Viktor Frankl: Ko mano knygose nėra

Nuo žodžių žaismo tėra žingsnis iki mįslės. Kartą mano sugalvota mįslė buvo net laikraštyje išspausdinta — negana to, kaip „eilėraštis“. Mįslė tokia: „Jį su manimi sudėsi, vyrišką vardą turėsi.“ Iki šiol ją įminti įstengė tik du žmonės: Erich. [18] Bringst du ihn mit mir zusammen, erhältst du einen Knabennamen. Gudrybė ta, kad galininką „ihn“ (jį) ir naudininką „mir“ (įn. manimi) reikia keisti vardininkais „er“ (jis) ir „ich“ (aš). (Vert. past.)

Vis dėlto ne tik pokštauju, bet ir mėgstu pokštus. Gana ilgai puoselėjau mintį parašyti knygą apie pokštų metafiziką, jų metafizinį kontekstą. Geriausias iš man žinomų pokštų — apie vyrą, atvykusį į lenkišką miestelį, kuriame gyvena nemažai žydų, ir ieškantį viešnamio. Sužinoti adreso niekaip nepavyksta, tad galiausiai jis užkalbina seną kaftanu vilkintį žydą ir paklausia:

— Kur gyvena jūsų rabinas?

Žydas rodo:

— Tame žaliame name.

— Ką? — pasibaisi viešnamio ieškantis vyras. — Garsusis rabinas gyvena viešnamyje?

Žydas atkerta:

— Kaip jums liežuvis apsiverčia? Juk viešnamis ana ten, raudoname name.

— Labai ačiū, — baigia pokalbį ieškantysis ir patraukia į viešnamį.

Ar mums, gydytojams, vis neprireikia panašiai kalbėti su pacientais? Dar būdamas visai jaunas ligoninės gydytojas supratau, kad užrašant anamnezę nevalia moters klausti, ar yra patyrusi abortą, reikia klausti, ar dažni abortai?

Antra vertus, nevalia klausti vyro, ar buvo užsikrėtęs sifilio infekcija, reikia klausti, kiek kartų jam buvo skiriamas salvarsano kursas.

Šizofreniko irgi nevalia klausti, ar girdi balsus, reikia klausti, ką tie balsai jam saką.

Vis dėlto kaip lengva pasitelkti ironiją ir sukritikuoti psichosomatinę mediciną kad ir tokiu pokštu: vyrą kamuoja galvos skausmas, kraujo antplūdis į galvą ir spengimas ausyse, todėl jis nukreipiamas pas psichoanalitiką. Eidamas pas jį, vyras pamato marškinių parduotuvę. Prisimena, kad reikėtų naujų marškinių. Įeina į parduotuvę ir pareikalauja jam patinkančių marškinių. Pardavėja klausia:

— Apykaklės dydis?

— Keturiasdešimt antras, — atsako pirkėjas.

— Patikėkite, jums reikia keturiasdešimt trečio.

— Duokite man keturiasdešimt antrą, ir baigta.

— Gerai, tačiau nenustebkite pajutę galvos skausmą, kraujo antplūdį į galvą ir spengimą ausyse.

Pokštu galima paaiškinti ir farmakopsichiatriją. Esesininkas ir žydas sėdi priešpriešiais traukinyje. Žydas išsitraukia silkę, suvalgo, suvynioja galvą į popierių ir įkiša atgal į terbą.

— Kam jums ta galva? — pasiteirauja esesininkas.

— Galvoje smegenys, — parvešiu vaikams, suvalgę jie pasidarys labai protingi.

— Ar neparduotumėte tos galvos man?

— Kodėl gi ne…

— Kiek ji kainuoja?

— Markę.

— Štai jums markė, — ir esesininkas suvalgo galvą.

Po penkių minučių pradeda niršti:

— Klausykite, žydpalaiki, visa silkė kainuoja 10 pfenigių, o jūs parduodate vien galvą už markę!

Žydas labai ramiai atsako:

— Matote, jau pradeda veikti.

Pokštu galima paaiškinti ir skirtumą tarp vien simptomų gydymo ir priežastinės terapijos. Vieną vyrą vasarvietėje kas rytą žadina pernelyg anksti pragystantis gaidys. Vasarotojas nueina į vaistinę, paprašo migdomųjų ir primaišo jų gaidžiui į lesalą — priežastinė terapija!

Kalbant apie charakterį ir asmenybę arba apie jų abiejų raišką, būtina prisiminti ir laisvalaikio pomėgius. Norėčiau iš anksto pasakyti, kad kava man reiškia labai daug. Todėl vykdamas į kelionę skaityti paskaitų visada turiu kofeino tabletę, kad galėčiau išgerti prireikus, jei prieš paskaitą nebūtų galimybės gauti stiprios kavos.

A propos: vieną dieną atvykstu skaityti paskaitos į Gmundeną Zalckamergute. Prieš pat paskaitą einu į kavinę ir užsisakau „kapucino“, — taip Vienoje vadinama labai tamsi, taigi stipri pupelių kava; dėl stiprumo ji tamsiai ruda kaip kapucino abitas. Tačiau kelneris atneša labai silpnos kavos, Vienoje vadinamos „gšloderiu“, tiesiog padažyto vandens. Skubu atgal į viešbutį išgerti kofeino tabletės, ir kas mane sustabdo fojė? Kapucinas, tikras kapucinų vienuolis. Atsinešęs iš vienuolyno bibliotekos porą mano knygų, kad jose pasirašyčiau.

Mano aistra iki aštuoniasdešimties metų buvo alpinizmas. Vienus metus negalėdamas kopti į kalnus, nes turėjau nešioti žydų žvaigždę, sapnuodavau kopiąs. Kai bičiulio Huberto Gsuro įkalbėtas galiausiai išdrįsau nuvažiuoti į Aukštąjį Vandą [19] Karstinė plynaukštė Gutenšteino Alpėse (Žemutinė Austrija). (Vert. past.) be žydiškos žvaigždės, kopdamas nesusilaikiau ir tiesiog pabučiavau uolą (tada ryžomės kopti į Kancelgratą).

Alpinizmas — vienintelė sporto šaka, apie kurią galima pasakyti, kad senstant senkančią fizinę jėgą kompensuoja sukaupta alpinizmo patirtis ir rafinuotesnė kopimo technika. Šiaip ar taip, kopimo uolomis valandos man buvo vienintelės, apie kurias galiu tvirtai pasakyti, kad mano mintys sukosi ne apie būsimą knygą ar paskaitą. Iš tikrųjų Juanas Battista Torello [20] Juan Battista Torello (1920 Barselona — 2011 Viena) — psichiatras, katalikų kunigas. ne itin perdėjo, kai kartą laikraštyje Osterreichische Hochschulzeitung parašė įtariąs, kad 27 garbės daktaro vardai man ne tokie reikšmingi, kaip du alpinistų takeliai Alpėse, kuriuos atradę alpinistai mano garbei pakrikštijo „Franklio takeliais“.

Jau minėjau, kad labiausiai mane vilioja žaidimas rulete, smegenų operacija ir kopimas į dar niekieno neįveiktą viršūnę. Reikėtų pridurti, kad didžiausia palaima — mieste parengus publikaciją ir išsiuntus rankraštį, paskui kalnuose užkopti gražia uola ir praleisti naktį jaukiame kalnų trobelės kambarėlyje su mielu žmogumi. Šiaip ar taip, į kalnus (kaip kiti į dykumą) einu tam, kad susikaupčiau vienišas iškylaudamas, tarkime, po Rakso [21] Raksas — plynaukštės pavidalo kalnų štokas Šiaurės Klintinėse Alpėse, per kurį eina riba tarp Štirijos ir Žemutinės Austrijos. plynaukštę. Turbūt visus svarbius sprendimus ar nutarimus priėmiau šitaip iškylaudamas ten, aukštybėse.

Esu kopęs ne tik Alpėse, bet ir Aukštuosiuose Tatruose, net itin sudėtinga — bene ketvirto sudėtingumo laipsnio — ketera, ir Elli buvo su manimi. Pasitaikius progai kopiau ir į Keiptauno stalkalnį, taigi Pietų Afrikoje, kur nuvykau skaityti šventinio pranešimo, skirto Stelenboso universiteto jubiliejui. Mano vedlys buvo Pietų Afrikos alpinistų klubo prezidentas. Galiausiai visiškai atsitiktinai mudu su Elli tapome pirmaisiais ką tik įsteigtos alpinizmo mokyklos Amerikos Josemičio slėnyje mokiniais.

Bičiulių nuomone, mano aistra alpinizmui siejasi su domėjimusi „aukštumų psichologija“ — taip ją pirmą kartą pavadinau straipsnyje, paskelbtame 1938-ais metais. Tą patvirtintų aplinkybė, kad 67-erių metų pradėjau lankyti skraidymo pamokas. Jau po poros mėnesių atlikau pirmuosius solinius skrydžius.

Dabar norėčiau trumpai paminėti ir ne tokius rimtus laisvalaikio pomėgius. Antai man labai svarbūs kaklaraiščiai. Galiu įsimylėti kaklaraiščius, taip pat ir platoniška meile, galiu grožėtis jais vitrinoje, taigi žinodamas, kad jie priklauso ir priklausys ne man.

Laisvalaikio pomėgis gali būti toks, kad pasidarai tikru mėgėju, nelieki diletantu. Aš pasidariau akinių rėmelių dizaineriu mėgėju. Šiaip ar taip, nusimanau tiek, kad kartą viena didžiausių pasaulio gamyklų, prieš pradėdama serijinę rėmelių gamybą, eskizą pateikė man. Turėjau įvertinti tą eskizą.