William Dietz - Laisvės planeta

— Sveikas, Markai, — pasakė jinai. — Džiugu tave matyti. Atleisk už karnavalą, tačiau šis sąvartynas — nelabai tinkama vieta vargšei beginklei merginai.

Stelas prunkštelėjo.

— Beginklė, irgi man… Tu tokia pat beginklė, kaip Lintiano gyvatė… Bet aš džiaugiuosi, kad sugrįžai. Tiesą sakant, netgi pradėjau nerimauti.

— Kodėl? — šypsodamasi paklausė ji. — Tu gi žinai, manęs jokia kulka neima.

— Na, taip. Tai yra, aš žinau, kad tu taip galvoji.

Stojo tyla, kuri jų visiškai netrikdė — tylėjo žmonės, labai gerai pažįstantys vienas kitą. Kadaise dvejus ilgus metus juos siejo kuo artimiausi santykiai. Ilgainiui meilė išblėso, tačiau draugystė išliko, ir jiedu tapo gerais bičiuliais. Kartais Stelas priekaištaudavo sau už tai, bet mintis apie visišką išsiskyrimą jam buvo nepakeliama. Jį ne kartą kamavo klausimas, kaipgi jis pasielgtų, jei prireiktų pasiųsti kapitonę ten, kur ji veikiausiai neįstengtų išlikti. Tikslaus atsakymo į šį klausimą pulkininkas nežinojo, bet buvo tikras, jog Samanta nepakęstų jokių nuolaidų, pagrįstų asmeniniais santykiais. Dėl to jis dar labiau žavėjosi šia mergina, kas, deja, tik apsunkino padėtį.

Ji išsitraukė ir užsirūkė cigaretę. Stelas, kaip visada, smerkiamai suraukė antakius, ir, kaip visada, Sem ignoravo viršininko reakciją.

— Tu čia nenuobodžiavai, — prabilo ji, mostelėjusi į langą. — Ar visa tai kaip nors siejasi su mano misija?

Stelas linktelėjo:

— Taip. Tikiuosi, tu nušviesi padėtį. Bet verčiau iš pradžių papasakosiu tau, kas pas mus dedasi.

Nesigilindamas į smulkmenas, jis pranešė apie zoniukų ataką, apie susitikimą su Kastenu bei Rupu ir apie būstinės antpuolį. Jam baigus, Samanta užgesino cigaretę, prisidegė kitą ir, primerkusi akis, prabilo:

— Taip, sąsajų yra, nors iš pradžių mano kelionė nežadėjo būti įdomi. Nusileidau Friholde, apsimetusi nedidelės kompanijos “Tri-Star” prekybos atstove. Neva mano užduotis — organizuoti reguliarų tiekimą į Friholdą. Iš pradžių apsilankiau sostinėje; toks nedidelis miestelis, pavadintas Pirmuoju. Pasikalbėjau su kai kuo iš vyriausybės. Pasakiau, jog mano kompaniją neramina padažnėję piratų antpuoliai, ir paklausiau, kaip jie paaiškintų tokią padėtį. Tačiau atsakymo nesulaukiau. Atseit jie net miglotai nenutuokia, kodėl piratų vizitai padažnėjo, tačiau vyriausybė be atvangos svarsto šį klausimą. Žodžiu, “galite nekvaršinti savo žavios galvelės, nerimaudama dėl šios aplinkybės”. Tuomet nusprendžiau pasiieškoti kalbesnių pašnekovų. Po velnių, iš pradžių man visiškai nesisekė. Tie, kurie šį tą žinojo, tylėjo it žuvys, ir netgi tie, kurie nežinojo nieko, laikė liežuvį už dantų.

Pagal visus požymius jų ekonomika grindžiama kalnakasyba, lengvąja pramone ir kažkokių specifinių keraminių dirbinių gamyba. Regis, dvi pirmosios veiklos rūšys gerokai nukentėjo prasto oro periodu. Ko gero, visą pelną jie gaudavo iš keramikos. Aplink vien smėlis, o milžiniškos požeminės upės — beveik neišsenkantis energijos šaltinis. Tokiomis sąlygomis tik keramika ir užsiiminėti. Be to, jie gamina nedidelius daiktus, kuriuos lengva transportuoti, — kaip sykis tai, ko reikia piratams.

Įsidėmėjusi šią informaciją, pradėjau ieškoti ko nors, kas susidomėtų aukštomis kainomis, kurias mano kompanija gali pasiūlyti už keraminius dirbinius, — Sem nusijuokė. — Nepatikėsi, kokius kyšius man teko siūlyti — įskaitant ir seksualines paslaugas, nuo kurių tu neabejotinai paraustum. Kad ir kaip ten būtų, susidarė įspūdis, jog tenykščiai gyventojai susivieniję į kooperatyvus, tarp kurių egzistuoja konkurencija. Tad visi, su kuo besišnekėjau, kaip įmanydami gyrė savo gaminius ir peikė viską, ką gamino kiti. Tačiau įsijautę ir geisdami aplenkti konkurentus, jie visgi mažumą atleido vadžias. Tokiu būdu man pavyko gauti šiokios tokios informacijos.

— Esu tikras, tu kaip reikiant dėl jos pasistengei, — sausai pastebėjo Stelas. — Atrodei kaip vyras ar kaip moteris?

— Priklausomai nuo aplinkybių, — paerzino jį Samanta. — Dabar klausykis įdėmiai, prasidės visų įdomiausia. Po pietų su vieno tokio kooperatyvo vadovu — jų metu buvo nemažai išgerta — aš įkalbėjau jį parodyti man savo fabriką. Tokį didelį, stovintį ant skardžio upės pakrantėje. Viduje viskas taip pat, kaip ir kiekviename hidroponiniame fabrike: turbinos, jėgos agregatai… na, ir panašiai. Bet tenai buvo vienas skyrius, kurio mano šeimininkas labai uoliai vengė. Teko lukterėti, kol jam prireiks į tualetą, ir įsmukti vidun paslapčia.

Stelo neapgavo išoriškai lengvabūdiškas Samantos tonas — jis puikiai suprato, kaip jinai rizikavo.

— Žinojau, kad laiko turiu labai nedaug, ir nemėginau nieko perprasti, o paprasčiausiai ėmiau ir įrašiau viską, ką įstengiau.

Ištarusi šiuos žodžius, Samanta iš slaptos kišenės išsitraukė mikroprojektorių ir įteikė jį Stelui. Dvimatis paveikslas nepasižymėjo holoįrašo apimtimi bei gelme, tačiau puikiai perteikė detales ir spalvas. Atvaizdas nežymiai virpčiojo — žinoma, kol jos šeimininkas tuštino savo šlapimo pūslę, Sem skubėjo ir nuolat žvilgčiojo į laikrodį. Visų pirma Stelas išvydo sudėtingą vamzdynų labirintą — jie rangėsi, kildami iš didelės antspauduotos metalinės dėžės. Paskui kamera nuslydo per laboratorinį stalą, apkrautą popieriais, buteliukais su kažkokiu skysčiu, instrumentais ir visokiais kitokiais neaiškios paskirties daiktais.

Stelas grąžino mikroprojektorių Samantai.

— Įspūdinga. Kas tai?

Ji šyptelėjo:

— Prieš ateidama čionai, tokį pat klausimą uždaviau gudruoliams iš Techno.

Techno — taip vadinosi dirbtinis palydovas, sukurtas prieš kelis Šimtus metų. Iš pradžių jis tebuvo mažutėlaitė mokslinių tyrimų stotis, tačiau ilgainiui priėjo pradėjo jungtis nauji moduliai, ir galiausiai palydovas dydžiu susilygino su žemiškuoju Mėnuliu. Tai buvo maža, nepriklausoma ir visiškai savarankiška visata, kurioje triūsė aukščiausios kvalifikacijos mokslininkai bei technikai, atliekantys pačios aukščiausios vadovybės užsakymus. Sklandė gandai, kad savo dirbtinio pasaulėlio apsaugai jie sukūrė slaptą stulbinančios galios ginklą. Šiaip ar taip, kol kas niekas nesiryžo savo kailiu patikrinti, kiek tiesos slypi šiuose ganduose.

— Ir ką jie tau atsakė? — pasiteiravo Stelas.

— Atsakė, kad anie, Friholde, surado labai įdomų būdą užsidirbti pragyvenimui. Jei friholdiečiai savo prekę ims tiekti į rinką, jie gali tapti turtuoliais. O dar gudragalviai pasakė, kad jau kurį laiką suka galvas dėl produkcijos, gabenamos iš Friholdo. Dabar, palyginę savo tyrimų duomenis su informacija, kurią jiems suteikiau, mokslininkai galėjo atlikti kokybiškesnę analizę. Matyt, vamzdžių labirintas, kurį matei, yra sudėtingos filtravimo sistemos dalis. Tokios sudėtingos, kad, mokslinčių manymu, ji gali atlikti filtravimą viso labo kelių mikronų tikslumu. Tas, kas sukrauta ant darbastalio, patvirtina šią išvadą ir perša mintį, jog sistema skirta vienintelio mineralo, kurio gausu požeminėse to pasaulio upėse, gryninimui.

— Ar yra kokių nors minčių, kas tai per mineralas? — paklausė Stelas.

Sem šyptelėjo ir nuo nuorūkos prisidegė kitą cigaretę.

— O aš jau pamaniau, kad tu niekada šito nepaklausi! Gudruoliai iš Techno jį vadina termiumu. Jie sako, kad būtent šio slapto ingrediento dėka Friholdo keramika tokia ypatinga, į nieką nepanaši. Niekam iki šiol nepavyko dubliuoti jų gaminių, nors mėgino daugelis. Ta keramika neįtikėtinai atspari karščiui. Rinkoje jai nėra lygių, ir taikyti ją galima pačiose įvairiausiose srityse, nuo ginklų iki naminių skrudintuvų. Techno man pažadėjo aukso kalnus, jei sugebėsiu gauti jiems bent kruopelytę termiumo.