Robert Heinlein - Durys į vasarą

— Ką? Mano dantis? A, tai eksperimentas, atliktas… Indijoje.

— Kaip tai daroma?

— O ką aš žinau?

— Mmm… Valandėlę. Turiu tai nufotografuoti. Gydytojas ėmė sukalioti rentgeno spindulių aparatą.

— Oi, ne, — pasipriešinau, — išvalykit tą krūminį, kuo nors užlopykit ir paleiskit mane.

— Bet…

— Nepykit, daktare. Bet aš baisiai skubu.

Taigi jis ėmė taisyti, vis stabtelėdamas apžiūrėti mano dantų. Užmokė jau grynais, pavardės nepasisakiau. Manau, galėjau leisti jam nufotografuoti dantis, bet slapstymasis jau buvo tapęs refleksu. Tos nuotraukos nebūtų niekam pakenkę. Ir padėję nebūtų, nes rentgeno spinduliai nepaaiškins, kaip atlikta regeneracija, o ir aš negalėčiau to pasakyti.

Praeitis — pats geriausias laikas reikalų tvarkymui. Kasdien po šešiolika valandų prakaituodamas prie „Braižytojo Denio” bei „Pito Protėjaus”, sugebėjau ir dar šį tą nuveikti. Pats neprisistatydamas, per Džono juridinį kabinetą užmokėjau seklių agentūrai, turinčiai valstybinius skyrius, kad pasikapstytų po Belos praeitį. Daviau jos adresą, vairuotojo pažymėjimo numerį, pasakiau, koks jos automobilis (nes ant vairo lieka aiškūs pirštų atspaudai) ir užsiminiau, kad ji gali turėti kelis vyrus, o gal net jau yra patekusi į policijos įskaitą. Turėjau griežtai riboti biudžetą — negalėjau pasamdyti tokio seklio, apie kokius rašoma knygose.

Kai per dešimt dienų negavau atsakymo, pasakiau sudie pinigėliams. Bet dar po kelių dienų Džono kabinete atsirado storas vokas.

Bela — veikli mergelė. Gimė šešeriais metais anksčiau, negu sakėsi, dar nesulaukusi aštuoniolikos spėjo dukart ištekėti. Vienas kartas nesiskaito, nes tas vyras jau turėjo, žmoną; jei Bela ir išsiskyrė su antruoju, agentūra to nesužinojo.

Po to ji, atrodo, ištekėjo dar keturis kartus, nors vienas kartas abejotinas: tai tikriausiai „kario našlės” gudrybė, nes žmogus jau buvo miręs ir negalėjo prieštarauti. Kartą išsiskyrė (vyrui reikalaujant), vienas jos vyrų, mirė. Gali būti, ji „susituokusi” dar su kitais.

Policija surašė ilgą ir įdomią charakteristiką, bet teista už kriminalinį nusikaltimą Bela tik kartą, Nebraskoje, ir tai lygtinai — neįkalinta. Tai nustatyta tik pagal pirštų atspaudus, nes mergužėlė paspruko, pakeitė vardą ir įsigijo naują socialinio draudimo numerį. Agentūra klausė, ar perspėti Nebraskos valdymo organus.

Atsakiau, kad nesivargintų: bylai jau devyneri metai, o ir nuteista Bela tik už tai, kad buvo šantažuotojų jaukas. Kažin, kaip pasielgčiau, jei ji būtų buvusi apkaltinta narkotikų prekyba? Atgaliniai sprendimai turi savų plonybių.

Vėlavau su brėžiniais ir nepajutau, kaip atėjo spalis. Aprašymus vos teįpusėjau, kadangi jie turi atitikti brėžinius, o paraiškų net nepradėjau. Dar blogiau — nieko nepadariau tvirtai sutarčiai užtikrinti; negaliu, kol neturiu užbaigto darbo. Ir dalykinių pažinčių neužmezgiau — trūksta laiko. Pradėjau galvoti, kad suklydau, nepaprašęs daktaro Tvitčelo nustatyti aparatą bent trisdešimt dviejų metų perkėlimui, o ne trisdešimt vieneriems metams ir varganoms trims savaitėms: neįvertinau man prireiksiančio laiko ir pervertinau savo sugebėjimus.

Žaisliukų savo bičiuliams Satenams nerodžiau — ne todėl, kad būčiau norėjęs juos nuslėpti, bet todėl, kad nenorėjau ilgų šnekų ir nereikalingų patarinėjimų, kol aparatai nebaigti. Pagal planą paskutinį rugsėjo šeštadienį turėjau su Satenais važiuoti į klubo stovyklą. Kadangi darbai spaudė, iš vakaro vargau iki vėlumos, paskui ankstybėse mane prižadino įkyrus žadintuvo skambesys — prieš jiems užsukant norėjau spėti nusiskusti ir susiruošti. Nutildžiau tą sadistą ir padėkojau dievui, kad du tūkstančiai pirmaisiais tokių siaubingų mechanizmų nebebus, paskui šiaip taip atsikėliau ir nusvyravau iki vaistinės gatvės kampe paskambinti ir pasakyti, kad važiuoti negaliu, turiu dirbti.

Atsiliepė Dženė:

— Deni, tu persidirbi. Savaitgalis užmiestyje tau išeis tik į naudą.

— Nieko nepadarysi, Džene. Reikia. Nepykit. Džonas pakėlė paralelinio telefono ragelį ir tarė:

— Ką tu čia dabar šneki?

— Aš privalau dirbti, Džonai. Privalau, ir viskas. Perduok klube nuo manęs linkėjimus.

Užlipau į savo palėpę, prisvilinau kelis skrebučius, suvulkanizavau kelis kiaušinius ir vėl sėdau prie „Braižytojo Denio”. Po valandos į duris ėmė trankyti Satenai.

Tą savaitgalį nė vienas mūsų neišvažiavo į kalnus. Užtat aš pademonstravau abu prietaisus. „Braižytojas Denis” Dženei didelio įspūdžio nepadarė (tai ne moteriškas žaisliukas, nebent moteris pati inžinierė), bet į „Pitą Protėjų” ji žiūrėjo išplėstomis akimis. Namuose apsiruošti Dženei padėjo „Tarnaitė2”, ir Dženė suprato, kad šis automatas moka kur kas daugiau.

Bet Džonas matė, ko vertas „Braižytojas Denis”. Kai parodžiau, koks parašas — tikrai mano parašas — išeina, paspaudus kelis klavišus (prisipažįstu, treniravausi anksčiau), jo antakiai pakilo.

— Bičiuli, per tave tūkstančiai inžinierių neteks darbo.

— Nieko panašaus. Šaliai kasmet vis labiau trūksta inžinierių. Šis prietaisas tik padės užpildyti spragą. Praeis dar pora dešimtmečių, ir pamatysi — visi iki vieno konstruktorių ir architektų biurai naudosis šiuo prietaisu. Jie neišsivers be jo taip pat, kaip šiuolaikinis mechanikas — be elektrinių įrankių.

— Kalbi kaip žinodamas.

— Žinau.

Džonas pažvelgė į „Pitą Protėjų”,— tas, mano palieptas, tvarkė darbastalį,— paskui vėl į „Braižytoją Denį”.

— Deni… Kartais pagalvoju, kad gal ir teisybę sakei tada — tą dieną, kai susitikom.

— Sakykim, tai — nuojauta… Bet aš iš tiesų žinau. Užtikrinu. Argi tai svarbu?

— Manau, ne. Ką žadi daryti su šitais daiktais? Suraukiau kaktą.

— Čia ir bėda, Džonai. Aš — geras inžinierius ir, jei reikia, pakenčiamas amatininkas. Bet aš ne prekybininkas — tuo jau įsitikinau. Nesi turėjęs reikalų su patentavimu?

— Jau sakiau. Tam reikia specialisto.

— Gal pažįsti sąžiningą tos srities veikėją? Kuris būtų dar ir gudrus kaip lapė? Aš jau nebegaliu išsiversti be juristo. O dar turiu sudaryti prekybinę korporaciją. Ir paruošti finansavimo planą. Bet man trūksta laiko, man baisiai trūksta laiko.

— Kodėl?

— Grįžtu iš kur atkeliavęs.

Kurį laiką Džonas sėdėjo tylėdamas. Pagaliau tarė:

— Kada?

— Na, maždaug po devynių savaičių. O jei tiksliai — po devynių savaičių nuo sekančio ketvirtadienio. Jis pažvelgė į abi mašinas, vėl į mane.

— Verčiau peržiūrėk savo tvarkaraštį. Tavęs laukia darbas, kurio užteks greičiau jau devyniems mėnesiams. Ir net tada nepradėsi prekiauti — tik būsi, jei pasiseks, viską paruošęs gamybai.

— Džonai, aš negaliu.

— Pats matau.

— Noriu pasakyti, negaliu pakeisti tvarkaraščio. Tai nuo manęs nepriklauso… Dabar.

Užsidengiau delnais veidą. Mane marino nuovargis — buvau temiegojęs nepilnas penkias valandas, ir jau ne pirmą naktį. Tokioje būklėje norėjosi patikėti, kad vis dėlto egzistuoja lemtis — žmogus gali jai priešintis, bet nugalėti — ne. Pakėliau akis:

— Gal tu imtumeis?

— Ko?

— Visko. Ką pats moku, jau padariau.

— Čia rimtas prašymas, Deni. Aš galiu švariai tave apiplėšti. Tu juk tai supranti, ar ne? O čia gali būti tikros aukso kasyklos.

— Bus. Žinau.

— Tai kam patiki viską man? Verčiau pasamdyk mane advokatu, apmokamu patarėju.

Bandžiau galvoti sopančia galva. Kartą jau turėjau partnerį — bet, prakeikimas, kad ir kiek kartų nusviltum nagus, vis vien turi tikėti žmonėmis. Antraip tu atsiskyrėlis oloje, miegi tik vieną akį užmerkęs. Nuo pavojų niekur nepabėgsi: jau pats gyvenimas baisiai pavojingas… lemtingas, šiaip ar taip.