Robert Heinlein - Durys į vasarą

Taigi išgėrėm dar po bokalą. Kai parsiradau namo, nusiprausiau po dušu ir pašalinau iš savo organizmo dalį alaus, supratau, kad Froidenbergas sakė tiesą. Laiko kelionė — maždaug tokia pat praktiška išeitis iš keblios mano padėties, kaip galvasopio gydymas persipjaunant gerklę. Be to, Čakas išgaus iš Springerio tai, kas mane domina, valgydamas keptas bulves su mišraine — nei tau vargo, nei išlaidų, nei rizikos. O man patinka metai, kuriuose gyvenu.

Atsigulęs į lovą, ištiesiau ranką ir pasiėmiau per savaitę susikaupusius laikraščius. Dabar aš jau rimtas pilietis, todėl kasryt gaunu Times. Tačiau skaitau retai, mat kai galva plyšta nuo minčių apie kokį išradimą — o taip būna beveik visada — kasdieniai laikraštiniai perliukai mane erzina — arba todėl, kad juos skaityti nuobodu, arba, dar blogiau, todėl, kad pasitaiko įdomių straipsnių, kurie išblaško į darbą sutelktą dėmesį.

Vis dėlto niekad neišmetu laikraščio bent prabėgom nežvilgtelėję s į antraštes ir nepatikrinęs individualių skelbimų skilties; pastarąją skaitau ne todėl, kad domėčiausi, kas gimė, mirė ar vedė, o dėl „prisikėlimų”— žmonių, pabudusių po šaltojo miego. Man atrodė, kad vieną dieną pamatysiu kadaise pažinoto žmogaus pavardę, ir tada nuvažiuosiu pasakyti „sveiki atvykę” ir, jei reikės, padėti. Aišku, vargu ar taip atsitiks, bet aš vis vien skaitau tuos skelbimus, ir tai visuomet praskaidrina man nuotaiką.

Matyt, nesąmoningai laikiau visus prisikėlėlius savo artimaisiais — žmones, kartu tarnavusius viename daliny, visada sieja bičiulystė — bent jau tokia, kad galima drauge išgerti.

Laikraščiuose nieko įdomaus neradau, nebent tiek, kad laivas, dingęs pakeliui į Marsą, vis dar neatrastas — ir tai ne naujiena, o nelinksmas senas faktas. Ir tarp šiomis dienomis prisikėlusių žmonių neaptikau jokio pažįstamo. Todėl išsitiesiau lovoje ir palaukiau, kol užges šviesa.

Maždaug trečią valandą ryto staiga atsisėdau. Miego kaip nebūta. Užsidegė šviesa, aš sumirksėjau. Sapnavau labai keistą sapną — dar ne košmarą, bet jau kažką panašaus — apie tai, kad skaitydamas skelbimus nepastebėjau mažosios Rikos.

Žinau, kad nieko nepraleidau. Bet vis vien man tarsi akmuo nuo širdies nuslinko, kai pamačiau, kad laikraščiai dar čia, o juk galėjau prieš užmigdamas sukišti juos į šiukšlių nuleidėją, kaip kartais darau.

Vėl atsinešiau juos į lovą ir ėmiau skaityti iš naujo. Šįkart skaičiau viską — kas gimė, kas mirė, kas susituokė, išsiskyrė, įsūnijo vaiką, pakeitė pavardę, užmigo ir prisikėlė, nes pamaniau, kad ieškodamas puslapyje mane dominusios paantraštės žvilgsniu užkliuvau už Rikos pavardės, bet neatkreipiau dėmesio. Gal Rika ištekėjo, arba susilaukė kūdikio, ar dar kas panašaus.

Vos nepraleidau eilutės, kuri tikriausiai ir sukėlė tą bjaurų sapną. 2001 gegužės 2 dienos, trečiadienio, laikraštyje buvo išvardinti žmonės, pažadinti iš šaltojo miego antradienį: „Riversaido prieglobstis… F. V. Heinikė”.

„F. V. Heinikė”!

„Heinikė ”—Rikos senelės pavardė… Žinau. Tikrai! Nežinau, iš kur žinau. Bet jaučiu, kad pavardė glūdėjo mano pasąmonėje, ir tik vėl perskaitęs skelbimą sąmoningai ją prisiminiau. Gal kada esu tą pavardę matęs, ar girdėjau iš Rikos arba Mailso, o gal net buvau senąją mergužėlę susitikęs Sandijoje. Nesvarbu — pavardė, perskaityta laikraštyje, užpildė tuštumą mano atmintyje, ir tada viską supratau.

Bet tai dar reikia įrodyti. Turiu įsitikinti, kad „F. V. Heinikė”— tai „Frederika Heinikė”.

Drebėjau iš susijaudinimo, vilties ir baimės. Nors jau spėjau išsiugdyti naujus įgūdžius, užuot sulipdę s siūles, bandžiau segiotis drabužius, ir vos ne vos apsirengiau. Bet po kelių minučių buvau vestibiulyje, telefono kabinoje; skambinčiau iš savo kambario, bet neturiu telefono: mano pavardė teįrašyta į bendro telefono abonentų sąrašą. Paskui teko vėl bėgti į viršų: susigriebiau pamiršęs asmeninę abonentų įskaitos kortelę — toks buvau sutrikęs.

Kai ją susiradau, drebėjau taip, kad negalėjau įtaikyti kortelės į įpjovą. Bet pagaliau pavyko, ir atsiliepė komutatorius.

— Abonentas?

— E… Norėčiau Riversaido prieglobsčio. Jis Riversaido priemiestyje.

— Ieškom… Kviečiam… Neužimta. Jungiam. Galų gale ekranas nušvito ir į mane piktai sužiuro vyriškis.

— Jūs tikriausiai supainiojot numerius. Čia prieglobstis. Mes užsidarę nakčiai.

— Maldauju, nepadėkit ragelio. Jei čia Riversaido prieglobstis, kaip tik jo man ir reikia.

— Na, ko jums reikia? Tokiu metu?

— Prieglobstyje yra klientė, F. V. Heinikė, neseniai prabudusi. Norėčiau sužinoti… Jis papurtė galvą.

— Telefonu informacijos apie klientus neteikiame. Ir tik jau ne vidurnaktį. Geriau paskambinkit po dešimtos. Dar geriau — atvažiuokit.

— Būtinai, būtinai. Bet pasakykit man vieną vienintelį dalyką. Ką reiškia inicialai „F. V.”?

— Jau sakiau, kad…

— Na, prašau, išklausykit. Aš skambinu ne tam, kad iš jūsų pasišaipyčiau, aš pats prisikėlėlis. Iš Sotelio. Visai neseniai prižadintas. Ir pats žinau apie „konfidencialius santykius” ir apie tai, kas dera. O jūs jau paskelbėt klientės pavardę laikraštyje. Mes abu žinome, kad prieglobsčiai pateikia spaudai pilnus užmigdytų ir prikeltų klientų vardus — bet laikraščiai, taupydami vietą, palieka tik inicialus. Juk tiesa? Jis pagalvojo.

— Gali būti.

— Tai kas čia blogo, jei pasakysit, ką reiškia „F. V.”? Jis dar ilgiau pasvarstė.

— Manau, nieko, jei tenorit sužinoti tik tiek. Tai viskas, ką išgirsit. Palaukit.

Jis dingo iš ekrano; man rodėsi, kad laukiau valandą, kol jis vėl grįžo, nešinas kortele.

— Prastas apšvietimas, — pasakė jis, žvelgdamas į kortelę,— Frensė — ne, Frederika. Frederika Virdžinija. Ausyse suūžė, vos neapalpau.

— Ačiū dievui!

— Jums negera?

— Ne, niekis. Dėkoju. Dėkoju iš visos širdies. Man gera.

— Hm. Manau, blogiau nebus, jei pasakysiu dar vieną dalyką. Ji jau išrašyta.

Būčiau galėjęs sutaupyti laiko pasamdęs taksi, kad pamėtė tų mane iki Riversaido, bet užtrukau — neturėjau grynų. Gyvenu Vakarų Holivude; artimiausias ištisą parą dirbantis bankas — mieste, Didžiajame žiede. Todėl pirmiausia nuvažiavau į miestą ir nuėjau į banką pinigų. Tik dabar supratau, ko verta naujoji visuotinė čekių sistema: vienas kiberis tvarko viso miesto sąskaitas, čekių knygelė pažymėta radioaktyviu šifru — ir štai pinigai mano rankoje, ir gavau juos taip pat greit, kaip būčiau gavęs „savajame” banke priešais „Tarnaitės” susivienijimo pastatą.

Tada šokau į Riversaido ekspresą. Kai pasiekiau prieglobstį, jau švito.

Ten buvo tik budintis technikas, su kuriuo kalbėjausi telefonu, ir jo žmona, budinti slaugė. Bijau, kad padariau nekokį įspūdį. Buvau nesiskutęs, paklaikusiom akim, tikriausiai nuo manęs trenkė alumi, ir aš dar nebuvau spėjęs sugalvoti, kaip čia įtikimiau sumelavus.

Nepaisant to, misis Lerigen, budinti slaugė, užjautė mane ir stengėsi padėti. Paėmusi iš aplanko fotografiją, paklausė:

— Tai jūsų pusseserė, misteri Deivi?

Rika. Kaip mane gyvą, Rika! O, ne ta Rika, kurią pažinojau — iš nuotraukos žvelgė ne maža mergytė, o subrendusi jauna moteris, gal dvidešimtmetė, gal kiek vyresnė, nevaikiškai susišukavusi ir nevaikiško, labai gražaus veido. Ji šypsojosi.

Bet jos akys nepasikeitė, ir toji dangiška veido išraiška, žavėjusi mane, kai Rika dar buvo vaikas, neišnyko. Tai tas pats veidas — subrendęs, išbaigtas, išgražėjęs, bet neabejotinai tas pats.