Robert Heinlein - Durys į vasarą

— Rika… Brangioji Rika… Aš negaliu. Prašau, neįkalbinėk.

Rika supyko, o jos smakras ėmė virpėti:

— Man atrodo, čia ji kalta!

— Ką? Jei turi omeny Belą — ne. Bent jau ne visai.

— Ji nemiegos šaltuoju miegu su tavim? Manau, sudrebėjau.

— O viešpatie, ne! Mylių mylias bėgčiau, kad tik jos išvengčiau. Rodos, Rika aprimo.

— Žinai, aš taip pykau ant tavęs dėl jos. Siaubingai siutau.

— Nepyk, Rika. Tikrai apgailestauju. Tu sakei teisybę, o aš klydau. Bet čia ji niekuo dėta. Su ja baigta — baigta amžinai, ir kad aš prasmegčiau, jei meluoju. Dabar štai kas.

Parodžiau jai savo nuosavybės „Tarnaitės” susivienijime sertifikatą.

— Žinai, kas čia?

— Ne. Paaiškinau.

— Atiduodu jį tau, Rika. Manęs labai ilgai nebus, todėl noriu, kad tu jį turėtum.

Paėmiau popierių, ant kurio buvau surašęs perdavimo aktą, suplėšiau ir įsidėjau skutus į kišenę; negalima šitaip rizikuoti — Bela labai jau lengvai gali suplėšyti atskirą lapą, o mūsų uostas dar už jūrų marių. Apverčiau sertifikatą ir atidžiai perskaičiau standartinį perdavimo blanką antroje pusėje, bandydamas sugalvoti, kaip čia jį įdavus Amerikos Bankui saugoti…

— Rika, koks tavo pilnas Vardas?

— Frederika Virdžinija. Frederika Virdžinija Džentri. Juk žinai.

— Argi „Džentri”? Man rodos, sakei, kad Mailsas tavęs neįdukrino?

— Oi! Kiek pamenu, visad buvau Rika Džentri. Bet tu klausi tikros pavardės. Ji tokia pat, kaip senelės… Tokia, kaip mano tikro tėtės pavardė. Heinikė. Bet manęs niekas taip nevadina.

— Dabar vadins.

— Įrašiau: „Saugoti Frederikos Virdžinijos Heinikės vardu” ir pridėjau: „bei atiduoti aukščiau minėtajai, kai jai sukaks dvidešimt vieneri metai”, o mano nugara nubėgo šiurpuliukai: juk ankstesnysis mano perdavimo raštas šiaip ar taip galėjo pasirodyti negaliojantis.

Pasirašinėdamas pamačiau, kaip iš savo kabineto kyštelėjo galvą mūsų sergėtoja. Žvilgtelėjęs į laikrodį supratau, kad kalbamės jau valandą — man beliko vos kelios minutės.

Bet norėjau, kad viskas būtų užtikrinta.

— Mem!

— Taip?

— Ar čia kur nors kartais nėra notaro? Ar jį galima rasti tik kaime?

— Aš notaras. Ko norėtumėt?

— O, puiku! Nuostabu! Turit antspaudą?

— Niekur be jo neinu.

Taigi globėjai matant pasirašiau, o vieną punktą (Rikai patikinus, kad ji mane pažįsta, ir Pitui tyliai paliudijus, kad kačių brolijoje esu gerbiama persona) ji net praplėtė ir parašė ištęsta forma: „…pažįstamas man asmeniškai Danieliaus B. Deivio pavarde…”. Kai mano ir jos parašus papuošė antspaudas, lengviau atsidusau. Tegu dabar Bela pabando sugalvoti, kaip štai šitą iškraipyti!

Globėja smalsiai pažvelgė į popierių, bet nieko nesakė: Aš oriai pareiškiau:

— Tragedijos neatitaisysi, bet nors tokia pagalba. Vaiko išmokslinimui.

Ji atsisakė užmokesčio ir grįžo į savo kabinetą. Atsigręžiau į Riką ir pasakiau:

— Atiduok senelei. Tegu nuneša į Amerikos Banko skyrių Braulyje. Visa kita padarys banko tarnautojai. Padėjau dokumentą priešais Riką. Ji jo nelietė.

— Jis vertas labai didelių pinigų, ar ne?

— Nemažų. Vėliau bus vertas daugiau.

— Nenoriu.

— Bet, Rika, aš noriu, kad tu juos turėtum.

— Nenoriu. Neimsiu.

Rikos akys paplūdo ašaromis, balsas suvirpėjo:

— Tu išvažiuoji visam laikui ir… Ir daugiau apie mane nebegalvoji. Ji šniurkštelėjo:

— Visai kaip tada, kai susižadėjai su ja. O juk galėtum pasiimti Pitą ir apsigyventi pas senelę ir mane. Nenoriu tavo pinigų!

— Rika. Paklausyk, Rika. Vėlu. Aš net norėdamas nebegalėčiau jų atsiimti. Jie jau tavo.

— Man nerūpi. Aš jų niekad neliesiu. Ji ištiesė ranką ir paglostė Pitą.

— Pitas neišvažiuotų ir nepaliktų manęs. Tik tu jį priversi. Dabar aš net Pito nebeturėsiu. Netvirtai atsiliepiau:

— Rika? Rikitikitavi? Tu nori vėl pamatyti Pitą… Ir mane?

Vos išgirdau:

— Aišku, noriu. Bet nebepamatysiu.

— O galėtum.

— A? Kaip? Tu sakei, kad užmigsi ilguoju miegu… Trisdešimt metų, sakei.

— Taip. Reikia. Bet, Rika, štai ką tu gali padaryti. Būk gerutė, važiuok gyventi pas senelę, mokykis — o pinigai tegu sau kaupiasi. Kai tau bus dvidešimt vieneri — jei dar norėsi mane pamatyti — turėsi pakankamai pinigų ir pati galėsi užmigti ilguoju miegu. Kai prabusi, aš būsiu ten ir lauksiu tavęs. Pitas ir aš — abu lauksim tavęs. Iškilmingai pasižadu.

Rikos veido išraiška pasikeitė, bet mergaitė nenusišypsojo.

Ilgokai pagalvojusi, tarė:

— Tu tikrai ten būsi?

— Taip. Bet turim susitarti dėl datos. Jei darysi, Rika, daryk viską taip, kaip pasakysiu. Susitark su Tarptautinio draudimo kompanija ir užsitikrink vietą Riversaido prieglobstyje… Ir būtinai būtiniausiai palik patvarkymą prikelti tave tiksliai 2001 metų gegužės pirmą dieną. Tą dieną aš būsiu ten ir lauksiu. Jei nori, kad būčiau šalia, kai pramerksi akis, turėsi palikti ir tokį nurodymą, kitaip manęs neleis toliau laukiamojo; žinau tą prieglobstį — jo darbuotojai baisiai smulkmeniški.

Išėmiau voką, kurį buvau paruošęs išvykdamas iš Denverio.

— Tau nereiks įsiminti, aš viską surašiau. Tik saugok voką, o dvidešimt pirmąją savo gimimo dieną galėsi apsispręsti. Bet žinok — Pitas ir aš tikrai tavęs lauksime, nesvarbu, pasirodysi ar ne.

Padėjau paruoštas instrukcijas ant sertifikato.

Maniau, kad įtikinau Riką, bet ji nepalietė nė vieno popieriaus. Žiūrėjo į juos, galiausiai tarė:

— Deni?

— Taip, Rika?

Rika nepakėlė akių, o jos balsas buvo toks tylus, kad vos girdėjau.

— Jei padarysiu, kaip sakai… Ar vesi mane? Ausyse sugriaudė, akyse sužaibavo. Bet atsakiau tvirtu ir daug garsesniu už jos balsu:

— Taip, Rika. To aš ir noriu. Todėl taip ir darau.

Beliko atiduoti jai dar vieną dalyką — paruoštą voką, ant kurio buvo užrašyta: „Atplėšti mirus Mailsui Džentriui”. Nieko Rikai neaiškinau, tik pasakiau, kad saugotų voką. Jame buvo margos Belos karjeros — šeimyninės ir kitokios — įrodymai. Teisininko rankose jie turėtų bylos dėl Mailso palikimo baigtį nulemti iš anksto.

Tada padaviau Rikai savo mokyklinį žiedą (daugiau nieko nebeturėjau) ir pasakiau, kad dabar jis jos: mudu susižadėję.

— Tau jis per didelis, bet turėk. Kai atbusi, įteiksiu tau kitą. Ji tvirtai sugniaužė žiedą.

— Nenorėsiu kito.

— Gerai. Dabar galėtum atsisveikinti su Pitu, Rika. Aš turiu vykti. Nebegaliu delsti nė minutės.

Rika priglaudė Pitą prie savęs, paskui atidavė man ir atidžiai pažiūrėjo į akis, nors per jos nosį tekėjo ašaros, palikdamos švarius dryžius.

— Lik sveikas, Deni.

— Ne „lik sveikas”, Rika. „Iki pasimatymo”. Mes lauksim tavęs.

Kai grįžau į kaimą, buvo ketvirtis vienuoliktos. Sužinojau, kad helikopteris į miesto centrą išvyks po dvidešimt penkių minučių, po to susiradau vienintelę naudotų automobilių parduotuvę ir atlikau vieną trumpiausių istorijoje prekybinių operacijų, pardavęs automobilį už pusę kainos su sąlyga, kad gausiu grynus tuoj pat. Liko laiko slapčia įsigabenti Pitą į helikopterį (transporto darbuotojai nemėgsta katinų, nes skrendant jiems gali pasidaryti bloga), ir Pauelo kabinetą pasiekiau truputį po vienuoliktos.

Pauelas baisiai pasipiktino tuo, kad atšaukiau sutartį, leidžiančią kompanijai tvarkyti mano turtą, ir labai geidė išdėstyti, ką reiškia popierių praradimas.

— Nelabai galiu prašyti, kad tas pats teisėjas antrą kartą per dvidešimt keturias valandas pasirašytų leidimą. Tai visiškai neįprasta.