Viktor Frankl - Ko mano knygose nėra

XX a. liudininkas, savitos psichoterapinės krypties kūrėjas ir neįsivaizduojamo dalyko, išgyvenimo nacionalsocialistų koncentracijos stovyklose, simbolis — visa tai yra Viktoras E. Franklis. Gimęs 1905-ais metais Vienoje, Viktoras E. Franklis žvelgia atgal į bemaž ištisą šimtmetį, gyventą, kentėtą ir kurtą jo paties gyvenimo darbu.

Viktoro E. Franklio devyniasdešimtmečio proga (1995 m. kovo 26 d.) pateikiame jo gyvenimo prisiminimus. Autorius jau kur kas anksčiau užrašė epizodus iš savo gyvenimo, iš pradžių anaiptol neskirtus spaudai. Iki šiol skelbęs bemaž išimtinai mokslinius raštus, dabar jis ryžosi išleisti 31-ą knygą, kurioje aprašo asmeninius savo gyvenimo susitikimus ir aplinkybes. Sąmoningai išlaikant asociatyvų šių gyvenimo prisiminimų pobūdį, pateikiamas gyvas vienos iš didžiųjų XX a. dvasios istorijos asmenybių paveikslas.

Knyga atsirado glaudžiai bendradarbiaujant su leidykla. Nepaisydamas amžiaus ir sveikatos problemų, Viktoras E. Franklis su nesilpstančia energija ir entuziazmu dirbo ties knyga, todėl ją ir pavyko parengti devyniasdešimtmečio jubiliejui.

Šiame kontekste pirmiausia dėkojame Viktoro E. Franklio žmonai Elli Frankl, ne tik spausdinusiai rankraštį, bet ir paslaugiai buvusiai greta sutuoktinio visą darbo ties knyga laiką. Taip pat dėkojame Haraldui Mori, labai prisidėjusiam prie to, kad ši knyga atsirastų. Ir, žinoma, ypatinga padėka pačiam autoriui, be kurio šios knygos nebūtų.

Miunchenas, 1995-ųjų vasaris

Martina Gast-Gampe

Mano motina kilusi iš patricijų giminės, nuo seno gyvenusios Prahoje, — vokiečių kalba rašęs Prahos rašytojas Oskaras Wieneris [1] Oskar Wiener (1873 Praha, deportuotas 1944) — lyrikas, pasakotojas, feljetonistas ir leidėjas. (kurį Meyrinkas [2] Gustav Meyrinck (1868 Viena — 1932 Štambergas) — austrų rašytojas, satyrinio žurnalo Simplicissimus bendradarbis, fantastinių romanų, parašytų sekant E. T. A. Hoffmannu ir E. A. Poe, autorius. Žinomiausias kūrinys — Golemas (1915). įamžino romane Golemas) buvo jos dėdė. Jį, jau seniai apakusį mačiau nusibaigiant Terezienštato koncentracijos stovykloje. Reikėtų pridurti, kad tarp motinos protėvių buvo XII a. gyvenęs Raši [3] Raschi (1040 Trua — 1105 t. p.) — tikroji! pavardė Shlomo ben Yitzhakas, judėjų Biblijos ir Talmudo aiškintojas. Jo vardu vadinami Raši rašmenys, viena iš hebrajų kvadratinių rašmenų formų, naudojama daugiausia Biblijos ir Talmudo komentarams. , taip pat „Maharalis“ [4] Maharal (,Ma Ha Ral“) — oficialaus titulo „Moreinu ha-Rav Loew“ (mūsų mokytojas rabis Löwas) akronimas, vartojamas hebrajų literatūroje, kalbant apie Jehudą ben Bezazel Löwą (1525–1609), liaudyje vadintą „didžiuoju rabiu“. , žymusis Prahos „didysis rabis Löwas“. Aš pats priklausau dvyliktajai kartai po „Maharalio“. Visa tai liudija genealoginis medis, į kurį kartą turėjau progos pažvelgti.

Nedaug trūko, kad į pasaulį būčiau atėjęs garsiojoje Vienos kavinėje Café Siller. Čia gražią pavasario sekmadienio popietę 1905-ų metų kovo 26 d. mama pajuto pirmuosius sąrėmius. Mano gimimo diena sutampa su Beethoveno mirties diena, ta dingstimi vienas bendramokslis kartą piktai išrėžė: „Nelaimė retai vaikšto viena.“

Mama buvo geros širdies ir be galo romi. Tad iš tikrųjų negaliu suprasti, kodėl buvau toks „įgrisus“ vaikas, kaip girdėjau pasakojant. Kūdikystėje neužmigdavau, kol mama vietoj lopšinės nepadainuodavo „Seniai seniai“ [5] Lang lang ist's her“ („Long long ago“) — labai populiari nostalgiška anglų kompozitoriaus Thomo Hayneso Baylio (1797–1839) meilės daina. (Vert. past.) — tekstas buvo visiškai nesvarbus. Mama pasakojo nuolat dainuodavusi „Nurimk pagaliau, apgailėtinas vaike, — seniai seniai laikas, seniai seniai laikas“ ir pan. Šiaip ar taip, melodija būtinai turėjo būti ta pati.

Tėvų namams jaučiau tokį emocinį prieraišumą, kad nakvojant darbovietėje, t. y. įvairiose ligoninėse, pirmas savaites, mėnesius ar net metus mane kamavo siaubingas ilgesys. Iš pradžių stengiausi nakvoti namie bent kartą per savaitę, paskui — kartą per mėnesį, galiausiai — kasmet gimimo dieną.

Kai tėvas mirė Terezienštate, likau vienas su mama; nuo tada laikiausi tokio principo: visada susitikęs ir atsisveikindamas su ja pabučiuodavau, — tai buvo garantija, kad būsime atsisveikinę geruoju, jei mus kas nors išskirtų.

Paskui išsiskyrimas įvyko, turėjau su pirma žmona Tilly keliauti į Aušvicą, tad atsisveikindamas paskutinę akimirką paprašiau mamos: „Prašau, palaimink mane.“ Niekada nepamiršiu to iš širdies gelmių išsiveržusio šauksmo, kurį tegaliu pavadinti aistringu: „Taip, taip, laiminu tave“, — ir ji palaimino. Po savaitės pati atsidūrė Aušvice ir pateko tiesiai į dujų kamerą.

Stovykloje labai dažnai galvodavau apie mamą, tačiau kaskart mėgindamas įsivaizduoti susitikimo akimirką, neatsispirdavau vaizdiniui, kuris atrodė vienintelis deramas, būtent pulti ant kelių ir pabučiuoti jos suknelės kraštą.

Minėjau, kad mama buvo geraširdis ir labai romus žmogus, o tėvo charakteris, sakyčiau, buvo veikiau priešingas. Gyvenimą, taip pat ir pareigą, jis suvokė spartietiškai. Aš irgi esu perfekcionistas, kaip tik tėvas mane taip išauklėjo. Penktadienio vakarais jis versdavo mudu su vyresniu broliu skaityti maldą hebrajiškai. Suklydus — dažniausiai taip ir nutikdavo, — anaiptol nebausdavo, tačiau negaudavome premijos. Ją pelnydavome tik perskaitę tekstą visiškai tobulai. Dešimties helerių premiją pavykdavo gauti porą kartų per metus.

Tėvo gyvenimo sampratą galima būtų pavadinti ne tik spartietiška, bet ir stoiška, jei ne jo polinkis į pyktį. Kartą, apimtas pykčio priepuolio, pliekdamas mane jis sulaužė lazdą. Vis dėlto laikiau ir tebelaikau jį teisingumo įsikūnijimu. Reikia pridurti, kad tėvas visada mums teikdavo saugumo jausmą.

Apskritai atsigimiau veikiau į tėvą. Tačiau turbūt iš motinos paveldėjau savybes, kurios kartu su tėvo savybėmis sukūrė įtampą mano charakterio struktūroje. Kartą Insbruko universitetinės psichiatrijos klinikos psichologas, tyręs mane Rorschacho testu, pasakė, kad niekada nieko panašaus nėra matęs, niekada nėra susidūręs su tokiu kraštutiniu racionalumu ir, antra vertus, radikaliu emocionalumu. Matyt, pirmąjį paveldėjau iš tėvo, antrąjį — iš mamos.

Tėvas buvo kilęs iš Pietų Moravijos, anuomet priklausiusios Austrijai-Vengrijai. Beturtis knygrišybos meistro sūnus badmiriaudamas buvo bebaigiąs medicinos studijas, bet vis dėlto dėl finansinių priežasčių turėjo jų atsisakyti ir stoti valstybės tarnybon, tad galiausiai išsitarnavo direktoriaus postą socialinio administravimo ministerijoje. Prieš numirdamas iš bado Terezienštato stovykloje, ponas direktorius kartą buvo užtiktas iš tuščios statinės nagais krapštantis bulvių lupenų likučius. Puikiai supratau tėvą vėliau, po Terezienštato ir Aušvico koncentracijos stovyklų atsidūręs Kauferinge, kur teko baisiai badauti: ten aš pats kartą iš sušalusios žemės nagais iškrapščiau mažulytį morkos gabalėlį.

Kiek laiko tėvas buvo privatus ministro Josepho Marijos von Barnreitherio [6] Joseph Maria von Barnreither (1845 Praha — 1925 Teplicas) — austrų politikas, palikęs istoriškai vertingus memuarus. sekretorius. Anuomet ministras rašė knygą apie bausmės atlikimo reformą ir su tuo susijusią asmeninę patirtį Amerikoje. Tėvui, anksčiau dešimtmetį dirbusiam parlamento sekretoriumi, jis diktavo knygos rankraštį savo dvare ar pilyje Bohemijoje. Ministras atkreipė dėmesį, kad kviečiamas valgyti tėvas visada atsisako, ir vieną dieną pasiteiravo, kodėl jis taip elgiasi. Tėvas paaiškino valgąs tik ritualinį maistą — iki Pirmojo pasaulinio karo mūsų šeima iš tikrųjų valgė tik tokį maistą. Nuo tol ministro Barnreitherio įsakymu jo karieta kasdien du kartus leisdavosi žemyn į gretimą miestelį ir atgabendavo košerinio maisto tėvui, kad jam nereikėtų toliau misti vien duona, sviestu ir sūriu.