Robert Heinlein - Durys į vasarą

— Sėskit. Paklausykit.

Profesorius atsisėdo, o man neliko kur sėsti, bet jis, matyt, to nepastebėjo.

— Kadaise bandžiau perkelti žmones, Kaip tik todėl tvirtai apsisprendžiau daugiau to nebedaryti.

— Kodėl? Jie žuvo?

— Ką? Nekalbėkit niekų. Nuvėręs mane žvilgsniu pridūrė:

— Apie tai knygoje nerašykit.

— Kaip liepsit, sere.

— Keli smulkesni bandymai parodė, kad temporinis perkėlimas gyviems organizmams nekenksmingas. Patikėjau tai savo kolegai, jaunuoliui, kuris dėstė braižybą ir kitus dalykus architektūros fakultete. Vaikinas, tiesą sakant, buvo labiau inžinierius nei mokslininkas, bet guvaus proto, ir aš jį mėgau. Šis vaikinas — galiu ir vardą pasakyti, nepakenks — Leonardas Vincentas — baisiai norėjo pabandyti… Rimtai pabandyti: jis norėjo patirti tolimą perkėlimą — penkis šimtus metų. Nepajėgiau atsispirti. Leidau.

— Ir kas atsitiko?

— Iš kur aš galiu žinoti? Penki šimtai metų, žmogau! Aš neišgyvensiu tiek, kad sužinočiau.

— Bet manot, kad jis pateko į ateitį?

— Arba į praeitį. Jis galėjo atsidurti penkioliktame amžiuje. Arba dvidešimt penktame. Šansai visiškai lygūs. Tai neapibrėžtumas — simetrinės lygtys. Kartais pagalvoju… Ne, tik atsitiktinis vardų panašumas.

Neklausiau, ką jis turi omeny, nes ir pats staiga supratau, koks čia sutapimas, ir net plaukai pasišiaušė. Bet prisiverčiau apie tai negalvoti — man rūpėjo savo problemos. Be to, tai ir negali būti daugiau nei atsitiktinis panašumas: žmogus nenukeliaus iš Kolorado į Italiją penkioliktame amžiuje.

— Bet pasiryžau daugiau nebepasiduoti pagundai. Tai ne mokslas — eksperimentai neduoda naujų duomenų. Gerai, jei Vincentas pateko į ateitį. Bet jei į praeitį… Tada aš tikriausiai pasiunčiau savo draugą laukiniams užmušti. Arba žvėrims suėsti.

O gal net, pamaniau, tapti „Didžiuoju Baltuoju Dievu”? Bet nutylėjau.

— Bet manęs nereikės taip toli siųsti.

— Prašau, sere, nebekalbėkime apie tai.

— Kaip norit, profesoriau. Bet aš negalėjau nekalbėti.

— Turiu nedidelį pasiūlymą.

— Na? Sakykit.

— Galėtume gauti beveik tokį pat rezultatą parepetavę.

— Ką jūs norit tuo pasakyti?

— Galėtumėte atlikti mokomąjį bandymą, darydami viską lygiai taip, tarsi ketintumėt perkelti gyvą padarą — juo pabūsiu aš. Tiksliai pakartosim visas reikalingas perkėlimui operacijas, išskyrus to mygtuko paspaudimą. Tada aš perprasiu procedūrą… Nes kol kas dar ne viskas man aišku.

Profesorius truputį paniurzgėjo, bet jam labai norėjosi pasipuikuoti savo žaislu. Pasvėręs mane, atidėjo tokio pat svorio metalinius svarmenis.

— Šitomis svarstyklėmis svėriau ir vargšą Vincentą. Abu sudėjom svarmenis vienoje platformos pusėje. Tvitčelas paklausė:

— Kokiam laiko tarpui nustatysim aparatą? Tai jūsų bandymas.

— Hm, sakėt, kad galima nustatyti tiksliai?

— Taip, sere, sakiau. Jūs abejojat?

— O ne, ne! Na, kad ir gegužės dvidešimt ketvirtai… Tarkim… Ar galima nustatyti aparatą, sakykim, taip: trisdešimt vieneriems metams, trims savaitėms, vienai dienai, septynioms valandoms, trisdešimčiai minučių ir dvidešimt penkioms sekundėms?

— Nevykę juokai, sere. Sakydamas „tiksliai”, turėjau omeny „didesniu negu vienos šimtatūkstantosios tikslumu”. Aš neturėjau galimybės suderinti aparatą taip, kad paklaida būtų mažesnė už vieną devyni šimtai milijoninę dalį.

— Ak. Matot, profesoriau, kaip man svarbu tiksliai atlikti bandymą — aš tiek nedaug teišmanau. Na, o jei imtume trisdešimt vienerius metus ir tris savaites? Ar tai irgi per daug smulku?

— Visai ne. Maksimali paklaida neturėtų viršyti dviejų valandų.

Jis ėmė koreguoti.

— Galit stotis ant platformos.

— Jau viskas?

— Taip. Išskyrus energiją. Iš tikrųjų tinklo įtampos, pakankamos monetų perkėlimui, jums perkelti neužtektų. Bet kadangi tikro perkėlimo nebus, tai nesvarbu.

Aš atrodžiau — ir iš tiesų buvau — nusivylęs.

— Vadinasi, jūs visai neturit to, kas būtina tokiam perkėlimui? Jūs kalbėjot teoriškai?

— Po velnių, sere, anaiptol ne.

— Bet jei nėra energijos?..

— Bus energija, kad jau reikalaujat. Luktelėkit.

Jis nuėjo į laboratorijos kampą ir pakėlė telefono ragelį. Telefonas tikriausiai buvo įvestas vos pastačius laboratoriją: po atbudimo nebesu tokio matęs. Prasidėjo gyvas pokalbis su universiteto jėgainės budinčiuoju. Tvitčelui nereikia griebtis grubių žodžių — jis gali paprastesniais žodžiais įgelti kur kas kandžiau, negu dauguma aštrialiežuvių.

— Man visiškai neįdomi jūsų nuomonė, gerbiamasis. Perskaitykit instrukciją. Man turi būti sudarytos visos sąlygos, kokių ir kada pareikalaučiau. O gal jūs nemokat skaityti? Gal mudviem reikėtų rytoj dešimtą ryto užeiti pas rektorių, kad jis jums perskaitytų instrukciją? O! Jūs vis dėlto mokat skaityti? O rašyti? Ar mes jau išsėmėm jūsų sugebėjimus? Tai užsirašykit: lygiai po aštuonių minučių Torntono Memorialinei laboratorijai už autobusų užkardos duoti pilną energijos kiekį, numatytą išimtiniams atvejams.

Padėjo ragelį.

— Žmonės!

Nuėjo prie valdymo pulto, kažką perjungė ir ėmė laukti. Pagaliau net iš kabinos, kurioje stovėjau, pamačiau, kad trijų skaitiklių rinkinių rodyklės šoktelėjo per skales ir pulto viršuje įsižiebė raudona lemputė. Profesorius pranešė:

— Energija.

— O kas toliau?

— Nieko.

— Taip ir maniau.

— Ką jūs norit pasakyti?

— Tai, ką pasakiau. Nieko neatsitiks.

— Bijau, nesuprantu jūsų. Tikiuosi, kad nesuprantu. Aš noriu pasakyti, nieko neatsitiks, jei neįjungsiu paleidėjo. Jei įjungčiau, jūs būtumėt perkeltas lygiai per trisdešimt vienerius metus ir tris savaites.

— O aš tvirtinu, kad nieko neatsitiktų. Profesoriaus veidas aptemo:

— Man atrodo, sere, jūs tyčia stengiatės mane įžeisti.

— Sakykit ką norit. Profesoriau, aš atvykau patikrinti nepaprasto gando. Ką gi, įsitikinau. Pamačiau pultą, nusagstytą gražiomis lemputėmis — visai kaip filme apie pamišusį mokslininką. Pamačiau saloninį fokusą su pora monetų. O fokusas, beje, nekoks — juk jūs pats išsirinkote monetas ir nurodėt, kaip jas pažymėti: bet koks šarlatanas geriau padarytų. Išgirdau ištisą paskaitą. Bet šnekėti nesunku. Tai, ką jūs sakotės atradęs, neįmanoma. Beje, ir departamentas tai žino. Jūsų pranešimas nenuslėptas — jis paprasčiausiai įsegtas į nesąmonių aplanką. Kartkartėmis jis išimamas ir juoko dėlei paleidžiamas per žmones.

Pagalvojau, kad vargšą senuką čia pat ištiks priepuolis. Bet turėjau jį įsiutinti, naudodamasis vieninteliu dar išlikusiu jo jausmu — tuštybe.

— Lįskit iš kabinos, sere. Lįskit lauk, Aš jus apkulsiu. Štai šitais kumščiais apkulsiu.

Manau, taip įšėlęs jis iš tiesų būtų galėjęs tai padaryti, nepaisant amžiaus, svorio ir sveikatos skirtumo. Bet aš atsakiau:

— Nebijau tavęs, tėvuk. Ir to žaislinio mygtuko nebijau. Nagi, spustelk!

Jis pažvelgė į mane, pažvelgė į mygtuką, bet nepajudėjo Sukikenau ir pasakiau:

— Teisybę sakė vaikinai — apgavystė. Tvičai, jūs — senas išpuikęs sukčius, kaliausė su munduru. Pulkininkas Trašbotamas neapsiriko.

To pakako.

Jau jam tvojant per mygtuką, bandžiau sušukti — nereikia! Bet nespėjau: jau kritau. Mane dar spėjo skaudžiai nutvilkyti mintis, kad visai to nenorėjau. Viską mečiau ir kone mirtinai nukamavau vargšą senuką, nieko blogo man nepadariusį — ir net nežinau, į kurią pusę keliauju. Dar blogiau — nežinau, ar iš viso kur nors nuvyksiu.