Robert Heinlein - Durys į vasarą

Vaizdas išskydo — mano akis užplūdo ašaros.

— Taip, — praveblenau, — taip. Tai Rika. Misteris Lerigenas tarė:

— Nense, nereikėjo jam to rodyti.

— Eik jau, Henkai, kas čia bloga, jei žmogus pamatė fotografiją?

— Žinai taisykles. Jis kreipėsi į mane:

— Pone, kaip minėjau telefonu, mes neteikiam informacijos apie klientus. Ateikite dešimtą valandą, kai pradės dirbti administracija.

— Arba galit ateiti aštuntą,— pridūrė jo žmona, — tada čia jau bus gydytojas Bernšteinas.

— Būk gera, Nense, patylėk. Jei šis žmogus nori ką sužinoti, jis turi kreiptis į direktorių. Bernšteinas negali atsakinėti į klausimus, kaip ir mes. Be to, ji net ne Bernšteino pacientė.

— Koks tu, Henkai, smulkmeniškas. Jūs, vyrai, mėgstat taisykles dėl taisyklių. Jei jis nori kuo greičiau ją pamatyti, dešimtą jau galėtų būti Braulyje.

Ji atsisuko į mane:

— Ateikit aštuntą. Taip bus geriausia. Mudu su vyru iš tiesų negalime jums nieko pasakyti.

— Bet kodėl Braulis? Ji išvyko į Braulį? Manau, jei ne slaugės vyras, ji būtų papasakojusi daugiau. Ji sudvejojo, o jis nutaisė griežtą miną. Slaugė atsakė:

— Užeikit pas daktarą Bernšteiną. Jei dar nepusryčiavot — čia netoliese yra tikrai gera valgykla.

Taigi nuėjau į tą „tikrai gerą valgyklą” (ji iš tiesų tokia buvo) ir pavalgiau, pasinaudojau prausykla, iš vieno tenai stovinčio automato nusipirkau tūbelę „Barzdavalio”, iš kito — marškinius, o senuosius išmečiau. Grįžtant atrodžiau jau gana padoriai.

Bet, matyt, Lerigenas spėjo gydytojui Bernšteinui apie mane prišnekėti. Gydytojas, jaunas praktikantas, kalbėjo labai griežtai.

— Misteri Deivi, jūs sakotės pats esąs prisikėlėlis. Be abejo, žinote, kad yra nusikaltėlių, kurie naudojasi vos spėjusių prabusti iš šaltojo miego žmonių patiklumu ir prasta orientacija. Dauguma prisikėlėlių turtingi; visi prisikėlėliai nepažįsta pasaulio, į kurį pateko, jie paprastai vieniši ir truputį nusigandę, o sukčiams to ir tereikia.

— Bet aš tenoriu žinoti, kur ji išvažiavo! Aš — jos pusbrolis. Bet užmigau anksčiau už ją ir nežinojau, kad ji taip pat ketina užmigti.

— Sukčiai paprastai apsimeta giminaičiais. Jis atidžiai pažvelgė į mane:

— Ar aš kartais nesu jūsų matęs anksčiau?

— Vargu. Nebent būtume susitikę kur mieste.

Žmonės visada galvoja, kad yra mane matę anksčiau: mano veidas — vienas iš dvylikos standartinių veidų, visai be savitumo — kaip žemės riešutas žemės riešutų maiše.

— Daktare, o jei paskambintumėt į Sotelio prieglobstį gydytojui Albrechtui ir paklaustumėt, kas aš toks? Jis nutaisė kritišką veidą:

— Ateikit vėliau ir pasikalbėkit su direktoriumi. Jis paskambins į Sotelio prieglobstį… Arba į policiją — kaip jam atrodys geriau,

Išėjau. O paskui tikriausiai padariau klaidą. Užuot grįžęs ir užėjęs pas direktorių, kuris (Albrechtui laidavus) tikriausiai būtų suteikęs tikslią informaciją, pasigavau taksi ir patraukiau tiesiai į Braulį.

Kol atradau Rikos pėdsakus Braulyje, praėjo trys dienos. Taip, kadaise Rika čia gyveno, ir jos senelė taip pat — tai sužinojau greit. Bet senelė prieš dvidešimt metų mirė, o Rika užmigo ilguoju miegu. Braulyje gyvena tik šimtas tūkstančių žmonių — tai ne septyni milijonai Didžiojo Los Andželo gyventojų; surasti dvidešimties metų senumo dokumentus nesunku. Žymiai sunkiau rasti kelių dienų senumo pėdsakus.

Paieškas apsunkino ir tai, kad Rika buvo ne viena — aš ieškojau jaunos moters, keliaujančios be palydovų. Kai sužinojau, kad su ja keliauja vyriškis, sunerimęs prisiminiau Bernšteino paskaitą apie sukčius, medžiojančius prisikėlėlius, ir puoliau ieškoti dar įnirtingiau.

Nusekiau klaidingais pėdsakais į Kaleksiką, grįžau į Braulį, pradėjau iš naujo ir vijausi iki pat Jumos.

Jumoje lioviausi ieškojęs, nes Rika ištekėjo. Tai, ką pamačiau metrikacijos knygoje, taip mane pribloškė, kad viską mečiau ir išlėkiau į Denverį, vos spėjęs išsiųsti Čakui laišką, kad surinktų mano daiktus iš darbo vietos ir viską sukrautų mano kambaryje.

Denveryje stabtelėjau ir užsukau į stomatologinių reikmenų parduotuvę. Nebuvau Denveryje nuo to laiko, kai jis tapo sostine — po Šešių savaičių karo mudu su Mailsu patraukėm tiesiai į Kaliforniją,— ir miestas mane apstulbino. Net Kolfakso aveniu negalėjau rasti. Supratau, kad visos svarbios valstybinės įstaigos giliai po žeme. Jei taip, tai gyvas galas nereikšmingų dalykų liko viršuje; miestas atrodė perpildytas net labiau nei Didysis Los Andželas.

Stomatologinių reikmenų parduotuvėje nusipirkau dešimt kilogramų keturiolikto numerio 197 izotopo aukso vielos. Sumokėjau po 86 dolerius 10 centų už kilogramą — tikrai brangu, kadangi auksas, tinkamas konstravimui, kainuoja vidutiniškai 70 dolerių,— ir pirkinys mirtinai sužalojo mano vienintelį tūkstančio dolerių banknotą. Bet montažinis auksas būna arba tokios prabos, kokios gamtoje nerasi, arba su izotopais 196 ir 198, arba ir taip, ir anaip — nelygu paskirtis. O man reikia gryno aukso, kurio nebūtų galima atskirti nuo aukso, išskirto iš natūralios rūdos, ir ne tokio, kuris imtų svilinti kelnes, jei nešiosiuos jį per arti — apšvitinimas Sandijoje įskiepijo man sveiką pagarbą radiacijai.

Apsivyniojau auksinę vielą aplink juosmenį ir patraukiau į Baulderį. Dešimt kilogramų — tai maždaug tiek, kiek sveria gerai prikrautas kelionmaišis; tokio aukso gabalo dydis beveik toks, kaip pieno kvortos. Bet auksinė viela užima daugiau vietos, negu luitas; nepatarčiau dėvėti tokios juostos. Nors aukso luitus nešti būtų dar sunkiau, o šitaip jis visa laiką su manim. Daktaras Tvitčelas gyveno ten pat, tik nebedirbo; dabar jis — atsistatydinęs garbės profesorius, ir beveik visą laiką — kai nemiega — praleidžia fakulteto klubo bare. Tik po keturių dienų man pavyko aptikti jį kitame bare — fakulteto klubas pašaliečių neįsileidžia. O tada paaiškėjo, kad vaišinamas profesorius nesispiria.

Tai tragiškas graikų klasikos herojus: didis — iš tiesų didis ir žlugęs žmogus. Jis turėjo išgarsėti kaip Einšteinas, Boras ir Niutonas — o juk štai tik keli lauko teorijos specialistai iš tiesų žino jo darbo svarbą. Kai aš jį sutikau, jo talentingos smegenys buvo apnuodytos nevilties, aptemdytos senatvės ir persunktos alkoholio. Atrodė, tarsi lankytum kadaise didingų rūmų griuvėsius: stogas įgriuvęs, pusė kolonų išvirtę, ir visa apaugę vijokliais.

Vis dėlto jo pražūčiai pasmerktas protas pasirodė kur kas aštresnis nei manasis pačiame brandume. Aš ne toks bukas, kad susitikęs tikrą genijų jo neįvertinčiau.

Mums pirmąkart susitikus, jis pakėlė akis, pažvelgė tiesiai į mane ir tarė:

— Vėl jūs.

— Atsiprašau?

— Jūs — vienas buvusių mano studentų, ar ne?

— Ką jūs, sere, ne. Neturėjau tokios garbės.

Paprastai, kai žmonės manosi jau matę mane anksčiau, aš išsiginu; šįkart nusprendžiau, jei pavyks, tuo pasinaudoti.

— Jūs tikriausiai turit omeny mano pusbrolį, daktare — skaitėt paskaitas tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt šeštais, metais. Jis buvo jūsų studentas.

— Gali būti. Kokios specialybės diplomą jis gavo?

— Jam nepavyko baigti mokslų, sere. Bet jis buvo didelis jūsų gerbėjas. Niekad nepraleisdavo progos pasigirti, kad esate jam dėstęs.

Tikrai neįsigysi priešo, pasakęs motinai, kad jos vaikas nuostabus. Daktaras Tvitčelas leido man atsisėsti, o vėliau ir pavaišinti jį. Didžiausia šio seno sužlugėlio silpnybė — profesinė tuštybė. Per tas keturias dienas, kol jo ieškojau, kimšausi į galvą visą informaciją apie jį, kokia tik buvo universiteto bibliotekoje, taigi žinojau, kokius straipsnius profesorius yra parašęs, kur pateikęs svarstymui, už ką gavęs savuosius garbės titulus ir kokios knygos priklauso jo plunksnai. Bandžiau vieną jų perskaityti, bet jau pasiekęs devintą puslapį supratau, kad man tai per daug sudėtinga, nors ir spėjau prisigraibyti šiek tiek moksliško žargono.