Neapdainuoti genijai”.

— Apie ką joje pasakosite?

Kukliai prisipažinau manąs, kad knygos pradžiai labiausiai tiktų populiarus jo gyvenimo ir darbų aprašymas… Jei profesorius sutiktų bent kartą atsisakyti savojo visiems žinomo įpročio vengti viešumos. Didžiąją dalį medžiagos, suprantama, turėčiau gauti iš jo.

Profesorius įtarė, kad tai spąstai, ir net galvoti apie tokį dalyką atsisakė. Bet aš tvirtinau, kad tai — jo pareiga būsimoms kartoms, ir jis sutiko pagalvoti. Sekančią dieną jis paprasčiausiai nutarė, kad ketinu rašyti jo biografiją — ne šiaip skyrių, visą knygą. Ir kad prakalbo, tai prakalbo — o aš rašiausi… iš tiesų rašiausi: nedrįsau apgaudinėti, nes retkarčiais jis paprašydavo, kad perskaityčiau, ką užsirašęs.

Bet apie laiko keliones neužsiminė. Galų gale pasakiau:

— Profesoriau, ar tiesa, kad jei ne kažkoks kadaise čionai paskirtas pulkininkas, jūs kaip niekur nieko būtumėt gavęs Nobelio premiją?

Profesorius ištisas tris minutes svaidė neprilygstamus keiksmažodžius.

— Kas jums sakė?

— Hm, kai aš aprašinėjau mokslinius tyrimus Gynybos departamente… jau esu tai minėjęs, ar ne?

— Ne.

— Taigi, tada ir išgirdau visą tą istoriją — man papasakojo jaunas fizikas, kuris dirbo kitame skyriuje. Jis buvo perskaitęs darbo ataskaitą ir tvirtino, kad šiandien jūs neabejotinai būtumėt pats garsiausias fizikas… Jei jums būtų buvę leista paskelbti savo darbą.

— Hm! Tas tiesa.

— Bet aš supratau, kad tai įslaptinta… Kaip paliepė tas pulkininkas… Plašbotemas.

— Trašbotamas, Trašbotamas, sere. Iškvaišęs, pasipūtęs, pretenzingas padlaižys peniukšlis — nesugebėtų susirasti nuosavos skrybėlės, net jeigu ją kas prikaltų jam prie galvos. O prikalti reikėtų.

— Gaila, labai gaila.

— Ko gaila, sere? Kad Trašbotamas — kvailys? Čia jau gamtos, ne mano kaltė.

— Gaila, kad žmonija to neišgirs. Kaip suprantu, jums uždrausta apie tai kalbėti.

— Kas jums sakė? Aš kalbu, kas man patinka!

— Aš taip supratau, sere… Iš to, ką šnekėjo mano draugas Gynybos departamente.

— Hm!

Tą vakarą nieko nebepešiau. Praėjo savaitė, kol profesorius ryžosi parodyti man savo laboratoriją.

Didžiumą pastato šiuo metu buvo užėmę kiti tyrinėtojai, bet savosios laiko laboratorijos profesorius niekam neužleido, nors ir nebesinaudojo ja: jis griebėsi savo ypatingojo statuso ir liepė nieko neleisti, neleido išardyti ir aparato. Kai įsivedė mane į patalpą, pajutau metų metais nevėdinto požemio kvapą.

Profesorius jau buvo spėjęs išgerti tiek, kad nieko nepaisė, bet ant kojų laikėsi tvirtai. Jo protas tebebuvo šviesus. Profesorius aiškino man apie laiko teorijos ir temporinio perkėlimo (jis nevadino to „laiko kelionėmis”) apskaičiavimus, bet perspėjo, kad neužsirašinėčiau. Jei ir būčiau užsirašinėjęs, kas iš to — profesorius pradėdavo pastraipą žodžiais „iš to aišku…”, o po to sekdavo kalbos apie dalykus, aiškius gal tik pačiam Tvitčelui ir viešpačiui dievui, daugiau niekam.

Kai jis ėmė kalbėti lėčiau, pasakiau:

— Iš draugo šnekų supratau, kad viena, ko nepavyko padaryti — kalibravimas. Kad jūs negalit tiksliai nustatyti temporinio perkėlimo dydžio.

— Ką? Kvailystės! Jaunuoli, jei negalima ko apskaičiuoti, tai nėra mokslas.

Kurį laiką jis burbuliavo tarsi arbatinukas, paskui pasakė:

— Štai. Parodysiu.

Nusisuko ir ėmė derinti. Iš prietaisų tebuvo matyti tai, ką jis vadino „temporolokaline sritimi”— paprasta neaukšta aptverta platforma, — ir valdymo pultas, koks tiktų garo mašinai ar barokamerai. Esu tikras, kad būčiau perpratęs valdymą, jei man būtų leista prietaisus apžiūrėti atidžiau, bet profesorius griežtai paliepė nekišti prie jų nagų. Mačiau aštuonių režimų Brauno matuoklį, kelis labai didelio galingumo magnetinius įjungėjus ir tuziną kitų taip pat pažįstamų komponentų, bet be schemos jie man nieko nesakė.

Profesorius atsigręžė ir pasiteiravo:

— Ar turit kišenėje smulkių?

Kyštelėjau ranką į kišenę ir ištraukiau saują monetų. Jis pažiūrėjo ir išsirinko dvi naujutėles penkių dolerių monetas — gražutėlius žalius šešiakampius, išleistus tik šiemet. Jau geriau būtų paėmęs smulkesnes monetas — mano finansai baigė išsekti.

— Turit peilį?

— Taip, sere.

— Įrėžkit ant monetų savo inicialus.

Įrėžiau. Tada profesorius liepė padėti jas gretimai ant platformos.

— Įsidėmėkit tikslų laiką. Nustačiau lygiai savaitės — plius minus šešios sekundės — perkėlimą. Žiūrėjau į laikrodį. Tvitčelas skaičiavo:

— Penki… Keturi… Trys… Du… Vienas… Jau!

Pakėliau akis nuo laikrodžio. Monetų nebebuvo. Nereikėjo net apsimesti — akys pačios išsprogo. Čakas jau buvo pasakojęs kažką panašaus, bet pamatyti pačiam — visai kas kita.

Tvitčelas gyvai tarė:

— Grįšim čionai po savaitės ir palauksim, kol vėl pasirodys viena moneta. Na, o kita — matėt jas abi ant platformos? Pats padėjot?

— Taip, sere.

— Kur buvau aš?

— Prie valdymo pulto, sere.

Jis stovėjo už gerų penkiolikos pėdų nuo artimiausios kabinos dalies ir nebuvo prisiartinęs.

— Labai gerai. Prieikit.

Priėjau, o jis kyštelėjo ranką į savo kišenę.

— Štai viena jūsų monetų. Kitą atgausit po savaitės. Įteikė man žalią pinigą; ant monetos buvo mano inicialai. Nieko nepasakiau, nes nelabai sugebu kalbėti, kai žandikaulis tabaluoja. Profesorius kalbėjo toliau:

— Praeitą savaitę jūsų pastabos mane suneramino. Taigi trečiadienį užėjau į laboratoriją, o čia nebevaikštau jau — na, daugiau nei metus. Ant platformos aptikau šią monetą ir supratau, kad vėl naudojausi… Naudosiuosi prietaisu. Bet pademonstruoti jo veikimą jums nusprendžiau tik šiandien.

Pažvelgiau į monetą, apčiupinėjau.

— Mums čia ateinant, ji buvo jūsų kišenėje?

— O kaipgi.

— Bet kaip ji galėjo būti ir jūsų, ir mano kišenėje tuo pat metu?

— Viešpatie, žmogau, ar jūs akių neturit ir nematot? Smegenų neturit ir negalvojat? Kodėl negalit įsisąmoninti paprasto. fakto vien dėl to, kad jis nesiderina su nuobodžia jūsų patirtimi? Šįvakar atsinešėt monetą kišenėje; permetėme ją į praėjusią savaitę. Pats matėte. Prieš kelias dienas aš ją čia radau. Įsidėjau į kišenę. Šįvakar atsinešiau čionai. Tą pačią monetą… O tikriau

— vėlesnį jos erdvės laiko struktūros segmentą, dar savaitę panešiotą, dar savaitę pablukusį — bet nemokšai tai „ta pati” moneta. Nors iš tikrųjų segmentai identiški ne labiau, negu kūdikis — vyrui, į kurį jis išauga. Ji — senesnė.

Pažvelgiau į monetą.

— Profesoriau… Permeskit mane į praėjusią savaitę. Jis piktai pažiūrėjo į mane.

— Jokiu būdu!

— Kodėl? Ar žmonių šis prietaisas negali perkelti?

— Ką? Aišku, gali.

— Tai kodėl nepabandžius? Aš nebijau. O pagalvokit, kaip tai praverstų mano knygai… Jei galėčiau paliudyti pats patyręs Tvitčelo temporinio perkėlėjo veikimą.

— Juk jūs galit tvirtinti tai patyręs. Ką tik matėte.

— Taip, — padelsęs sutikau, — bet manimi nepatikės. Tos monetos… Aš mačiau ir tikiu. Bet skaitytojas nutars, kad aš — lengvatikis, kad jūs apmulkinot mane, parodęs paprastą fokusą.

— Po velnių, sere!

— Taip skaitytojai sakys. Jie negalės patikėti, kad aš iš tiesų mačiau tai, ką aprašiau. Bet jei pasiųstumėt mane bent savaitę praeitį, galėčiau tvirtinti pats tai patyręs.