Viktor Frankl: Ko mano knygose nėra

Vieną dieną sėdėjau ant suolo pagrindinėje Praterio alėjoje, anuomet mėgstamoje mano darbo vietoje, ir užrašinėjau savo mintis apie tai, kaip atsirado „pritarimo ir neigimo raiška pasitelkiant mimiką“. Rankraštį pridėjau prie vieno laiško, kurį šiaip ar taip siunčiau Freudui. Nemenkai nustebau sulaukęs Freudo atsakymo, kad jis persiuntė rankraštį žurnalui Internationale Zeitschrift für Psychoanalyse ir kad tikisi, jog aš nebūsiąs prieš.

Po kelerių metų, 1924-ais metais, straipsnis ir buvo paskelbtas šiame žurnale. Tiesa, mano pirmoji publikacija pasirodė jau 1923 metais, būtent vieno dienraščio priede jaunimui. Gana pikantiška, kad šis pradedančiojo psichiatro plunksnos darbas prasideda kaip tik tokiu teiginiu: nesą nieko, ko autorius nekęstų labiau už sveiką protą (žinoma, omeny turėjau aklai perimtus mąstymo būdus).

Mano pažįstami žino, kad nesantaika su Freudu nesutrukdė man išreikšti deramą pagarbą. Galbūt tai paliudija šis faktas: būdamas. Austrijos draugijos hebrajų universitetui Jeruzalėje remti viceprezidentas, per valdybos posėdį aptariant finansinę auką universiteto pastatui ir to pastato pavadinimo klausimą, pasiūliau pavadinti jį Sigmund Freud Hall.

Su Freudu ne tik susirašinėjau, kartą jį atsitiktinai sutikau. Jau buvau medicinos studentas, ne vidurinės mokyklos mokinys. Vos spėjau prisistatyti, jis bemat paklausė:

— Viktoras Franklis, Viena, 2 rajonas, Čemingasė 6, butas 25, — ar ne tiesa?

— Tiesa, — patvirtinau.

Metų metus susirašinėjęs, mano adresą jis žinojo atmintinai.

Susitikimas buvo atsitiktinis ir jau per vėlyvas: buvau patekęs Alfredo Adlerio įtakon, Adleris jau pritarė, kad mano antrasis mokslinis darbas būtų paskelbtas leidinyje Internationale Zeitschrift für Individualpsychologie. Mėginimas aptarti, kokį įspūdį man padarė Freudas, ypač lyginant su itin kontrastingu Adlerio įspūdžiu, nuvestų pernelyg toli. Kurtas Eissleris [30] Kurt R. Eissler (1908 Viena — 1999 Niujorkas) — austrų psichologas ir filosofas, Sigmundo Freudo archyvo Niujorke steigėjas. Žinomiausias kūrinys — psichoanalitinė studija Goethe (1983). , kurio žinioje yra Freudo archyvas, kartą atvyko iš Niujorko į Vieną, aplankė mane, paprašė išsamiai ir nuodugniai prisiminti šį susitikimą, įrašė prisiminimus į magnetofono juostą ir įtraukė ją į Freudo archyvą.

Dar tebebuvau mokinys, kai ankstyvos vaikystės norą tapti gydytoju sustiprino psichoanalizės įtaka, taigi panorau tapti psichiatru.

Vis dėlto kiek laiko koketiškai svyravau tarp dermatologijos ir akušerijos. Kol vieną dieną kitas medicinos studentas W. Oesterreicheris ((is vėliau įsikūrė Amsterdame) paklausė, ar dar nesu girdėjęs apie Søreną Kierkegaardą. Mano koketavimą su psichiatrijai tolimais dalykais puikiai nusaką šio filosofo žodžiai: „Įnirtingas nenoras būti pačiu savimi.“ Iš tikrųjų aš turįs gabumų psichiatrijai, todėl neturėčiau jų išsižadėti.

Sunku patikėti, kokį lemiamą posūkį mūsų gyvenime kartais padaro visiškai atsainiai ištarta kito žmogaus pastaba. Šiaip ar taip, nuotol tvirtai ryžausi nebevengti „psichiatrinės savirealizacijos“. Vis dėlto svarsčiau, ar iš tikrųjų turiu gabumų psichiatrijai? Viena aišku: jei jų turiu, jie susiję su kitais, būtent karikatūristo, gabumais.

Kaip karikatūristas pirmiausia suvokiu žmogaus silpnybes — tą patį galiu pasakyti ir apie save kaip psichiatrą. Skirtumas tik tas, kad kaip psichiatras ar bent psichoterapeutas, peržengdamas (faktines) silpnybes intuityviai įžvelgiu (fakultatyvines) galimybes tas silpnybes įveikti, antra vertus, peržengdamas varganas aplinkybes užčiuopiu galimybę išgauti tų aplinkybių prasmę, taigi net ir tariamai beprasmį kentėjimą paversti išties žmogišku laimėjimu. Iš tikrųjų esu įsitikinęs, kad nėra aplinkybių, kurios neapimtų ir prasmės galimybės. Kaip tik šį įsitikinimą didžia dalimi tematizuoja ir sistemina logoterapija.

Tačiau ko verti žmogaus gabumai psichiatrijai, jei nėra psichiatrijos poreikio? Taigi aptarkime ne tik žmogaus tinkamumą, bet ir jo paskatas tapti psichiatru. Manau, nebrandžius žmones psichiatrija traukia kaip pažadas įgyti galios kitiems, užvaldyti juos, jais manipuliuoti. Žinojimas — galia, ir žinojimas apie mechanizmus, kurių kiti neįsisąmonina, o mes labai puikiai suvokiame, pirmiausia reiškia galią kitiems. Tai akivaizdžiausia hipnozės atveju. Turiu prisipažinti, kad jaunystėje irgi domėjausi hipnoze, — jau būdamas penkiolikos metų tikrai sugebėjau hipnotizuoti.

Knygoje Psichoterapija kasdienybėje (Psychotherapie für den Alltag) aprašiau, kaip dar būdamas medicinos studentas lankiau paskaitas Rothschildo ligoninės ginekologijos skyriuje ir kartą padirbėjau anesteziologu. Vieną dieną vyriausiasis gydytojas Fleischmannas pateikė man garbingą, tačiau visiškai beviltišką užduotį — užhipnotizuoti seną moteriškę. Ją reikėjo operuoti, tačiau narkozės ji nebūtų ištvėrusi. Matyt, dėl kokių nors priežasčių nebuvo galima ir lokali anestezija. Tad iš tikrųjų pamėginau hipnoze padaryti vargšę moteriškę nejautrią skausmui. Ir šis mėginimas visiškai pavyko.

Deja, džiaugsmas buvo per ankstyvas! Mat netrukus gydytojų liaupses ir pacientės padėkos žodžius nustelbė pikčiausiais, audringiausiais priekaištais prapliupusi seselė, kuri asistavo operuojant. Ji priekaištavo visą laiką turėjusi iš paskutiniųjų priešintis mieguistumui, kurį mano monotoniškos sugestijos sukėlė ne tik ligonei, bet ir jai.

Kitą kartą man, jaunam neurologijos ligoninės Maria Theresien-Schlössel gydytojui nutiko štai kas: mano vadovas profesorius Gerstmannas [31] Josef Gerstmann (1887 Lembergas — 1969 Niujorkas) — žymus Vienos neurologas, neurologijos ligoninės Maria-Theresien Schlössel vedėjas. Emigravęs į JAV, aprašė Gerstmanno „angularis sindromą“ (agrafiją, akalkuliją ir orientavimosi kairė-dešinė sutrikimus). paprašė, kad pasitelkęs hipnozę padėčiau užmigti dvivietėje palatoje gulinčiam pacientui. Vėlai vakare nusigavau į palatą, atsisėdau prie ligonio lovos ir bent pusvalandį kartojau sugestijas: „Jūs visiškai ramus, maloniai pavargęs, darotės vis mieguistesnis, kvėpuojate visiškai ramiai, akių vokai apsunksta, visi rūpesčiai nutolsta — netrukus miegosite.“

Taip kalbėjau pusvalandį. Paskui panorau pasišalinti ir nusivylęs pamačiau, kad tam vyrui nepagelbėjau.

Užtat kaip nustebau kitą rytą įžengęs į palatą ir išgirdęs susižavėjimo šūksnį: „Nuostabiai miegojau šiąnakt: vos pradėjote kalbėti, netrukus giliai įmigau.“ Tai buvo kitas pacientas, kaimynas ano, kurį turėjau hipnotizuoti.

Šiaip ar taip, pasitaiko, kad žmonės ir perdeda mano, kaip psichiatro, galias. Antai neseniai skambina dama iš Kanados — trečią valandą nakties, — negana to, paaiškėja, kad aš turįs apmokėti pokalbio sąskaitą. Į mano pastabą, kad tos damos apskritai nepažįstu, išgirstu atsakymą, jog aplinkybės gyvybiškai svarbios. Taigi apsiimu padengti pokalbio išlaidas ir netrukus suvokiu susidūręs su paranojos atveju. Dama jaučiasi persekiojama CŽV ir yra tvirtai įsitikinusi, kad vienintelis žmogus pasaulyje, galintis jai padėti, ją apsaugoti, taigi turintis pakankamai reikiamų galių, esu aš. Teko moterį nuvilti. Vis dėlto nesugebėjau jos nuvilti tiek, kad kitą naktį, vėl apie trečią valandą, nesulaukčiau dar vieno jos skambučio. Žinoma, šįsyk atsisakiau perimti CŽV išlaidas…