William Dietz - Laisvės planeta

Žmonija, atvirkščiai, veikė energingai ir retsykiais visiškai nekontroliuojamai. Milžiniškos erdvės buvo įsavinamos pasakiškai trumpais terminais; roniečiai tam sugaištų šimtus, o gal ir tūkstančius metų. Be to, žmonės dažnai prarasdavo, ką įgiję — dėl vidinių nesutarimų, konkurencijos ar tiesiog iš tingumo.

Galiausiai abi imperijos įgijo daugmaž vienodą galią. Ronų Imperija toliau plėtėsi planingai ir nenumaldomai, o žmonija tą patį darė mėšlungiškais šuoliais, raginama veikiau godumo ir siekdama tučtuojau praturtėti, nei laikydamasi kokio nors bendro plano. Šiaip ar taip, toks įspūdis susidarė Stelui ir daugeliui kitų.

Kastenas gurkštelėjo iš stiklo ir prabilo, kreipdamasis į pulkininką ir pabrėžtinai ignoruodamas Rupą.

— Kaip jau minėjau, pastaruoju metu piratai pastebimai suaktyvėjo. Ir dabar jiems jau nebepakanka mus apiplėšinėti, — Kastenas įdėmiai žvelgė Stelui į veidą, vildamasis pastebėti ženklą, jog pulkininkas suprato jo žodžių prasmę. — Jie naikina gamybos priemones. Jėgos įrangą, fabrikus, laboratorijas… Jūs pats galite tęsti sąrašą, — Kastenas kreivai šyptelėjo. — Pasak Olivijos, jie žudo vištą, dedančią auksinius kiaušinius. Vyksta kažkas, ko nebuvo anksčiau ir kas neturi jokios prasmės. Jei, žinia, ta ardomoji veikla jiems neatneša didesnio pelno už grobimą. Štai kodėl, pulkininke, aš nė neabejoju, kad piratai ir “Intersistems” kažkokiu būdu susitarė tarpusavyje. Kitokio paaiškinimo nerandu.

— Vadinasi, jūs manote, jog “Intersistems” moka piratams už tai, kad jie jus puldinėtų, naikintų jūsų gamybos priemones ir tuo pačiu atimtų iš jūsų galimybę įnešti kitą įmoką? — susimąstęs pratarė Stelas.

— Būtent, — Kastenas atsilošė krėsle. Jis atrodė patenkintas — nelyginant žmogus, sugebėjęs įteigti pašnekovui savo požiūrį. — Jeigu mes neįstengsime sumokėti ir šiais metais, “Intersistems” atsiims Friholdą, pasiliks sau viską, ką jiems jau sumokėjome, ir galės nepalyginamai brangiau parduoti iš esmės labiau išsivysčiusią planetą.

Be abejo, prezidento žodžiuose buvo racijos. Ir visgi, nors Stelas neabejojo, kad “Intersistems” galėtų taip pasielgti, jis nepajėgė nusikratyti įtarimo, jog Kastenas jam pasakė ne visą tiesą. Visų pirma, Olivija atrodė kažko sutrikusi, antra, Kasteno balse nesigirdėjo įsitikinimo, o jo žvilgsnis šastelėjo Rupo pusėn tarsi ieškodamas paramos. Stelas mintyse pasidžiaugė, jog dėl viso pikto jau išsiuntė į Friholdą žvalgus. Galbūt jie padės susigaudyti, kas ten dedasi iš tiesų.

— Ak, Oliveri, — apsimestinai nustebęs pratarė Rupas, — man regis, tavo žodžiai nuskambėjo ne itin įtikinamai. Iš principo toks dalykas įmanomas, betgi tu puikiai žinai, kad nėra jokių tokio sąmokslo įrodymų. Visi šie įtarinėjimai tiesiog kvaili.

Kastenas pasijuto labai nejaukiai, ir, rodos, jo sumišimas Rupui teikė pasitenkinimą. Prezidentas piktai suraukė antakius ir jau žiojosi, tarsi ketindamas kažką sakyti, bet valios pastangomis susitvardė.

Taip, čia kažkas slypi. Rupas meluoja, o Kastenas jį dangsto, nors ir neabejotinai nenoriai. Kodėl? Stelas nusprendė kol kas savo įtarimus pasilikti sau ir pasižiūrėti, kur pakryps tolimesnis jų pašnekesys.

Rupas suraukė kaktą ir tęsė, šįsyk iš tiesų jaudindamasis:

— Problema ta, kad, kol mes gaištame laiką ir energiją, ieškodami neegzistuojančių suokalbių, mūsų planetos naikinimas tęsiasi. Pripažinsiu, piratų veiksmai iš tiesų atrodo kvailai, bet kas sakė, kad jie protingi? Sutinku, jog problemą reikia spręsti, ir kuo greičiau, bet esu tikras, kad samdinių armija — toli gražu ne vienintelis galimas sprendimo variantas, — Rupas atsiprašydamas nežymiai linktelėjo Stelui. — Neįsižeiskite, pulkininke, tačiau jūsų paslaugos kainuoja pernelyg jau brangiai. Bet svarbiausia ne tik kaina. Netgi jeigu jums pasiseks, brigados apsilankymas Friholde beveik užtikrintai nusineš dar daugiau aukų, lems dar didesnį planetos nuniokojimą. Gal verčiau pinigus išleiskime kitur, gal pamėginkime susitarti su piratais? Lukterėk, Oliveri, suteik ir man galimybę išsikalbėti; malonumo čia nedaug, niekas nesiginčija, ir visgi, jei galvosim apie ateitį, tokia sutartis kainuotų pigiau ir veikiausiai išgelbėtų nemažai gyvybių, — ieškodamas paramos, Rupas žvilgsniu slydo nuo vieno veido prie kito.

Kastenas net persikreipė iš pykčio.

— Subinėn derybas su piratais! — suriko jis. — Pinigų gaila, taip? O kas garantuos, kad, kartą gavę pinigus, jie paliks mus ramybėje? Kiek būtent jiems pasirodys pakankamai? Po velnių, Rupai! Nejaugi tu nesupranti, kad mes pakliūsim į vergiją?

Rupo lūpas iškreipė plonytė šypsena.

— Įdomi mintis, Oliveri. Bet aš pasakysiu tau štai ką. Jeigu tu įgyvendinsi savo sumanymą, mums grės nepalyginamai didesnis pavojus. Kai tik pulkininkas Stelas su savo armija išsilaipins Friholde, mes atsidursime jo valioje. Jeigu jis panorės turėti vergų — prašom, jis juos gaus… mūsų asmenyje. O gal tu paprasčiausiai pavargai nuo rinkimų ir nori tapti nebe prezidentu, o karaliumi? Ar čia šuo pakastas, Oliveri?

— Tėve… — Olivijos balsas virptelėjo iŠ susijaudinimo — Kastenas išraudusiu veidu ir drebančiomis rankomis pašoko iš krėslo.

Omai milžiniškas sienos gabalas paprasčiausiai pradingo — į viešbutį pataikė raketa. Kai tik sprogimo griausmas ėmė tilti, pro atsivėrusią angą klykdami plūstelėjo zoniukai.

Stelas pašoko ir puolė prie Olivijos. Pakeliui jis išsitraukė pistoletą ir nemąstydamas paleido ugnį. Vienas, du, trys zoniukai parkrito, nusilpę jų pirštai paleido apgailėtinus pistoletus. Stelas stvėrė Oliviją už rankos ir trūktelėjo šalin akimirksniu anksčiau, nei energetinis spindulys perrėžė krėslą, kuriame ji tik ką sėdėjo. Stelo kairėje viršila Komo kėde trenkė zoniukui mirtiną smūgį, pasičiupo jo ginklą ir ėmė šienauti visus, kurie ir toliau lindo pro skylę sienoje. Kastenas taip pat neatsiliko. Jis sunkia pelenine suknežino užpuolikui galvą ir užsimojo kitam taikliam kirčiui. Stelas dukart iššovė. Sunkios kulkos nubloškė zoniukus atgal. Jis akies krašteliu pastebėjo, kaip parkrito Rupas. Senatoriaus galva nusidažė krauju, ir augalotas įsibrovėlis palinko, ketindamas smogti sužeistajam dar kartą. Tačiau nebesuspėjo — Olivija pastvėrė kažkieno numestą blasterį ir iššovė. Žydras spindulys perrėžė milžino koją ties keliu. Praradęs pusiausvyrą, tasai griuvo ant grindų nelyginant pakirstas medis, bet tuojau pat vėl ėmė šliaužti Rupo link, kol Stelo kulka nutraukė jo pastangas.

Zoniukai puolė toliau. Atremdamas jų ataką, Stelas žaibiškai sukiojosi į visas puses, tarsi šoktų kažkokį siaubingą mirties šokį. Tuomet atsivėrė durys, į kambarį įsiveržė sargybiniai ir atidengė ugnį. Po poros minučių viskas buvo baigta. Įsiviešpatavo tyla, tik tolumoje aidėjo prislopinti tolimų kautynių garsai, dejavo sužeisti zoniukai ir tykiai švilpčiojo vėstantys ginklai.

Žiūrėdamas pro savo kabineto langą, Stelas paprasčiausiai netikėjo akimis — bazės teritorijoje neliko nė vieno sveiko kampelio; jie nuniokojo viską, tiesiog viską. Tolumoje šen bei ten dar žioravo gaisrai, ir juodų dūmų stulpai kilo virš tų namų, kurių savininkai pagailėjo pinigų, kad apsidraustų nuo ugnies. Kieme medikai krovė sužeistus zoniukus į mašinas ir vieną po kitos siuntė jas į dvi privačias Zonos ligonines. Apmokėti gydymą teks brigadai. Žinoma, kvailystė, tačiau… jie negalėjo palikti nelaimėlių čia. Medikai tvirtino, jog dauguma sužeistųjų pasitaisys. Stelas atsiduso. Po pasalos, būstinės bei viešbučio antpuolio jie neteko dvidešimt trijų žmonių. Viskas iš pradžių. Dar dvidešimt trys žuvusieji, kritę nė už ką. Maža to, kad poilsis Amo planetoje nė vienam brigados nariui nesuteikė malonumo, jis dar ir labai brangiai kainavo.