Viktor Frankl: Ko mano knygose nėra

Metų metus baiminausi iškrėtęs kokią išdaigą, visiškai nesusijusią su seksualiniais dalykais, nes tarnaitė, būdavo, įspėdama iškelia pirštą ir sako:

— Viki, būk gerutis, arba išduosiu mamai paslaptį!

Šių žodžių pakako mane besąlygiškai sutramdyti, kol vieną dieną išgirdau mamą klausiant:

— Kokia gi toji paslaptis?

Tarnaitė atsakė:

— Tikrai nieko ypatingo, jis smaližiavo, laižė marmeladą.

Šiaip ar taip, tarnaitės būgštavimas, kad aš ką nors išplepėsiu, tikrai nebuvo visiškai nepagrįstas. Vis dar puikiai prisimenu vieną dieną sakąs tėvui:

— Tėti, aš juk tau nepasakiau, ar ne, kad Marija vakar nusivedė mane į Praterį pasivažinėti karusele?

Taip norėjau įrodyti savo diskretiškumą. Nesunku įsivaizduoti, kad vieną dieną būčiau galėjęs išrėžti:

— Tėti, aš juk tau nepasakiau, ar ne, kad vakar žaidžiau su Marijos genitalijomis?

Žinoma, anksčiau ar vėliau man paaiškėjo santuokos ir sekso ryšys, beje, tai įvyko anksčiau, nei suvokiau sekso ir dauginimosi ryšį. Turbūt dar mokydamasis žemesnėse vidurinės mokyklos klasėse nusprendžiau: kada nors vedęs, pasistengsiu padaryti viską, kad naktį apskritai neužmigčiau ar bent užmigčiau ne pernelyg greitai, mat nenorėjau pražiopsoti to, kas vadinama sanguliu. Negi žmonės tokie kvaili, svarsčiau, kad tiesiog praleidžia tokios gėrybės teikiamą malonumą miegodami [8] Beischlaf , sangulis (vok.) — pažodžiui „sanmiegis“. (Vert. past.) ? Aš mėgausiuosi budraudamas, nusprendžiau.

Jaunystėje metų metus nešdavausi pusryčius, tiksliau, kavą į lovą, ją išgėręs bent keletą minučių nesikeldavau, apgalvodavau gyvenimo ir ypač ateinančios dienos prasmę, t. y. jos prasmę man, — nežinau, ar tai dera vadinti mąstymu, veikiausiai šį procesą galima nusakyti kaip savęs kontempliavimą pagal Sokrato tradiciją.

Dabar prisimenu nutikimą Terezienštato koncentracijos stovykloje. Vienas docentas iš Prahos testu nustatė kelių kolegų intelekto koeficientą; maniškis IQ viršijo vidurkį. Anuomet iš tikrųjų labai nusiminiau pagalvojęs, kad kiti žmonės, turintys tokį intelekto koeficientą, gali ko nors imtis, o man turbūt jau nėra jokių šansų tuo pasinaudoti, juk veikiausiai žūsiu stovykloje.

Kaip tik kalbame apie intelektą, todėl pridursiu: visada linksmindavausi aptikęs, kad kadaise man į galvą šovusią idėją paskelbė kiti, tik daug vėliau. Ne itin apgailestaudavau manydamas, kad kiti turėjo kamuotis ir ką nors publikuoti, o aš be jokio vargo suvokiau atradęs tą patį, ką ir kiti, išgarsėję publikacijomis. Iš tikrųjų man nieko nereikštų, net jei kas nors gautų už mano idėjas Nobelio premiją.

Kaip perfekcionistas, esu linkęs daug iš savęs reikalauti. Žinoma, anaiptol ne visada vykdau savo paties reikalavimus. Vis dėlto veikiausiai kaip tik jų vykdymas tampa mano sėkmės priežastimi, kai tokią sėkmę patiriu. Prašomas paaiškinti jos paslaptį, paprastai atsakau, kad laikausi principo menkiausią dalyką daryti taip pat nuodugniai kaip didžiausią, o didžiausią — taip pat ramiai kaip menkiausią. Ketindamas per diskusiją pateikti keletą trumpų pastabų, jas nuodugniai apgalvoju ir pasidarau užrašus. Antra vertus, nuodugniai apgalvojęs būsimos paskaitos dviem tūkstančiams žmonių tekstą ir pasidaręs užrašus, paskui per tą paskaitą būnu toks pat ramus, kaip ir pateikdamas diskusines pastabas tuzinui žmonių.

Ir dar viena aplinkybė: bet kokį darbą stengiuosi atlikti ne kuo vėliau, o kiek įmanoma anksčiau. Šitaip užsitikrinu, kad tais atvejais, kai jau vien darbo per akis, manęs neslėgs dar ir įtampa, kad ko nors nespėsiu. Ir trečiasis principas: ne tik viską atlikti kuo anksčiau, bet ir nemalonius dalykus nuveikti pirmiau nei malonius. Žodžiu, kuo greičiau jų atsikratyti. Žinoma, toli gražu ne visada laikiausi savo principų ir ketinimų. Jaunystėje, kai dirbau gydytoju Maria Theresien-Schlössel ir Šteinhofe, sekmadieniais laiką leisdavau varjetė. Beje, man tai labai patiko, vis dėlto visada jausdavausi ir kiek nesmagiai. Mat iš tikrųjų turėjau sėdėti namie ir dėstyti mintis popieriuje, kad galėčiau jas publikuoti.

Po koncentracijos stovyklos viskas pasikeitė. Kiek savaitgalių nuo to laiko paaukojau, diktuodamas savo knygas! Išmokau tausoti laiką. Taip, taupau laiką. Tačiau tik tam, kad visada jo turėčiau esminiams dalykams.

Vis dėlto turiu prisipažinti: kaip ir anksčiau nuolat išduodu savo principus. Žinoma, tada pykstu ant savęs, — taip pykstu, kad neretai visą dieną neištariu sau nė žodžio.

Anksčiau sakiau, kad esu racionalistas, taigi proto žmogus. Vis dėlto jau užsiminiau, kad esu ir jausmo žmogus.

Antrojo pasaulinio karo metais, psichikos ligonių eutanazijos laikais, dar prieš patekdamas į koncentracijos stovyklą sapnavau jaudinantį sapną. Nuoširdžiai atjausdamas psichikos ligonius, vieną naktį susapnavau: eutanazijai pasmerkti žmonės stoja į eilę prie dujų kameros, aš, kiek pasvarstęs, savanoriškai prisijungiu prie jų. Akivaizdi paralelė su žymaus lenkų pediatro Januszo Korczako poelgiu — jis savanoriškai žengė su jam patikėtais našlaičiais į dujų kamerą. Jis taip pasielgė, aš tik sapnavau.

Sau galiu įskaityti nebent tai, kad puikiai jį suprantu. Anksčiau užsiminiau suvokiąs, kad nedaug turiu išties gerų savybių, galbūt vienintelę: nepamirštu patirto gėrio ir atleidžiu patirtą blogį.

Kokių norų turėjau gyvenime? Prisimenu, studijuodamas norėjau turėti daugiau nei turėjau, būtent nuosavą automobilį, nuosavą namą ir privačią docentūrą. Automobilį jau įsigijau, namo — ne (tiesa, nupirkau namą mūsų dukrai, jos šeimai). Privatdocentu irgi pasidariau, įgijau net ekstraordinarinio profesoriaus titulą.

Ko dar norėčiau? Galiu pasakyti labai konkrečiai: mielai būčiau pirmas užkopęs į kokią nors viršūnę. Vieną kartą „virvės brolis“ Rudolfas Reifas kvietė mane kaip tik tokiam kopimui. Tačiau anuomet dirbdamas Šteinhofe negalėjau pasiimti atostogų. Beje, toks kopimas, mano požiūriu, yra vienas iš trijų labiausiai jaudinančių dalykų, kiti du — žaidimas kazino ir smegenų operacija.

Kaip matėme, apskritai įžeidimus ištveriu, — galbūt todėl, kad turiu gabumų gyvenimo menui. Laikausi principo, kurį nuolat rekomenduoju ir kitiems: ištikus kokiam nors nemalonumui, puolu ant kelių (žinoma, tik vaizduotėje) ir prašau, kad ateityje nenutiktų didesnės blogybės.

Juk esama ne tik vertybių, bet ir blogybių hierarchijos, — kaip tik pastarąją reikėtų prisiminti tokiais atvejais. Kartą Terezienštato stovykloje ant tualeto sienos perskaičiau posakį: „Nepaisyk nieko, džiaukis kiekvienu menkniekiu.“ Taigi reikia matyti ir pozityvius dalykus, — bent jau norėdamas būti gyvenimo menininkas, turi juos matyti.

Vis dėlto svarbu ne vien tai, ko geriau nepatirti ateityje, taigi ne vien minėta malda sukrėtimo atveju, bet ir tai, ko pavyko išvengti praeityje. Kiekvienas turėtų būti dėkingas ir už tokius laimingus atsitikimus, turėtų nuolat juos prisiminti ir švęsti jų metines, — kaip minėtas užrašų knygelę pametęs vyras.

Beje, dar visai jaunas, bene trylikos ar keturiolikos metų, norėjau parašyti kitą trumpą istoriją. Jos turinys toks: žmogus atranda vaistą, kurio išgėręs pasidarai nepaprastai protingas. Farmakologijos pramonei labai rūpi šis atradimas, atradėjas visur ieškomas, tačiau jo rasti nepavyksta, mat, pats išgėręs vaistų, jis pasidarė toks protingas, kad pasitraukė į sengirę, taip sakant, spoksoti sau į bambą, šiaip ar taip, vienatvėn. Žodžiu, tapo išminčiumi ir nė iš tolo nenorėjo girdėti apie komercinį savo išradimo panaudojimą. Šios trumpos istorijos niekada neužrašiau, tačiau bene penkiolikmetis sukūriau ir užrašiau du eilėraščius, kuriuos tebeprisimenu. Pirmasis toks: