Viktor Frankl - Ko mano knygose nėra

Antai jau 1929-ais išskyriau tris vertybių grupes arba tris galimybes iki paskutinės akimirkos, iki paskutinio atodūsio išgauti iš gyvenimo prasmę. Būtent galime atlikti veiksmą, sukurti kūrinį, — arba ką nors išgyventi, patirti susitikimą ir meilę. Tačiau net ir susidūrę su nepakeičiamu likimu (nepagydoma liga, neoperuotina karcinoma), galime išgauti iš gyvenimo prasmę, paliudydami žmogiškiausiąją gebą — paversti kančią žmogišku laimėjimu.

Kaip žinia, Wolfgangas Soucekas oficialiai pavadino logoterapiją trečiąja Vienos psichoterapijos kryptimi. Galima sakyti, kad logoterapijos kūrėjas savo kailiu patvirtino pagrindinį biogenetinį Haeckelio dėsnį, teigiantį, jog ontogenezė trumpai pakartoja filogenezę: šiaip ar taip, juk aš pats asmeniškai perėjau pirmąsias dvi Vienos psichoterapijos kryptis. Perėjau netgi pagreitintai: kaip sakiau, 1924-ais metais Freudo iniciatyva jo leidinyje Internationale Zeitschrift für Psychoanalyse pasirodė mano straipsnis. Jau po metų, 1925-ais, paskelbiamas kitas straipsnis, šįsyk Adlerio iniciatyva ir jo žurnale. Taigi galiu tvirtinti prisidėjęs prie psichoterapijos raidos, antra vertus, šen bei ten esu ir užbėgęs už akių. Paminėsiu tik paradoksaliąją intenciją, kurią praktikavau jau 1929-ais ir vienoje 1939-ų metų publikacijoje aprašiau kaip tik šiuo pavadinimu. Įžymūs elgesio terapijos žinovai nuolat nurodo, kad paradoksaliąja intencija užbėgau už akių gydymo metodams, orientuotiems į mokymosi teoriją ir atsiradusiems po kelių dešimtmečių, būtent septintajame dešimtmetyje. Be to, jau 1947-ais metais knygoje Psichoterapija praktikoje (Psychotherapie in der Praxis) detaliai aprašiau potencijos sutrikimų gydymo techniką; aštuntajame dešimtmetyje Mastersas ir Johnso [42] William Masters (1915–2001), Virginia Johnson (g. 1925) — amerikiečių seksologai. paskelbė ją kaip „naują“ sekso terapiją.

Apie elgesio terapiją apskritai neleisiu pasakyti nieko blogo. Ji padėjo man kebliomis aplinkybėmis kovojant, taip sakant, su psichoanalize ir, žinoma, su psichologistine individualiąja psichologija. Kai šiedvi kryptys tampa priešais ir pešasi, „trečioji (Vienos kryptis) juokiasi“. Visada džiaugiuosi, kai logoterapijai neprireikia kritikuoti kitų krypčių, kad ir kokia teisinga ir pagrįsta būtų toji kritika.

Šiaip ar taip, Gordonas Allportas [43] Gordon W. Allport (1897 Montesuma — 1967 Kembridžas, Masačiusetsas) — amerikiečių psichologas; darbais, skirtais asmenybės raidai, sukūrė Humanistinės psichologijos pagrindus. Žinomiausias veikalas — The nature of prejudice (1954). knygos Man's Search for Meaning (Žmogus ieško prasmės) pratarmėje pačią logoterapiją apibūdino kaip „reikšmingiausią psichologinį mūsų dienų judėjimą“. Juanas Battista Torello savo ruožtu pavadino ją paskutine išties tikra sistema psichoterapijos istorijoje. Jei tai tiesa, sakyčiau, logoterapijos sistema stovi petys į petį su išties labai susisteminta Szondi [44] Leopold Szondi (1893 Nitra — 1986 Kiusnachtas) — vengrų psichologas ir psichoterapeutas. likimo analize, — žinoma, darant prielaidą, kad kalbant apie tokius skirtingus lygmenis, kaip Szondi ir mano teorijos, galima stovėti petys į petį. Mano požiūriu, Szondi testas tėra malonus draugijos žaidimas, ir nieko daugiau.

Torello kartą pasakė, kad į psichiatrijos istoriją įeisiu kaip žmogus, kuris ėmėsi gydyti šimtmečio ligos, būtent beprasmybės jausmo. Logoterapija iš tikrųjų buvo sukurta itin atsižvelgiant į šį tikslą.

Tačiau klausiamas apie galutines priežastis, pastūmėjusias mane kurti logoterapiją, apie giliausias ištakas, slapčiausią motyvacijos pagrindą, tegaliu nurodyti vienintelį motyvą, paskatinusį ir leidžiantį toliau nenuilstamai darbuotis, būtent gailestį, kurį jaučiu šioje prastoje šakoje — psichoterapijoje — plintančio šiuolaikinio cinizmo aukoms. Sakydamas „šaka“, noriu pabrėžti psichoterapijos komercializavimą, o žodžiu „prasta“ — nevalyvumą moksliniu požiūriu. Širdį suspaudžia matant priešais sėdintį žmogų, ne tik kenčiantį psichiškai, bet ir sužalotą psichoterapijos. Kova su depersonalizuojančiomis ir dehumanizuojančiomis tendencijomis, kurias skatina psichoterapijos psichologizmas, raudona gija driekiasi per visus mano darbus.

Mes, logoterapeutai, išvystėme vieną ar kitą techniką. Tokiomis technikomis pripažintos paradoksalioji intencija ir kiek mažiau bendro vardiklio technika. Pradėjęs kalbąapie bendro vardiklio techniką prisimenu, kad šiandien žymi rašytoja Ilse Aichinge [45] Ilse Aichinger (1921 Viena) — austrų rašytoja. , dar būdama medicinos studentė, atėjo pas mane, — atsiuntė ją, regis, Hansas Weigelis. Merginą kamavo dilema, ar toliau rašyti pradėtą romaną — kaip tik jis vėliau ją išgarsino — ir nutraukti medicinos studijas, ar geriau baigti studijuoti. Po ilgėlesnio pokalbio nusprendėme, kad galbūt mažiau keblu nutraukti studijas ir paskui jas pratęsti, nei atidėti romano rašymą. Tad bendras vardiklis buvo toks: kas labiau nukentės, padarius pertrauką, — studijos ar romanas.

O kalbant apie paradoksaliąją intenciją, prisimenu kartą panaudojęs šią techniką kad išvengčiau baudos, mat kaip tik pervažiavau sankryžą degant geltonam šviesoforo signalui. Staiga išnyra policininkas, kurio anksčiau nepastebėjau, aš privažiuoju prie šaligatvio, išlipu ir oriai besiartinantį policininką pasitinku saviplakos srautu: „Jūs teisus! Ir kaip galėjau šitaip pasielgti, šito neįmanoma nei atleisti, nei pateisinti. Daugiau tikrai niekada taip nesielgsiu, tai bus man pamoka, toks elgesys besąlygiškai baustinas.“

Policininkas pradeda kiek įmanydamas mane raminti ir guosti: kiekvienam gali pasitaikyti, jis irgi įsitikinęs, kad daugiau niekada taip nesielgsiu.

Dabar grįžkime prie mano psichiatrijos mokymosi ir klajonių metų. Būtent atsitraukimo nuo Individualiosios psichologijos draugijos.

Kai buvau pašalintas iš Individualiosios psichologijos draugijos, mano interesų svorio centras pasislinko nuo teorijos prie praktikos. Pirmiausia Vienoje, paskui šešiuose kituose miestuose pagal Vienos pavyzdį organizavau vadinamuosius jaunimo konsultavimo punktus, kuriuose buvo nemokamai konsultuojami psichologinių keblumų patiriantys jaunuoliai. Visuomeniniais pagrindais juos konsultavo tokie vyrai, kaip Augustas Aichhornas [46] August Aichhorn (1878 Viena — 1949 t. p.) — austrų pedagogas ir psichoanalitikas. Psichoanalitinės pedagogikos pagrindėjas, sukūrė diagnostinius ir terapinius beglobių vaikų ir jaunų nusikaltėlių resocializacijos metodus. , Erwinas Wexbergas ir Rudolfas Dreikursas. Charlotte Buhler [47] Charlotte Bühler (1893 Berlynas — 1974 Stuttgartas) — vokiečių psichologė. Ketvirtajame dešimtmetyje sutelkė vaikų ir jaunimo psichologijos tyrėjų ratą — Vienos mokyklą; sukūrė raidos ir intelekto testus. irgi paskelbė pasirengusi priimti patarimo ieškančius jaunuolius — savo bute, kaip ir visi kiti konsultantai. 1930-ais metais organizavau specialią akciją brandos atestatų teikimo laikotarpiu, tąsyk pirmą kartą po daugybės metų Vienoje nebuvo užfiksuotos nė vienos mokinių savižudybės. Šiuo darbu susidomėjo užsienio kolegos, sulaukiau jų kvietimų skaityti paskaitų. Nuodugniam pokalbiui Berlyne susitikau su Wilhelmu Reichu [48] Wilhelm Reich (1897 Dobžanica, Galicija — 1957 Liuisburgas, Pensilvanija) — austrų psichoanalitikas. Mėgino susieti Marxo ir Freudo teorijas, tyrė biologinius ir fiziologinius baimės ir seksualumo aspektus. Padarė didelę įtaką antiautoritariniam septintojo dešimtmečio judėjimui. Svarbūs veikalai: Die Massenpsychologie des Faschismus (1933), Die sexuelle Revolution (1945), Charakteranalyse (1933). , kuris domėjosi jaunimo konsultavimo klausimais; norėdamas pasikalbėti apie mano patirtį su šiame kontekste iškylančiomis seksualinėmis problemomis, jis vėžino mane po Berlyną savo atviru automobiliu ištisą valandą. Prahoje ir Budapešte skaičiau paskaitas ir akademiniu lygiu. Taip Prahoje susipažinau su Otto Potzliu [49] Otto Potzl (1877 Viena — 1962 t. p.) — psichiatras ir neurologas, pirmasis įvedė psichoanalizės paskaitas vokiečiakalbėse šalyse. , jis vėliau tapo Wagnerio-Jaureggo įpėdiniu Vienoje ir visą gyvenimą buvo man tėviškas bičiulis.