Robert Heinlein - Durys į vasarą

Skautė pažvelgė į jį ir tarė:

— Gražuolis. Turiu namuose panašų rainį, gal net iš tos pačios vados. Rimtai pasakiau:

— Tai Frederikos katinas. Turėjau jį atsivežti, nes… Na, reikėjo. Nebėra kam juo rūpintis.

— Ak, vargšas mažylis!

Ji pakasė Pito pakaklę, ačiū dievui, taip, kaip reikia, o Pitas — vėl ačiū dievui — nesipriešino, atlošė galvą, užsimerkė ir atrodė tiesiog nepadoriai patenkintas. Jis sugeba labai griežtai elgtis su nepažįstamais, jei nepageidauja jų meilinimosi.

Jaunimo sergėtoja paliepė man atsisėsti prie stalo po medžiais netoliese štabo. Stalas buvo pakankamai toli, kad pašaliniai negirdėtų pokalbio, bet budrus globėjos žvilgsnis jį puikiausiai siekė. Padėkojau ir sėdau laukti.

Nemačiau Rikos prieinant. Išgirdau šūktelėjimą: „Dėdė Denis!”, o apsisukęs — dar vieną:

— Ir Pitą atsivežei! Oi, tai puiku!

Pitas išmurkė ilgą burbuliuojantį „blerrrbt” ir liuoktelėjo iš manųjų į Rikos rankas. Ji vikriai j į sugavo, įtaisė taip, kaip jis labiausiai mėgsta būti laikomas, ir valandėlę jiedu kaitaliojosi kačių mandagybėmis, nekreipdami į mane dėmesio. Paskui Rika pažvelgė aukštyn ir rimtai tarė:

— Dėde Deni, aš baisiai džiaugiuosi, kad atvažiavai.

Nebučiavau jos — visai neliečiau. Niekad nemėgau glamžuoti vaikų, o Rika — iš tų mergyčių, kurios glamones pakenčia tik tada, kai negali jų išvengti. Savotiški mudviejų tarpusavio santykiai, dar Rikai tebesant šešerių, buvo pagrįsti nuoširdžia pagarba vienas kito individualybei ir orumui.

Bet žiūrėt — žiūrėjau. Išsišovę keliai, liesa, greit tįstanti, dar neišbaigta, ji nebe tokia graži, kokia buvo visai mažytė. Jos vilkimi šortai ir teniso marškinėliai, besilupanti nuo įdegimo oda su įbrėžimais, mėlynė mis bei atitinkamu purvo kiekiu temdė jos moterišką žavumą. Ji — dar tik paskubomis nubrėžtas moters, kuria taps, eskizas, jos paauglišką nerangumą švelnina tik didžiulės rimtos akys ir dangiškas smulkaus, įdegusio veido grožis.

Ji žavinga. Pasakiau:

— Ir aš baisiai džiaugiuosi, Rika.

Nevikriai bandydama nulaikyti Pitą viena ranka, kita ji siektelėjo išsipūtusios šortų kišenės.

— Bet kaip keista. Tik prieš minutę gavau nuo tavęs laišką — mane ištempė iš pašto kambario, nespėjau net atplėšti. Čia parašyta, kad šiandien atvažiuoji?

Ji ištraukė voką, suglamžytą ir netvarkingą, nes kišenė buvo jam per maža.

— Ne, Rika. Ten parašyta, kad aš išvažiuoju. Bet kai jį išsiunčiau, nusprendžiau, kad turiu pats atvažiuoti atsisveikinti. Ji paniuro ir nudelbė akis:

— Išvažiuoji?

— Taip. Aš paaiškinsiu, Rika, bet pasakojimas gana ilgas. Atsisėskim.

Taigi atsisėdom vienas viename, kitas kitame lauko stalelio gale po vijokliais, ir aš prabilau. Tarp mūsų ant stalo kaip koks bibliotekos liūtas drybsojo Pitas, susidėjęs priekines letenas ant suglamžyto laiško, ir merkdamasis iš pasitenkinimo tyliai niūniavo dainelę, panašią į bičių dūzgimą tirštuose dobiluose.

Pajutau palengvėjimą išgirdęs, kad Rika jau žino apie Mailso ir Belos vedybas — menkas džiaugsmas pirmam apie tai pranešti. Ji pakėlė ir tuojau nuleido akis.

— Taip, žinau. Tėtė man rašė,— pasakė bespalviu balsu.

— Ak štai kaip.

Jos veidas staiga tapo nuožmus ir visai nevaikiškas:

— Aš ten negrįšiu, Deni. Tikrai negrįšiu.

— Bet… Paklausyk, Rikitikitavi, aš žinau, kaip tu jautiesi. Visai nenoriu, kad ten grįžtum — jei galėčiau, pasiimčiau tave su savimi. Bet kaip tu gali negrįžti? Jis tavo tėtė, o tau tik vienuolika metų.

— Man nereikia grįžti. Jis netikras mano tėtė. Manęs pasiimti atvažiuos senelė.

— Kaip? Kada atvažiuos?

— Rytoj. Jai reikia važiuoti iš Braulio. Aš jai parašiau ir paklausiau, ar galėčiau gyventi pas ją, nes nenoriu daugiau būti pas tėtę — kai ji tenai.

Rikai pavyko į vieną įvardį sudėti daugiau paniekos, negu suaugęs išspaustų iš keiksmažodžio.

— Senelė atrašė, kad nėra man ko ten gyventi, jei nenoriu, nes jis manęs neįdukrino, ir mano „teisėta globėja”— senelė.

Rika neramiai pažiūrėjo į mane:

— Tai tiesa, ar ne? Manęs negali priversti?

Pajutau neapsakomą palengvėjimą. To vieno klausimo niekaip neįstengiau išspręsti, dėl to krimtausi mėnesių mėnesius: kaip apsaugoti Riką nuo nuodijančios Belos įtakos bent — na, dvejiem metams; atrodė neabejotina, kad maždaug dvejiem.

— Jei jis tavęs neįdukrino, Rika, esu tikras, kad galėsi likti su senele, jei tik abi tvirtai laikysitės. Tada susiraukiau ir prikandau lūpą.

— Bet ryt tau gali būti nelengva. Tau gali uždrausti išvažiuoti su senele.

— Kaip mane sulaikys? Aš paprasčiausiai sėsiu į automobilį ir išvažiuosiu.

— Tai ne taip paprasta, Rika. Žmonės, kurie vadovauja stovyklai — jie turi laikytis taisyklių. Tave jiems patikėjo tėvelis — noriu pasakyti, Mailsas, — ir jie nenorės atiduoti tavęs kam kitam.

Rika patempė apatinę lūpą:

— Negrįšiu. Važiuosiu su senele.

— Taip. Bet gal galėčiau tau patarti, kaip lengviau išsisukti. Tavo dėtas, nesakyčiau, kad palieku stovyklą, pasakyčiau, kad noriu pasivažinėti su senele, o paskui negrįžčiau.

Rika kiek atsileido.

— Gerai.

— Tik nesivežk krepšio ar dar ko, nes jie gali atspėti, ką darai. Neimk jokių drabužių — tik tuos, kuriais tuo metu vilkėsi. Pinigus ar kitką, ką tikrai nori pasilikti, įsidėk į kišenes. Manau, neturi čia tokių daiktų, kurių tikrai nenorėtum prarasti?

— Turbūt ne.

Bet ji atrodė sunerimusi:

— Turiu naujutėlį maudymosi kostiumą.

Kaip paaiškinsi vaikui, kad kartais tenka mesti bagažą? Nepaaiškinsi — vaikai puola į degantį namą gelbėti lėlės ar žaislinio drambliuko.

— Mmm… Rika, paprašyk senelės pasakyti, kad ji vežasi tave į Erouhedą pasimaudyti… Ir kad tikriausiai pietausite ten, viešbutyje, bet tave parveš prieš signalą gultis. Tada galėsi pasiimti maudymosi kostiumą ir rankšluosti. Bet daugiau nieko. Ar tavo senelė sutiks pasakyti tuos prasimanymus?

— Turbūt sutiks. Taip, tikrai suliks. Ji sako, kad žmonėms kartais tenka nekaltai pameluoti, kitaip jie negalėtų viens kito pakęsti. Bet ji sako, kad prasimanymais reikia naudotis, o ne piktnaudžiauti.

— Atrodo, turi protingą senelę. Padarysi kaip sakiau?

— Viską taip ir padarysiu, Deni. Paėmiau sumaigytą laišką.

— Rika, sakiau, kad turiu išvažiuoti. Turiu išvažiuoti labai ilgam laikui.

— Kiek?

— Trisdešimčiai metų.

Jos akys, jei tik tai įmanoma, dar labiau išsiplėtė. Kai tau vienuolika, trisdešimt metų — ne ilgai; tai — amžinai. Pridūriau:

— Man gaila, Rika. Bet reikia.

— Kodėl?

Negalėjau atsakyti. Tiesa — neįtikėtina, o meluoti negalima.

— Rika, tai labai labai sunku paaiškinti. Bet aš turiu išvykti. Negaliu neišvykti. Padvejojęs pridūriau:

— Aš užmigsiu ilguoju miegu. Šaltuoju miegu — supranti, ką noriu pasakyti.

Ji suprato. Vaikai prie naujovių pripranta greičiau, negu suaugusieji; šaltasis miegas — mėgstama komiksų tema. Rika pasibaisėjusi užprotestavo:

— Bet, Deni, aš daugiau tavęs nebepamatysiu!

— Pamatysi. Negreit, bet pamatysi vėl. Ir Pitą. Nes Pitas keliaus su manim — jis taip pat miegos šaltuoju miegu. Ji pažvelgė į Pitą ir visiškai nuliūdo.

— Bet… Deni, kodėl jūs su Pitu negalit važiuoti į Braulį gyventi su mumis? Taip būtų daug, daug geriau. Senelei Pitas patiks. Ir tu patiksi — ji sako, kad labai gerai, kai namuose yra vyriškis.