William Dietz - Laisvės planeta

Ir visgi tarp jų buvo ir tokių, kurie neliko abejingi vado kalbai. Jiems paprasčiausiai pritrūko žodžių, kad išreikštų savo jausmus.

Viena iš jų — seržante Flin. Kai Stelas nutilo ir nulipo nuo tuščios sprogmenų dėžės, jinai nulydėjo pulkininką žvilgsniu, kuriame švytėjo toks atsidavimas, tarsi jisai būtų… Taip, šventasis. Tačiau juos skyrė didžiulė minia, ir Stelas nieko nepastebėjo.

Kariškio apmąstymus nutraukė aukštas, liesas žmogus su tankių juodų plaukų ševeliūra. Jis užkopė ant pakylos ir paprašė tylos. Stelas apsidairė ir nusistebėjo, kiek daug salėje tuščių vietų, ir netgi neišsyk pastebėjo, kad iš tiesų jos anaiptol ne tuščios. Visose galėjai įžiūrėti silpnučius, beveik neregimus holografinius senatorių atvaizdus. Kai šviesa truputį prigeso, atvaizdai tapo realesni, beveik neatskiriami nuo žmonių iš kūno ir kraujo. Matyt, itin atokių gyvenviečių senatoriai nusprendė dalyvauti posėdžiuose būtent tokiu būdu, negaišdami laiko kelionei į sostinę.

Kol žmogus juodais plaukais skaitė ankstesnio susirinkimo nutarimus ir derino organizacinius klausimus, Stelo žvilgsnis nejučia vėl nukrypo į galingąją upę. Jis leido.sau kelioms minutėms susilieti su jos taikia žydruma, ištirpti joje, atsipalaiduoti, nusimesdamas įtampą ir kaupdamas jėgas būsimam susirėmimui. Žinoma, kautis teks žodžiais, o ne ginklais, ir vis dėlto, be jokios abejonės, tai bus tikrų tikriausias mūšis; galbūt vienas iš svarbiausių brigados istorijoje.

Opozicija, apsiginklavusi baime ir godumu, visokeriopai stengsis įstumti senatorius į konfliktą. Stelas neabejojo, kad Rupo veiksmai vienaip ar kitaip susiję su termiumu, nors niekaip neįstengė suprasti vieno dalyko. Zoniukų antpuolio metu Rupas buvo sužeistas, tad kažkodėl nesitikėjo, kad būtent jis tą antpuolį ir organizavo. Na, šiaip ar taip, Stelo strategija rėmėsi netikėtumo faktoriumi, užuojauta, drąsa — ir beviltiška padėtimi, kurioje atsidūrė planetos gyventojai. “Atmink, sūneli, tiksliai apskaičiuotas laikas — tai viskas, — ne kartą jam sakė Štromas. — Pagrindinė bet kurio slapto ginklo galia — savalaikis jo panaudojimas. Iki paskutinės sekundės neleisk priešininkui net įtarti, kad tokį turi, o paskui išsunk iš jo viską, ką gali”.

Prisiminęs šiuos žodžius, Stelas įsakė sau kantriai laukti.

Pagaliau kasdienės problemos buvo išspręstos, juodaplaukis tvarkdarys suteikė žodį Kastenui, ir prezidentas užkopė ant pakylos. Jo išvaizda ir laikysena sukėlė Stelo susižavėjimą. Kastenas visiškai neatrodė įsitempęs. Priešingai, regis, visa, kas vyko, jam teikė pasitenkinimą — tvirtas žingsnis, pasitikėjimas savimi, geranoriškumas akyse. Kai mandagūs aplodismentai nutilo, jis apžvelgė auditoriją, stengdamasis įvertinti senatorių nusiteikimą, ir prabilo, kruopščiai rinkdamas žodžius:

— Ledi ir džentelmenai, gerbiami senatoriai ir Friholdo piliečiai, dėkoju jums. Šiandien mums kilo labai rimta problema. Nuo to, kaip ją išspręsime, priklausys planetos ir jos gyventojų ateitis — ir ne tik mūsų pačių, bet ir mūsų vaikų bei vaikaičių. Nuo šio sprendimo priklausys nei daug, nei mažai — Friholdo ir jo piliečių likimas. Mūsų tarpe yra žmonių, jau nebeverkiančių dėl savo draugų ar mylimųjų, per kelis pastaruosius mėnesius žuvusių nuo grobikiškų antpuolių, kurie po senovei kelia grėsmę mūsų namams, mūsų laisvei ir pačiam mūsų gyvenimui. Tie žmonės mano, jog prievartą galima sustabdyti taikiai… papirkus piratus. Niekas negali būti toliau nuo tiesos. Bendradarbiavimo su piratais kaina — vergija, kurion pateksime ne tiktai mes patys, bet ir būsimos Friholdo gyventojų kartos. Prastą palikimą paliksime savo vaikams. Ir dar štai kas. Sutikę mokėti piratams duoklę, mes užsimerkiame, kad nematytume tikrojo savo problemų šaltinio, tikrosios priežasties, kodėl piratai nesiliauja nuolatos puldinėti, o ji, ledi ir džentelmenai, slypi nepasotinamame “Intersistems Inkorporeited” godume.

Kastenas kalbėjo toliau, pateikdamas įtikinamus argumentus, rikiuodamas juos logiškai bei nuosekliai ir darydamas neišvengiamą išvadą — jei friholdiečiai negali apsiginti patys, reikia pasitelkti tuos, kurie gali tą padaryti. Tačiau jis nė žodeliu nepaminėjo tikrojo “Intersistems” motyvo — termiumo, nors galėjo pasinaudoti šiuo argumentu savo pozicijų sustiprinimui. Ar senatoriai žinojo apie vertingąjį mineralą, gaunamą iš požeminių upių? Tikriausiai. O kiti gyventojai? Įvertinus tarpusavyje konkuruojančių kooperatyvų sistemą, į šį klausimą galima atsakyti teigiamai, tačiau kas žino? Niekuo negali būti tikras. Kad ir kaip ten būtų, matyt, tarp partijų egzistavo kažkas panašaus į nerašytą susitarimą neminėti termiumo viešai. Gal iš baimės, jog tokiu atveju kils naujos, dar sudėtingesnės problemos. Ir jie buvo beveik teisūs, nors šitoks slaptumas apsunkino sprendimo priėmimo procesą, pasitarnaudamas piratams ir “Intersistems”. Kaip jie sureaguos, kai Stelas atvirai prabils apie termiumą? Sunku pasakyti. Ir visgi prabilti teks.

Įkandin Kasteno ant pakylos užkopė Rupas. Jo galvą juosė tragiškai baltas raištis, kuriam senatorius sunaudojo kur kas daugiau tvarsliavos, nei reikėjo. Be abejo, raištis turėjo priminti susirinkusiems, kad vaikinas nukentėjo, taip sakant, koviniame poste. Lukterėjęs, kol nutyks aplodismentai, Rupas atlaidžiu linktelėjimu padėkojo savo šalininkams ir prabilo — kantriai ir įtikinamai nelyginant tėvas, skaitantis moralą savo nepaklusniems vaikams.

— Ledi ir džentelmenai, gerbiami senatoriai. Gindamas savo požiūrį, prezidentas buvo nepaprastai iškalbingas. Iš esmės, aš pritariu daugumai jo argumentų. Netgi, galima sakyti, visiems, neskaitant galutinės išvados. Paprasčiau tariant, prezidentas Kastenas mano, kad piratai arba “Intersistems Inkorporeited” nori užgrobti mūsų planetą. Be to, neva jie netgi pasirengę panaudoti jėgą. Nors nėra jokių panašaus tvirtinimo įrodymų, jis teigia, kad, jei mes negalime apsiginti patys, vadinasi, privalome pasisamdyti tuos, kurie gali tą padaryti. Jis netgi nuėjo taip toli, jog ėmėsi tvirtinti: bet kuris kitas sprendimas įstums mus į vergiją. Na, mano draugai, bent jau man atrodo, kad verčiau eikvoti pinigus taikai, nei karui, ir kad vienintelis žmogus, galintis paversti mus vergais, sėdi čia, šioje salėje!

Tai pasakęs, Rupas bedė virpančiu pirštu į Stelą. Jo šalininkai pradėjo garsiai ploti, ir visi smalsiai atsigręžė į pulkininką.

Rupas pašaipiai prunkštelėjo, vėl atkreipdamas susirinkusiųjų dėmesį į savo personą.

— Tačiau kuriam laikui pamirškime nesutarimus ir įvertinkime problemą perdėm praktiniu požiūriu. Netgi jei pulkininkas Stelas su savo brigada būtų šventieji, mes paprasčiausiai negalėtume jų pasisamdyti — turint omeny pasakiškus įkainius, kuriais jie įvertina savo paslaugas. Leiskite jums priminti, kad mums ir šiaip gresia pavojus nesumokėti eilinės išmokos “Intersistems Inkorporeited”. Išgaišinę dalį pinigų samdiniams, mes, be jokios abejonės, tik pabloginsim savo padėtį.

Rupas padarė tiksliai apskaičiuotą pauzę ir patenkintas nusišypsojo. Tyla darėsi vis slogesnė, vis gilesnė; atrodė, kad oratorius semiasi išjos naujų jėgų.

— Turėdamas omeny visa, kas pasakyta, ir nepamiršdamas, jog prezidentas Kastenas pats sukūrė precedentą, leisdamas senato posėdyje dalyvauti pašaliniam asmeniui, — Rupas vėl reikšmingai pažvelgė į Stelą, — aš manau, jog mano partija turi teisę pasielgti taip pat. Leiskite jums pristatyti kilniąją ledi Almandą Kanse-Džouns. Ji dirba “Intersistems Inkorporeited” ir yra kompanijos atstovė Friholde. Kadangi šioje salėje kompanijos atžvilgiu buvo išsakyti konkretūs įtarimai, man rodosi teisinga, jog “Intersistems” įjuos atsakys savo atstovo lūpomis.