Robert Heinlein - Durys į vasarą

Rakto neturėjau, bet tai ne kliūtis: visada iki ausų pasinėręs į kokį projektą, amžinai užmiršdavau raktus; jau seniai išsiugdžiau įprotį įsimesti atsarginį raktą į bagažinę. Dabar jį susiradau ir sėdau į automobilį. Buvau pastatęs mašiną nežymioje nuokalnėje nosimi žemyn, taigi, neįjungdamas šviesų nei variklio, nuriedėjau iki kampo ir pasukau, tada įjungiau variklį — šviesų neįžiebiau — ir vėl sustojau skersgatvyje už Mailso namo, priešais garažą.

Garažas buvo užrakintas. Spoksodamas pro purviną stiklą, pamačiau kažkokį daiktą, uždengtą drobe. Iš kontūrų pažinau senąjį savo draugą, „Sumanųjį Frenką”.

Garažų durys, bent pietų Kalifornijoje 1970 metais, ne tokios tvirtos, kad galėtų sustabdyti žmogų, apsiginklavusį domkratu ir ryžtu. Atidariau per kelias sekundes. Žymiai daugiau laiko prireikė „Frenko” supjaustymui į tokio dydžio gabalus, kokius galiu panešti ir sukrauti į automobilį. Bet pirmiausia patikrinau, ar užrašai ir brėžiniai ten, kur maniau; jie iš tiesų ten buvo, taigi ištraukiau ir išverčiau ant automobilio grindų, po to ėmiausi paties „Frenko ”. Niekas geriau už mane nežino, kaip jis sumontuotas, o tai, kad nekreipiau dėmesio į daromą žalą, baisiai pagreitino darbą. Bet vis dėlto prakaitavau vos ne valandą, lyg vienas aptarnaudamas visą konvejerį.

Vos spėjau sukišti paskutinę dalį — šasi iš vežiojamo krėslo — į bagažinę ir nuleisti dangtį, kiek jis leidosi, sustūgo Pitas. Mintyse keikdamasis, kad taip ilgai teko ardyti „Frenką”, nubėgau aplink garažą į užpakalinį kiemą. Tada ir prasidėjo sąmyšis.

Buvau sau pažadėjęs pasimėgauti kiekviena Pito triumfo sekunde. Bet nepamačiau. Užpakalinės durys buvo atviros, pro tinklines duris sruveno šviesa, bet, nors ir girdėjau bėginėjimą, trinkčiojimą, kraują stingdantį Pito kovos šūkį, Belos žvygavimą, veikėjai nesuteikė man malonumo ir nepasirodė mano regėjimo lauke. Todėl nusėlinau prie tinklinių durų, vildamasis bent viena akimi išvysti mūšio lauką.

Prakeiktos durys buvo užkabintos! Tai vienintelis dalykas ne pagal scenarijų. Kaip paklaikęs puoliau raustis kišenėje, nusilaužiau nagą lenkdamas peilį, smeigiau per tinklą ir atkabinau kaip tik laiku — vos spėjau atšokti, kai Pitas trenkėsi į duris kaip koks motokrosininkas.

Nuvirtau į rožių krūmą. Nežinau, ar Mailsas ir Bela bandė vytis katiną lauke. Abejoju — aš, jų dėtas, nerizikuočiau. Bet taip įnikęs vadavausi iš krūmo, kad žiūrėti neturėjau kada.

Kai vėl atsistojau ant kojų, nuslinkau prie sienos, nelįsdamas iš krūmų: nenorėjau patekti į šviesą, sklindančią pro tas atviras duris. Tada beliko palaukti, kol nurims Pitas. Nebandžiau jo liesti, juo labiau — imti į rankas. Aš pažįstu kates.

Bet kaskart, kai Pitas ieškodamas įėjimo ir visa gerkle skardendamas iššūkį praeidavo pro mane, tyliai kviečiau:

— Pitai. Eikš, Pitai. Nurimk, vaikuti, viskas gerai.

Jis žinojo, kad aš čia, ir du kartus į mane žvilgtelėjo, bet šiaip nekreipė dėmesio. Katės iškart dviejų darbų nedirba: būtent dabar Pitas tvarkė neatidėliojamą reikalą ir neturėjo laiko bendrauti su tėveliu. Bet aš žinojau — ateis, kai atslūgs jo įniršis.

Tupėdamas ir laukdamas išgirdau vonios kambariuose bėgant vandenį, ir atspėjau, kad Mailsas ir Bela nuėjo apsišvarinti, palikę mane kambaryje. Tada man šovė šiurpi mintis: kas atsitiktų, jei įsėlinčiau ir perrėžčiau bejėgio savo kūno gerklę? Bet nuvijau tą mintį šalin: ne taip baisiai tuo domėjausi, kad imčiausi tokio labai jau galutinio eksperimento — savižudybės, netgi tada, kai sąlygos matematiškai intriguoja.

Taip ir neištyriau.

Be to, nė už ką nenorėjau eiti vidun. Dar susidursiu su Mailsu — o su mirusiu žmogumi neverta prasidėti. Pagaliau Pitas sustojo už kokių trijų pėdų priešais mane.

— Mrrraurr? — tarė jis, o tai reiškė: „Eime atgal ir išvaikysim tuos padugnes. Tu smogsi iš viršaus, aš — iš apačios”.

— Ne, mažyli. Balius baigtas.

— Oiii, naaae!

— Laikas namo, Pitai. Eikš pas Denį.

Katinas atsitūpė ir ėmė praustis. Kai pažvelgė aukštyn, ištiesiau rankas, ir jis liuoktelėjo man į glėbį.

— Kneeerrt? („Kur, po velnių, tu buvai, kai kilo veltynės?”)

Nusinešiau jį į automobilį ir plestelėjau ant vairuotojo kėdės. Katinas pauostė geležgalius, sukrautus jo įprastoje vietoje, ir priekaištingai apsižvalgė.

— Teks pasėdėti ant mano kelių,— pasakiau aš,— nesispyriok. Kai privažiavome gatvę, įjungiau šviesas. Tada pasukau į rytus ir nuspaudžiau link Didžiojo Lokio ežero ir skautų stovyklos. Per dešimt minučių išmėčiau lauk pakankamai „Frenko” liekanų, kad Pitas galėtų grįžti į savo teisėtą vietą — taip mums abiems geriau. Kai dar po kelių mylių ištuštėjo ir grindys, sustojau ir subrukau užrašus ir brėžinius į kanalizacijos liuką. Šasi iš elektrinio krėslo atsikračiau tik įvažiavęs į kalnus — ten ji nuriedėjo į gilią griovą, lydima nuostabaus garsinio efekto.

Apie trečią ryto įvažiavau į motokempingą šalia kelio truputį už posūkio į mergaičių skautų stovyklą ir permokėjau už pašiūrę; Pitas vos visko nesugadino, iškišęs galvą ir pareiškęs savo nuomonę, pasirodžius šeimininkui.

— Kada, — paklausiau pastarojo, — čia atvežamas rytinis paštas iš Los Andželo?

— Helikopteris būna septintą trisdešimt, tiksliai kaip laikrodis.

— Puiku. Ar nepažadintumėt manęs septintą?

— Misteri, jei jums čia pavyks išmiegoti iki septynių, jūs sveikesnis už mane. Bet užsirašysiu.

Aštuntą valandą mudu su Pitu buvom jau papusryčiavę, aš spėjau išsimaudyti ir nusiskusti. Dienos šviesoje apžiūrėjau Pitą ir nutariau, kad mūšyje jis nenukentė jo, gal tik įsigijo kokią mėlynę ar dvi. Atsiskaitėme, ir aš nuvairavau mašiną keliu, vedančiu į stovyklą. Pašto mašina įvažiavo tiesiai priešais mane: nusprendžiau, kad šiandien man sekasi.

Niekad gyvenime nemačiau tiek mažų mergaičių. Jos buvo linksmos tarsi kačiukai ir su savo žaliomis uniformomis atrodė visos kaip viena. Tos, pro kurias ėjau, norėjo pažiūrėti į Pitą, nors dauguma tik droviai spoksojo ir nesiartino. Įėjau į namuką su užrašu „Štabas”, kur sutikau dar vieną uniformuotą skautę, jau išaugusią iš mergaitės amžiaus.

Kaip ir reikėjo tikėtis, ji žiūrėjo į mane įtariai: nepažįstamus vyriškius, norinčius aplankyti mažas mergaites, jau pradedančias darytis didelėmis mergaitėmis, visuomet reikia įtarinėti.

Paaiškinau, kad esu vaiko dėdė, Danielius B. Deivis, ir turiu perduoti žinią, liečiančią vaiko šeimą. Skautė atsakė, kad lankytojai įleidžiami tik kartu su vienu iš tėvų, ir apskritai lankymas prasideda nuo keturių.

— Aš nenoriu užsibūti pas Frederiką, bet privalau perduoti jai žinią. Tai išimtinis atvejis.

— Tada galit viską surašyti, ir aš perduosiu jai laišką, kai tik baigsis mankšta. Nutaisiau prislėgtą veidą ir pasakiau:

— Nenorėčiau rašyti. Būtų kur kas taktiškiau pasakyti tai pačiai mergaitei.

— Šeimoje kas nors mirė?

— Ne visai. Šeimoje nelaimė, taip. Atleiskit, mem, bet neturiu teisės pasakoti kam kitam. Tai liečia mano dukterėčios motiną.

Ji svyravo, bet dar neapsisprendė. Tada į diskusiją įsijungė Pitas. Nešiausi jį pasodinęs ant sulenktos kairės rankos, dešine prilaikydamas per krūtinę: nenorėjau palikti katino mašinoje ir žinojau, kad Rika norės jį pamatyti. Jis gali kurį laiką pakęsti tokią padėtį, bet dabar jam jau ėmė įgristi.

— Khdarrr?