Robert Heinlein - Durys į vasarą

Kai po kokių dešimties dienų viena kiaulytė — ne ta, kuri buvo panaši į manąją — vėl pasirodė, Tvičas įsitikino, kad pavyko. O paskui apsireiškė Gynybos departamento rezidentas — toks kabinetinis pulkininkas, pats buvęs profesorius, botanikas. Baisus kareiva… Tvičas jį niekino. Tas pulkininkas mus abu kuo griežčiausiai prisaikdino laikyti paslaptį — prisaikdino, nors ir taip buvom davę „statuso” priesaikas. Jis tarėsi gavęs pati didžiausią po Cezario kalkės atradimą karo logikos srityje. Manė galėsiąs siuntinėti divizijas šen ir ten, — kur buvo ar dar bus pralaimėtas mūšis, — ir pataisyti reikalus. Pulkininkas, aišku, buvo kvailas kaip aulas. Ir negavo žvaigždės, dėl kurios taip stengėsi. Bet jo prilipdytas „Ypatingai slaptas” išliko, kaip žinau, iki pat šios dienos. Negirdėjau, kad darbas būtų buvęs paskelbtas.

Nesutikau:

— Man atrodo, keliones laiku būtų galima pritaikyti kariniams tikslams, jei pavyktų sukonstruoti aparatą, galintį iškart permesti visą diviziją. Ne, palauk. Viskas aišku. Reikia poros, taigi dviejų divizijų — viena keliaus pirmyn, kita atgal. Viena divizija bus visiškai prarasta… Mano manymu, žymiai naudingiau turėti diviziją savo laiku.

— Žinoma, bet samprotauji tu klaidingai. Nebūtinos nei dvi divizijos, nei dvi jūrų kiaulytės, nei kokia kita pora. Būtinos tik dvi vienodos masės. Galima imti diviziją karių ir tiek pat sveriančią krūvą akmenų. Tai atvejis, kai veiksmas lygus atoveiksmiui, Trečiojo Niutono dėsnio išdava.

Čakas vėl ėmė paišyti alumi ant stalo:

— MV = MV — svarbiausia kosminių laivų formulė… Atitinkama perkėlimo laike formulė — MT = mt.

— Vis vien nesuprantu. Akmenys pigūs.

— Pasuk galvą, Deni. Raketą galima nutaikyti kur tik nori. Bet kurioje pusėje praėjusi savaitė? Parodyk. Pamėgink. Visiškai neaišku, kuri masė keliaus į praeitį, o kuri — į ateitį. Nėr į ką taikytis.

Netekau žado. Generolas, laukęs smogiamųjų dalių divizijos, tikriausiai sutriktų, gavęs tik krūvą žvyro. Nenuostabu, kad eksprofesorius netapo brigados vadu. Bet Čakas kalbėjo toliau:

— Tos dvi masės — tarsi kondensatoriaus plokštės, tarp kurių susidaro vienodas laiko potencialas. Jų iškrovos grafikas beveik vertikalus. Šmaukšt! — viena masė keliauja į sekančių metų vidurį, kita tampa istorija. Bet niekas nežino, kuri. Ir tai dar ne blogiausia. Negalima grįžti.

— Na? O kam grįžti?

— Pagalvok, jei grįžti negalima, kokia iš to nauda mokslui? Arba komercijai? Kuria kryptim bešoktum, tavo pinigai prarasti, o susisiekti su savuoju laikmečiu nebegali. Neturi reikiamų prietaisų — o, patikėk, tam reikia prietaisų ir energijos. Mes naudojome Arko reaktorių energiją. Brangiai kainuoja — tai dar vienas trūkumas.

— Galima grįžti, — nurodžiau, — užmigus šaltuoju miegu.

— Kaip? Nebent jeigu patektum į praeitį. O iš kur žinai, kad ne į ateitį? Be to, jeigu grįžtum į tuos laikus, kai jau buvo atrastas šaltasis miegas… O kam to reikia? Jei nori ką sužinoti, tarkim, apie 1980 metus, paklausk arba pavartyk senus laikraščius. Štai jei būtų galima nufotografuoti nukryžiavimą — bet to nepadarysi. Neįmanoma. Ne tik negrįžtum iš ten — visame žemės rutulyje nėra tokio kiekio energijos, kad pakaktų kelionei į ten. Čia galioja dar ir energijos tvarumo dėsnis.

— Nepaisant to, yra žmonių, kurie išbandytų laiko kelionę vien iš smalsumo. Nejaugi niekas nebandė? Čakas vėl apsidairė:

— Jau ir taip daug prišnekėjau.

— Blogiau nebus.

— Manau, kad trys žmonės pabandė. Bet aš tik taip manau. Vienas jų — dėstytojas. Aš buvau laboratorijoje, kai atėjo Tvičas ir tas paukštelis, Leo Vincentas. Tvičas liepė man eiti namo. Aš pasitrainiojau aplink pastatą. Netrukus išėjo Tvičas — be Vincento. Mano duomenimis, jis vis dar ten. Bent jau Baulderyje jis po to nebedėstė.

— O kiti du?

— Studentai. Į laboratoriją įėjo trise. Išėjo tik Tvičas. Bet vienas studentas sekančią dieną atėjo į paskaitas, o antrasis nesirodė savaitę. Pats pagalvok.

— O tu nesusigundei?

— Aš? Tu mane kvailiu laikai? Tvičas tikino, kad pasisiūlyti bandymui — vos ne mano pareiga mokslui. Aš pasakiau — ačiū, ne, verčiau jau stipraus alaus išgersiu… Bet mielai paspausčiau jungiklį, jei pats profesorius sumanytų pakeliauti. Jis manęs taip ir neprikalbino.

— Aš pabandyčiau. Patikrinčiau, kas man rūpi… Ir vėl grįžčiau, užmigęs šaltuoju miegu. Manau, verta. Čakas sunkiai atsiduso:

— Mano drauge, tau nebegalima gerti alaus — esi girtas. Neklausei mano pasakojimo. Pirmiausia, — jis ėmė brėžti brūkšnius ant stalo, — tu anaiptol nesi tikras, kad pakliūsi į praeitį; gali atsidurti ateityje.

— Rizikuočiau. Dabartis man daug labiau patinka, negu praeitis, tai gal po trisdešimties metų bus dar geriau.

— Gerai, tada vėl užmik Ilguoju Miegu — taip saugiau. Arba sėdėk ir lauk, kol ateis 2031 — aš taip ir darysiu. Nepertraukinėk. Antra — net jei nukeliautum į praeitį, gali patekti visai ne į 1970uosius. Kaip žinau, Tvičas šaudė aklai: nemanau, kad jis būtų sukalibravęs savo mašiną. Bet, aišku, aš tebuvau liokajus. Trečia — laboratorija pastatyta 1980 m., pušyne. O jei tu, atsirasi dešimt metų prieš jos pastatymą kokios geltonos vakarų pušies kamiene? Nieko sau būtų trenksmas, maždaug kaip susprogdinus kobalto bombą, ką? Tik tu to nesužinotum.

— Bet… Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl turėčiau atsirasti kur nors netoliese laboratorijos. Kodėl ne erdvės taške, kur turėjo būti laboratorija… Noriu pasakyti, kur ji buvo… tai yra…

— Nieko tu nenori pasakyti. Liktum tose pačiose pasaulio ribose. Gali neskaičiuoti — prisimink, kas atsitiko jūrų kiaulytei. Bet jei grįžtum į tuos laikus, kai laboratorija dar nebuvo pastatyta, gali imti ir baigti kelionę medyje. Ketvirta — kaip tu grįžtum į dabartį — kad ir šaltuoju miegu — net jei iš tiesų pavyktų nukeliauti į praeitį, atsirasti ten kaip tik tada, kai tau reikia, ir nenusibaigti?

— O ką? Kartą jau pasinaudojau šaltuoju miegu, tai kodėl antrą kartą turėtų nepavykti?

— Kaipgi. O pinigai?

Prasižiojau ir užsičiaupiau. Sutrikau. Kažkada turėjau pinigų — dabar nebeturiu. Net to, ką man pavyko sutaupyti (toli gražu iki reikiamos sumos), negalėčiau pasiimti. Kur ten — net jei banką apiplėščiau ir pasičiupčiau gražų milijoną, 1970 metais juo nepasinaudočiau. Mane įkištų į kalėjimą už bandymą prastumti netikrus pinigus. Jų forma — ir ta dabar kitokia, nekalbant jau apie serijų numerius, datas, spalvas ir piešinį.

— Tikriausiai tektų taupyti.

— Geras vaikas. Betaupydamas ko gero vėl patektum į šiuos laikus — be jokių pastangų… O taipogi be plaukų ir be dantų.

— Gerai jau, gerai. Bet grįžkim prie paskutinio punkto. Ar ten kada nors kas sprogo? Ten, kur laboratorija?

— Ne, nemanau.

— Vadinas, aš nepateksiu į medžio kamieną — nes nepatekau! Supranti?

— Geriau už tave. Vėl senasis laiko paradoksas — tik manęs tuo nenusodinsi. Aš irgi galvojau apie laiko teoriją, gal net daugiau nei tu. Tik tu ją apvertei aukštyn kojom. Jokio sprogimo nebuvo, ir tu nepakliūsi į medį — nes nepadarysi laiko šuolio. Supranti?

— O jeigu?

— Nieko panašaus. Yra dar penktas punktas. Pats rimčiausias, todėl klausyk atidžiai. Tu jokiu būdu nekeliausi po laiką, nes tai uždrausta, ir viskas. Tavęs niekas neleis. Todėl užmirškim, Deni. Vakarą praleidom baisiai įdomiai ir intelektualiai, rytą manęs jau ieškos FTB. Taigi išgeriam dar po bokalą, o pirmadienį priešpiet, jei nesėdėsiu kalėjime, paskambinsiu vyriausiajam „Aladino” inžinieriui ir sužinosiu to „D. B. Deivio” vardą, kas jis toks buvo ar yra. Gal jis netgi dirba toje firmoje ir mudu galėsim pakviesti jį priešpiečių ir pasišnekėti apie projektavimą. Aš ir šiaip noriu supažindinti tave su Springeriu, „Aladino” galva — jis puikus vaikinas. Ir užmiršk tas kvailas laiko keliones — jų technika niekad nebus ištobulinta. Neturėjau teisės apie jas užsiminti… O jei tu sugalvosi prasitarti, kad sakiau tau ką nors panašaus, pažiūrėsiu tiesiai į akis ir apšauksiu tave melagiu. Man gali dar kada prireikti Beta statuso.