Robert Heinlein - Durys į vasarą

Pamosavau jam prieš nosį pinigais, banknotais, ant kurių švietė įtikinantys skaičiai.

— Neėskit manęs be druskos, seržante. Tvarkysit mano reikalą ar ne? Jei ne, taip ir sakykit, ir aš persiverbuosiu Vidurio Slėniui. Nes užmiegu šiandien.

Pauelas vis dar pyko, bet pasidavė. Paskui ėmė bambėti dėl to, kad pratęsiau miego laiką šešiais mėnesiais, ir nenorėjo užtikrinti tikslios prisikėlimo datos.

— Kontraktuose paprastai rašoma „plius minus mėnuo” priklausomai nuo administracinių sunkumų.

— Šiame taip nerašoma. Čia parašyta: 2001 metai, balandžio 27 diena. Bet man nerūpi, ar viršuje užrašytas jūsų, ar Vidurio Slėnio kompanijos pavadinimas. Misteri Pauelai, aš perku, jūs parduodat. Jei negalit parduoti to, ką noriu pirkti, kreipsiuos į galinčius.

Jis pakeitė sutartį, ir abu padėjome inicialus.

Lygiai dvyliktą vėl prisistačiau pas gydytoją galutiniam patikrinimui. Jis pažvelgė į mane:

— Negirtas?

— Blaivus kaip teisėjas.

— Tai ne rekomendacija. Pažiūrėsim.

Ištyrinėjo mane beveik taip pat atidžiai, kaip „vakar”. Galų gale padėjo savo guminį plaktukėlį ir pasakė:

— Keista. Jūsų organizmo būklė žymiai geresnė nei vakar. Daug geresnė. Net nuostabu.

— Daktare, kad jūs žinotumėt!

Laikiau ir raminau Pitą, kai jam leido pirmą raminančių dozę. Paskui pats atsiguliau, kad ir mane apdorotų. Manau, puikiausiai būčiau galėjęs palaukti dar dieną ar net daugiau, bet kad baisiai troškau kuo greičiau grįžti į 2001 metus.

Maždaug ketvirtą valandą po pietų, plokščiai Pito galvai ilsintis ant mano krūtinės, laimingas užmigau vėl.

Šįkart sapnavau malonesnius sapnus. Prisimenu tik vieną nemalonų, ir tas buvo ne košmaras, o šiaip — nesibaigiančios nesėkmės. Tame šaltame sapne drebėdamas klaidžiojau besišakojančiais koridoriais, atidarinėdamas visas pasitaikiusias duris, galvodamas, kad sekančios būtinai bus Durys į Vasarą, o už jų lauks Rika. Man vis kliudė Pitas, „sekdamas priešaky”— tai toks erzinantis kačių įprotis siūti pirmyn atgal tarp kojų tiems, kurie, žinia, neužlips ir neįspirs.

Prie kiekvienų naujų durų jis nerdavo pro mano kojas, pažiūrėdavo laukan, pamatydavo, kad už durų vis dar žiema, ir puldavo atgal, vos manęs neapversdamas.

Bet abu ir toliau vylėmės, kad sekančios durys bus tos.

Šįkart pabudau lengvai, nė kiek nepasimetęs — gydytojas, tiesą sakant, beveik suirzo, kai nešnekėdamas niekų paprašiau pusryčių ir Didžiojo Los Anželo Times. Maniau, neverta jam aiškinti, kad prisikeliu jau antrą kartą — nebūtų patikėjęs. Manęs laukė Džono laiškas su praeitos savaitės data:

Brangusis Deni,

Gerai, pasiduodu. Kaip tau pavyko?

Prašei nepasitikti tavęs, taigi klausau, nors Dženė prieštarauja. Ji siunčia tau link ėjimus ir tikisi, kad aplankysi mus, neversdamas labai ilgai laukti; bandžiau jai paaiškinti, kad kurį laiką žadi būti užsiėmęs. Mudu jaučiamės puikiai, nors aš dabar linkęs eiti, kur seniau bėgdavau. Dženė dar gražesnė, negu anksčiau.

Hasta la vista, amigo,

Džonas

P. S. Jei to, ką pridedu, neužtektų — ten, iš kur tai paimta, yra daug daugiau. Mums puikiai sekasi.

Svarsčiau, ar nevertėtų paskambinti Džonui, pasisveikinti ir papasakoti apie didžią naują idėją, šovusią man bemiegant, apie prietaisą, kurio dėka maudydamasis vonioje iš kasdieninė s prievolės taptų sibaritišku malonumu. Bet nusprendžiau neskambinti — man kas kita rūpi. Todėl užsirašiau, kol dar mintis šviežia, ir kiek nusnūdau su Pitu, kuris miegojo, įbrukęs galvą man į pažastį. Norėčiau jį nuo to atpratinti. Tai glosto savimeilę, bet įkyri.

Pirmadienį, balandžio 30 dieną, išsirašiau ir nukeliavau į Riversaidą, kur išsinuomojau kambarį senoje misijos užeigoje. Kaip ir maniau, dėl katino kilo triukšmas, o automatinis viešbučio patarnautojas nejautrus kyšiams — vargu ar tai pažanga. Bet direktoriaus padėjėjo sinapsės buvo paslankesnės — jį paveikė standūs ir šlamantys argumentai. Miegojau prastai: labai jaudinausi.

Kitą rytą dešimtą valandą prisistačiau Riversaido prieglobsčio direktoriui.

— Daktare Ramsi, aš — Danielius B. Deivis. Jūsų prieglobstyje miega klientė Frederika Heinikė?

— Ar jūs galite pateikti kokį dokumentą atpažinimui? Parodžiau 1970 metais Denveryje išduotą vairuotojo pažymėjimą ir išrašymo iš Forest Lono prieglobsčio patvirtinimą. Apžiūrėjęs visa tai, o kartu ir mane, gydytojas pagaliau grąžino dokumentus.

— Ji turėtų šiandien nubusti, — pasakiau susijaudinęs. — Ar kartais nepaliktas nurodymas leisti man dalyvauti? Ne vykstant pačiai procedūrai, bet paskutinę minutę, kai pacientė bus parengta galutiniam restimuliavimui ir sąmonės atgavimui.

Jis atkišo lūpas ir nutaisė bešališką miną:

— Šios klientės patvarkyme neparašyta, kad reikia ją žadinti šiandien.

— Ne?

Pasijutau apviltas ir įskaudintas.

— Ne. Štai tikslūs jos palikti nurodymai: užuot būtinai žadinus ją šiandien, visai nežadinti, kol jūs pasirodysit. Gydytojas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir nusišypsojo:

— Tikriausiai jūsų širdis auksinė. Negaliu to paaiškinti jūsų grožiu.

Atsidusau.

— Ačiū, daktare.

— Galit palaukti vestibiulyje arba ateiti vėliau. Porą valandų mums jūsų nereikės.

Grįžau į vestibiulį, pasiėmiau Pitą ir patraukė m pasivaikščioti. Buvau apgyvendinęs katiną naujame kelioniniame krepšyje, ir tai jam anaiptol nepatiko, nors nupirkau krepšį kuo panašesnį į senąjį ir vakar vakare įtaisiau viename šone langelį. Gal krepšio kvapas dar ne toks, koks turi būti.

Praėjom „tikrai puikią valgyklą”, bet nebuvau išalkęs, nors ir pusryčių nesugebėjau suvalgyti — Pitas sudorojo mano kiaušinienę ir nusuko nosį nuo mielių drožlių. Pusę dvylikos vėl buvau prieglobstyje. Pagaliau buvau įleistas pas Riką.

Tepamačiau jos veidą, kūnas buvo užklotas. Bet čia manoji Rika, išaugusi į moterį ir panaši į miegantį angelą.

— Dabar ją veikia pohipnozinė instrukcija, — tyliai pasakė daktaras Ramsis, — pastovėkite štai ten, aš ją prikelsiu. Ė, manau, reikėtų išnešti tą katiną.

— Ne, daktare.

Jis žiojosi ką sakyti, gūžtelėjo ir nusisuko į savo pacientę.

— Prabusk, Frederika. Prabusk, Jau reikia prabusti.

Jos vokai suvirpo, ji atmerkė akis. Kiek paklaidžioję jos užkliuvo už mūsų, ir Rika mieguistai nusišypsojo.

— Denis… Ir Pitas.

Ji pakėlė rankas, ir ant kairiosios nykščio pamačiau savo mokyklinį žiedą.

Pitas sučiulbo ir liuoktelėjęs ant lovos ėmė palaimingai trintis nugara į Riką sveikindamasis.

Gydytojas Ramsis norėjo, kad ji pasiliktų iki ryto, bet Rika nieku gyvu nesutiko. Taigi iškviečiau taksi prie pat durų, ir nulėkėm į Braulį. Rikos senelė mirė 1980 metais, senos pažintys išblanko, bet Rika buvo palikusi saugykloje savo daiktus, daugiausia knygas. Išsiunčiau daiktus į „Aladino” firmą, kad jais pasirūpintų Džonas Satenas. Gimtojo miesto pasikeitimai Riką stebino, bet nepakeliamas namų ilgesys, ta skaudžiausia prisikėlėlių rykštė, jos nekamavo. Ji tik norėjo kuo greičiau išvykti iš Braulio.

Todėl pasamdžiau kitą taksi ir šoktelėjom į Jumą. Ten gražia, aiškia rašysena pasirašiau apskrities metrikacijos knygoje; padėjau pilną parašą —”Danielius Bunas Deivis”— kad niekas nesuabejotų, kuris D. B. Deivis sukūrė šį magnum opus. Po kelių minučių stovėjau, laikydamas Rikos ranką savojoje, ir dusdamas kalbėjau: