Robert Heinlein - Durys į vasarą

— Jau dvidešimt minučių apie tai šneki. Bet neatrodo, kad tavyje būtų nutrūkusi kokia grandis. Esi iškvaišęs tik tiek, kiek reikia inžinieriui.

Trinktelėjau į stalą, net bokalai pašoko:

— Aš noriu žinoti!

— Netriukšmauk. Tai ką ketini daryti?

— Ką? — Susimąsčiau. — Užmokėsiu psichiatrui, kad išraustų mano smegeninę. Jis atsiduso.

— To iš tavęs ir tikėjausi. Paklausyk, Deni, sakykim, užmoki tam smegenų mechanikui, jis padaro, ko prašai, ir praneša, kad viskas gerai, tavo atmintis puiki ir visos relės uždaros. Kaip tada?

— Tai neįmanoma.

— Ir Kolumbui taip žmonės sakė. Tau net į galvą neatėjo pats įtikinamiausias paaiškinimas.

— Kaip? Koks?

Neatsakydamas man, jis mostelėjo padavėjui ir paprašė atnešti didžiąją papildytą telefonų knygą. Paklausiau:

— Kam? Iškviesi man greitąją?

— Dar ne.

Jis ėmė vartalioti didžiulę knygą, paskui, suradęs reikiamą vietą, tarė:

— Užmesk akį, Deni.

Pažiūrėjau. Jis laikė pirštą prie „Deivių”. Puslapyje buvo keli stulpeliai Deivių. Bet jis rodė pirštu į tuziną „D. B. Deivių”— nuo „Dabnio” iki „Dunkano”.

Tarp jų buvo trys „Danieliai B. Deiviai”. Vienas jų — aš.

— Čia mažiau nei septyni milijonai žmonių,— nurodė Čakas, — gal nori pabandyti laimę ir patikrinti dar du šimtus penkiasdešimt milijonų pavardžių?

Netvirtai pasakiau:

— Tai nieko neįrodo.

— Ne, — sutiko jis, — neįrodo. Mielai sutinku, beveik neįtikėtina, kad du vienodai gabūs inžinieriai vienu metu projektuotų vieną ir tą patį daiktą ir dar turėtų tokią pat pavardę ir inicialus. Remdamiesi statistikos dėsniais tikriausiai galėtume apytikriai nustatyti, kokia maža tokio atvejo tikimybė. Bet žmonės vis užmiršta — ypač tie, kurie turėtų išmanyti, pavyzdžiui, tu — kad nurodydami labai mažą tam tikro sutapimo tikimybę, statistikos dėsniai taip pat griežtai teigia, kad sutapimų vis dėlto būna. Ir, atrodo, tavasis atvejis kaip tik toks. Aš jau verčiau patikėsiu tokia galimybe, o ne tuo, kad draugužiui, su kuriuo mėgstu gerti alų, varžteliai atsileido. Ne taip jau lengva rasti žmogų, su kuriuo malonu pasėdėti prie alaus bokalo.

— Ką tu patartum?

— Pirmiausia — neeikvoti pinigų ir laiko psichiatrui, kol nepatikrinsi antrosios versijos. O tam reikia sužinoti to „D. B. Deivio”, kuriam išduotas šis patentas, vardą. Tai neturėtų būti sunku. Tikriausiai išaiškės, kad jo vardas — Deksteris. Ar net Dorotėja. Bet nepulk į paniką, jei pasirodys, kad tai Danielius, nes antrasis vardas gali būti „Berzovskis”, ir draudimo numeris ne toks kaip tavo. Ir trečia, ką turi daryti, o tikriau, pirma — šiam vakarui užmiršti visa tai ir užsisakyti dar alaus.

Taip ir padarėm: sušnekom apie kitus dalykus, daugiausia apie moteris. Čakas išdėstė savo teoriją; kad moterys labai panašios į mechanizmus, tik jų veiksmų negalima logiškai numatyti. Įrodinėdamas šią tezę, jis piešė alumi ant stalo grafikus.

Kiek vėliau aš staiga pasakiau:

— Jei būtų galima iš tikro keliauti po laiką, žinau, ką daryčiau.

— A? Apie ką tu?

— Apie savo galvosūkį. Matai, Čakai, aš čia — į „dabar”— atkeliavau neišbaigtu, senamadišku laiko transportu. Bet štai kur bėda: negaliu grįžti atgal. Visa tai, kas mane jaudina, atsitiko prieš trisdešimt metų. Grįžčiau ir sužinočiau tiesą… Jei būtų toks dalykas, kaip tikros laiko kelionės.

Čakas įsispoksojo į mane:

— Bet juk yra.

— Ką?!

Jis staiga išsiblaivė.

— Neturėjau to sakyti.

— Gal ir ne, bet jau pasakei. Užtat geriau paaiškink, ką turėjai omeny, jei nenori, kad išversčiau šitą bokalą ant tavo galvos.

— Užmiršk, Deni. Išsprūdo.

— Sakyk!

— Tu prašai to, ko aš negaliu.

Jis apsidairė. Netoliese nieko nebuvo.

— Tai įslaptinta.

— Laiko kelionės įslaptintos? Viešpatėli, kodėl?

— Velniai tave rautų, argi niekad nedirbai vyriausybei? Jie seksą įslaptintų, jei galėtų. Ir tam nereikia jokių priežasčių: tai POLITIKA. Bet dalykas įslaptintas, ir aš privalau tylėti. Todėl atsikabink.

— Bet… Baik kvailioti, Čakai — man tai svarbu. Baisiai svarbu.

Kai jis neatsakė ir nutaisė atkaklią miną, pasakiau:

— Jau man tai gali pasakyti. Po galais, pats turėjau „Q” klasės pažymėjimą. Ir nesu nušalintas. Paprasčiausiai kitur tarnauju.

— Kas ta „Q” klasė?

Paaiškinau, ir galų gale jis linktelėjo:

Tu turi omenyje Alfa statusą. Geras bonza buvai, vaikine; aš tesu gavęs Beta.

— Tai kodėl negali man pasakyti?

E? Pats žinai. Nepaisant tavo klasės, trūksta būtinos kvalifikacijos —”Privalu žinoti”.

— Nė velnio! Man kaip tik to ir netrūksta. Bet jis nepasidavė, ir galų gale aš pasipiktinau:

— Man atrodo, tokio dalyko iš viso nėra. Manau, tu pats viską išsigalvojai. Kurį laiką Čakas gūdžiai spoksojo į mane, paskui tarė:

— Deni.

— Ko?

— Pasakysiu. Prisimink savo Alfa statusą, vaikine. Pasakysiu, nes dėl to niekas nenukentės, o aš noriu, kad suprastum — tai nepadės išspręsti tavo problemos. Teisingai, tai laiko kelionės, bet tik teoriškai. Tuo nepasinaudosi.

— Kodėl?

— Būk geras, nepertraukinėk. Tas darbas neužbaigtas, ir neverta net tikėtis, kad bus užbaigtas. Jis neturi jokios praktinės vertės — net moksliniams tyrimams. Tai tik šalutinis 0Grav produktas, todėl jis ir įslaptintas.

— Bet, po velnių, nulinė gravitacija neįslaptinta.

— Ir kas iš to? Gal ir laiko keliones išpakuotų, jei jos būtų naudingos komercijai. O dabar užsičiaupk.

Aš, žinoma, neužsičiaupiau, bet verčiau papasakosiu viską taip, lyg būčiau tylėjęs. Kai Čakas mokėsi Kolorado, tai yra Baulderio universiteto paskutiniame kurse, jam trūko pinigų, ir jis dirbo asistentu laboratorijoje. Universitete buvo didelė kriogenikos laboratorija, ir iš pradžių jis dirbo joje. Bet universitetui sudarius įdomią sutartį, susijusią su Edinburgo lauko teorija, kalnuose už miesto buvo pastatyta nauja didelė fizikos laboratorija. Čakas buvo paskirtas padėti profesoriui Tvitčelui — daktarui Hubertui Tvitčelui, žmogui, kuris vos negavo Nobelio premijos ir dėl to įniršo.

— Tvičui šovė į galvą, kad poliarizuojant gravitacijos lauką, galima jį apgręžti, užuot panaikinus. Nieko neišėjo. Tada profesorius įvedė bandymo duomenis į kompiuterį, o kai gavo atsakymą, jam net akys išvirto. Man, aišku, rezultatų nerodė. Įdėjo į bandymų kamerą du sidabrinius dolerius, — tose vietovėse dar buvo vartojamos metalinės monetos, — prieš tai liepęs man juos paženklinti. Paspaudė solenoido mygtuką, ir doleriai dingo.

— Tiesa, tai nenaujas pokštas, — tęsė Čakas, — iš teisybės, po to Tvičas būtų turėjęs iškviesti į sceną savanorį berniuką ir išimti monetas jam iš nosies. Bet profesorius, matyt, buvo patenkintas, ir aš taip pat — man buvo mokama už valandas.

Po savaitės viena tų griozdiškų monetų vėl atsirado. Bet dar anksčiau, kai kartą po pietų, profesoriui išėjus, tvarkiau laboratoriją, bandymų kameroje buvau radęs jūrų kiaulytę. Laboratorijai ji nepriklausė, anksčiau nebuvau jos čia matęs, todėl eidamas namo pasiėmiau ją ir nunešiau į biolaboratoriją. Biologai suskaičiavo savo kiaulytes, ir pasirodė, kad nė vienos netrūksta, — nors apie jūrų kiaulytes sunku pasakyti ką tikro, — taigi parsinešiau ją namo ir prisijaukinau.

Po to, kai grįžo tas vienas sidabrinis doleris, Tvičas taip pasinėrė į darbą, kad net skustis nustojo. Sekančiam bandymui jis pasiėmė iš biolaboratorijos dvi jūrų kiaulytes. Viena man pasirodė labai pažįstama, bet trumpai ją temačiau, nes profesorius paspaudė raudoną mygtuką, ir abi kiaulytės pradingo.