William Dietz - Laisvės planeta

Kasteno akys sužibo — kaip žmogaus, galiausiai pasiekusio savo numylėtą temą.

— Mums netgi šis tas atlikdavo. Už tas lėšas įsigijome būtiniausios technikos, o tuomet pradėjo gausėti ir santaupos.

Kasteno akių šviesa užgeso, pečiai pakumpo, tarsi juos būtų užgriuvusi didžiulė sunki našta.

— Po to sėkmė nuo mūsų nusigręžė. Kaip ir derėjo tikėtis, oras tokioje planetoje, kaip Friholdas, keičiasi cikliškai. Šio proceso prigimtis mums neaiški iki šiol, bet netenka abejoti, jog po sąlyginai nuosaikių periodų visuomet prasideda bjaurūs panašios trukmės sezonai. Prieš dvejus metus kaip sykis prasidėjo vienas iš tokių bjaurių periodų, kuris baigiasi tik dabar. Aišku, daugiau ar mažiau nukentėjo visa mūsų ekonomika. Sukauptos lėšos pradėjo sparčiai tirpti, ir netrukus iš jų nebeliko nieko.

Ūmai skausmas Kasteno akyse virto įniršiu. Jis vėl pradėjo tūžmingai gniaužyti kumščius, iš visų jėgų stengdamasis nepradėti šaukti.

— Bet, jeigu ne piratai, mes būtume įstengę išsikapanoti ir iš šitos padėties. O, mus užpuldinėjo ir anksčiau — tiek piratai, tiek ir roniečiai. Visi žino, kiek nedaug lėšų skiriama pasienio pasaulių gynybai. Tačiau visa tebuvo niekai palyginti su tuo, kas dedasi dabar. Piratai apiplėšinėja mus kas savaitę, kasdien. Jie renka siaubingą duoklę, grobdami ne tik materialines vertybes: nukenčia ir žūva žmonės.

Prezidento balsas virptelėjo, jo savitvarda suskeldėjo.

— Prieš du mėnesius žuvo mano motina, — negarsiai pratarė Olivija. — Piratams atskridus, ji kaip sykis lankėsi vienoje iš tolimųjų gyvenviečių. Mums labai jos stinga.

Stelas Olivijos akyse įskaitė liūdesį ir nerimą dėl tėvo. Jis jau žiojosi, ketindamas išreikšti užuojautą, bet Kastenas rankos mostu jį sulaikė.

— Viskas gerai, pulkininke. Atleiskite, kad nesusitvardžiau ir išliejau savo asmeninį sielvartą jums bei viršilai Komo. Bet mudu su žmona buvome labai artimi, ir po jos mirties aš niekaip negaliu atsitokėti… Taigi, apie ką mes kalbėjome? Taip, žinoma, mes kovėmės iš visų jėgų, tačiau piratų mums neįveikt. Friholdas neturi armijos. Tiesą sakant, jos niekada nė nereikėjo, ir vargu ar praktiška šiam tikslui eikvoti mūsų visais atžvilgiais ribotus resursus. Anksčiau atsitiktinius piratų bei roniečių antpuolius pakankamai sėkmingai atremdavo mūsų civilinės gynybos pajėgos.

— Netgi labai sėkmingai, — žvelgdamas į lubas, įsiterpė Rupas.

— Taip, iš pradžių, — sutiko Kastenas, — bet ne vėliau. Palyginti su mumis, piratai pernelyg gerai ginkluoti ir apmokyti. Jiems padeda ir netikėtumo faktorius, — jis gūžtelėjo pečiais ir nelinksmai nusišypsojo. — Mes jau praleidome vieną metinę įmoką ir, ko gero, praleisime antrąją. Štai kodėl kreipiamės į jus, pulkininke.

Stelas žinojo, jog Kastenas teisus. Jam jau teko girdėti, kad piratai gerai organizuoti, aprūpinti ir apmokyti. Tiesą sakant, jeigu jie nori išgyventi, taip ir turi būti. Ironija ta, jog kadaise piratai taip pat buvo kareiviai — kareiviai, kurie kovėsi pralaimėjusių pusėje ilgame, kruviname pilietiniame kare. Tas karas sunaikino tą pačią konfederaciją, kuri vylėsi jo dėka pratęsti savo egzistenciją. Ant konfederacijos nuolaužų iškilo nūdienos Imperija, sukurta vieno žmogaus, pirmojo Imperatoriaus. Dauguma pakluso jo valiai, pavargę nuo begalinio pilietinio karo ir aistringai trokšdami taikos. O tie, kurie atsisakė paklusti, buvo ištremti į negyvą planetą-kalėjimą, pavadintą Uola.

Uola buvo galinga tvirtovė, kurią senoji konfederacija pastatė galimų Antrosios Ronų Imperijos atakų atrėmimui — atakų, kurių niekada ir nesulaukė. Paversti Uolą kalėjimu buvo visai nesunku — orbitoje esančią ginkluotę, nukreiptą į kosmoso gilumą, paprasčiausiai atgręžė žemyn, į planetą. Štai kodėl, kai visi laivai, belikę iš sukilėlių laivyno, susirinko draugėn ir ryžosi narsiam, bet, regis, iš anksto pasmerktam mėginimui išvaduoti savo įkalintus draugus, ataką visai netikėtai vainikavo sėkmė. Uolos ginkluotė buvo nukreipta ne ten, kur derėjo. Imperijos jūrų pėstininkai brangiai sumokėjo už šią lemtingą klaidą. Visi jie žuvo, o kaliniai atgavo laisvę.

Bet ką gi su ja daryti? Kur eiti? Uola sklendė ties žmonių ir roniečių imperijų riba. Kad ir kur nuspręstų keliauti buvę kaliniai, visur jų laukė mirtis. O tam, kad nugalėtų visus, jie turėjo pernelyg mažai laivų. Ir orbitinius ginklus vėl nukreipė į kosminę erdvę. Taip kalėjimas tapo jų namais.

Tačiau tie namai nebuvo svetingi. Branduolinių sprogimų dėka konfederacijos karo inžinieriai planetos paviršių pavertė neaprėpiama juodo stiklo lyguma. Jie suprato, jog bet kokio laivyno — nesvarbu, kas ir kur jį surinktų, — ataką ištvers tik gerai ginama planeta, kurioje nėra gamyklų, namų ir civilių gyventojų. Tad Uoloje išdegino visą gyvybę ir pavertė ją nuostabia, tobula tvirtove.

Tokiu būdu laisvę atgavę kaliniai negalėjo apsirūpinti maistu, nepajėgė sukurti išsivysčiusios industrinės bazės. Kaip jie galėjo gauti visa, ko stigo? Beliko viena: pradėti apiplėšinėti kitas planetas. Iš pradžių savo antpuolius jie pateisino teisingu kerštu tiems, kurie nusilenkė Imperatoriui. Tačiau laikas bėgo, ir aukštus laisvės bei teisingumo idealus palaipsniui pakeitė atviras godulys ir neapykanta. Taip kareiviai, kurie kadaise vadovavosi pačiais kilniausiais motyvais, virto gerai organizuota plėšikų ir žudikų armija.

Stelas jau kelintą kartą savęs klausė: “Kas sutrukdys brigadai ilgainiui transformuotis lygiai tokiu pat būdu? Mes jau žudome už pinigus”. Atsakymas piršosi savaime, bet, kaip neretai nutikdavo ir anksčiau, pulkininkas nusprendė nesigilinti į šią temą ir sutelkė dėmesį į aptariamas problemas.

— O kaip elgiasi roniečiai? — pasiteiravo jis. — Labai jus erzina?

Kastenas susimąstė.

— Net nežinau kodėl, bet Antroji Ronų Imperija pastaruoju metu paliko mus ramybėje.

Rupas demonstratyviai sudejavo:

— Štai matot, pulkininke, jis tuojau įžvelgs grėsmę netgi čia. Tik roniečių mums ir betrūko!

Stelas nusijuokė drauge su visais, bet mintyse nusprendė, jog reikės būtinai nuodugniau pasidomėti realiais roniečių veiksmais šiame sektoriuje. Jis kažkodėl tikėjosi, kad ateivių aktyvumas turėtų augti, o ne mažėti. Tam, Stelo manymu, buvo dvi priežastys. Visų pirma, padažnėję piratų antpuoliai, antra, pastebimas kontaktų vystymasis tarp abiejų sparčiai besiplečiančių ir stiprėjančių imperijų. Kadaise pakankamai tvirta pasienio pasaulių tarpinė, skyrusi imperijas vieną nuo kitos, pradėjo pastebimai tirpti — abi pusės į savo sudėtį traukė vis naujas ir naujas planetas. Dabar ši tarpinė suplonėjo taip, kad konfliktas atrodė nebeišvengiamas.

Į žvaigždes pakilusi žmonija sutiko šimtus protingų rasių, bet tik roniečiai kėlė realią grėsmę. Ir ne todėl, kad jie būtų protingesni ar labiau išsivystę už likusius. Paprasčiausiai dėl to, kad jiems, kaip ir žmonėms, buvo būdingas nežabotas ambicingumas; be to, jie, kaip ir žmonės, savojo tikslo siekė visomis priemonėmis, nepažinodami nei gailesčio, nei užuojautos.

Roniečiai buvo senovinė rasė, kosmoso įsavinimo srityje aplenkusi žmoniją tūkstančiais metų. Laimei, jų kultūrai būdingas įžvalgumas bei metodiškumas lėmė, kad svarbūs sprendimai būtų priimami tik konsensuso pagrindu. Dėl šios priežasties Antroji Ronų Imperija plėtėsi lėtai ir atsargiai. Kiekvieną naują planetą iš pradžių kruopščiai ištyrinėdavo, pasverdavo visus jos kolonizavimo pliusus bei minusus ir tik tuomet žengdavo kitą žingsnį.