Viktor Frankl - Ko mano knygose nėra

Žinoma, valdant Hitleriui tragiška žydijos padėtis tarp Vienos medikų turėjo ir tragikomiškų aspektų. Daugybė gydytojų žydų buvo atleisti, išvaryti iš greitosios medicinos pagalbos, juos pakeitė jauni, dažnai nepatyrę nacių gydytojai. Tik tuo galima paaiškinti, kodėl vieną dieną jaunas greitosios pagalbos gydytojas Rotšildo ligoninėje atsidūrusią pacientę paskelbė mirusia. Ji pateko į prozektoriumą, ten netrukus ne tik atgavo sąmonę, bet ir pradėjo siautėti — ir dar taip, kad ją reikėjo paguldyti į lovą su pinučiais vidaus ligų skyriuje. Turbūt nedažnai pacientė iš prozektoriumo perkeliama į vidaus ligų skyrių!

Kiek komiškos aplinkybės susiklostė, kai jauną pacientą, sunkų epileptiką, medikamentais išvadavau nuo priepuolių. Mainais jis įgijo vadinamąjį ekvivalentą, įsiūčio priepuolius. Ištiktas tokio priepuolio, kartą jis atsistojo vidury Rotenšterngasės Leopoldštate, antrajame Vienos rajone, kuriame anuomet dar gyveno daugybė žydų, ir pradėjo viešai plūsti Hitlerį. Išsyk nutraukiau gydymą medikamentais, todėl netrukus jis vėl atkrito — sulaukė epilepsijos priepuolio, — tačiau buvo apsaugotas nuo gyvybei pavojingo priepuolių ekvivalento — Hitlerio plūdimo.

Potzlis, toli gražu ne antisemitas, tačiau kaip kandidatas į nacionalsocialistų partiją lakstęs su partijos ženkleliu, parodė didžiulę pilietinę drąsą, liko man ištikimas ir kiek įmanydamas padėjo man ir mano pacientams žydams — anuomet tik jie ir turėjo teisę kreiptis į mane. Jis ne tik ateidavo į žydų skyrių, kuriame dirbau, kad suorganizuotų pacientų su smegenų augliais perkėlimą į universiteto chirurgijos kliniką. Nuveikėme kur kas daugiau — sabotavome nacionalsocialistų valdžios organizuotą psichikos ligonių eutanaziją.

Žydų senelių namuose aptikau keletą lovų su pinučiais. Gestapas griežtai kontroliavo, kad būtų laikomasi įstatų, draudžiančių priimti psichikos ligonius į senelių namus. Šią sąlygą apėjau, apsaugodamas senelių namų vadovybę, tačiau pats kišau galvą į kilpą: išduodamas gydytojo pažymą, šizofreniją „paversdavau“ afazija, taigi „organiniu smegenų susirgimu“, melancholiją — karštinės kliedesiu, taigi „iš tikrųjų ne psichoze“. Esant poreikiui, senelių namų lovoje su pinučiais atsidūrusį šizofreniką buvo galima gydyti kardiazolio šokais [55] Kardiazolio šokai — L. Medunos pasiūlytas šizofrenijos gydymo būdas, dirbtinis epilepsijos priepuolio sukėlimas. ir atvirame skyriuje, o melancholišką fazę išgyvenantį pacientą — apsaugoti nuo savižudybės rizikos.

Matyt, Potzlis kažką užuodė. Staiga kaskart, priėmusi pacientą žydą, Potzlio klinika pradėjo teikti informaciją senelių namams: „Turime žydą pacientą — ar paimsite?“ Ji apdairiai ir stropiai vengė bent žodeliu užsiminti apie psichozės diagnozę. Reikėjo neužbėgti už akių mano diagnostiniams fokusams. Jei jau kas nors ėmėsi sabotuoti eutanaziją, sabotažui niekas neturėjo trukdyti. Šitaip nacionalsocialistų giminaičiai tapo eutanazijos aukomis, o daug pacientų žydų galėjo jos išvengti. Be Potzlio paramos tai būtų buvę neįmanoma.

Prisimenu, vieną dieną kartu su religinės bendruomenės socialinės rūpybos skyriaus tarnautoja buvau nusiųstas į Purkersdorfo apylinkes, kad paimčiau vyrą ir moterį, anksčiau privačiai apgyvendintus pas buvusių slaugytojų porą, tačiau dabar jau negalėjusius ten likti. Atgal mudu grįžome vienu taksi, kitais dviem priekyje važiavo pacientai. Pasiekus Hycingą staiga pamačiau, kad vienas taksi toliau važiuoja ta pačia kryptimi, kaip ir mes, taigi į senelių namus, o kitas suka kairėn.

— Kaipgi taip? — paklausiau tarnautoją.

— Tiesa, — atsiliepė ji, — pamiršau jums pasakyti. Ši pacientė ne žydų tikybos, ji kadaise pasikrikštijo, o į senelių namus leidžiama priimti tik žydų tikybos žmones. Deja, ją reikia vežti į Šteinhofą.

Kokia takoskyra! Tiesiai — į gyvybę gelbstinčius senelių namus, kairėn — per Šteinhofą į dujų kamerą! Ar galėjo kas nors įsivaizduoti tokią padėtį anuomet, kai vargšė moteris, dievaižin, dėl kokių priežasčių nusprendė atsisakyti žydų tikėjimo. Mane nukrėtė šiurpas matant, kaip menkiausias mažmožis gali tapti mirties nuosprendžiu.

Turėjau ištisus metus laukti vizos, kad galėčiau vykti į JAV. Pagaliau, prieš pat Jungtinėms Amerikos Valstijoms įsitraukiant į karo veiksmus, gavau raštišką kvietimą atvykti į JAV konsulatą ir užsisakyti vizą. Sunerimau: ar galiu palikti tėvus vienus? Juk žinojau, koks likimas jų laukia, — deportacija į koncentracijos stovyklą. Pasakyti jiems adieu, tiesiog palikti tokio likimo valiai? Juk viza būtų galiojusi tik man!

Dvejodamas išeinu iš namų, kiek pasivaikščioju svarstydamas:;,Argi tai ne tipiška situacija, kai reikia dangaus ženklo?“ Grįžtu namo, mano žvilgsnį patraukia nedidelis marmuro gabalas ant stalo.

— Kas čia? — klausiu tėvo.

— Čia? A, šiandien radau sudegintos sinagogos griuvėsiuose. Marmuro gabalas, nuskilęs nuo Dievo įsakymų plokštės. Jei įdomu, galiu pasakyti, kuriam iš dešimties Dievo įsakymų priklauso čia iškalta hebrajiška raidė. Šia raide prasideda vienintelis įsakymas.

— Kuris? — toliau kamantinėju tėvą.

— Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte… — atsako tėvas.

Taip pasilikau „krašte“ — su tėvais, praleidau vizos užsakymo terminą. Tokia istorija apie nediduką marmuro gabalą.

Galbūt giliai širdyje jau seniai buvau nusprendęs pasilikti ir orakulo žinia iš tikrųjų tebuvo sąžinės balso aidas. Kitaip tariant, savotiškas projekcinis testas. Galbūt kitas žmogus mano vietoje būtų pamatęs tik marmuro gabalą, CaC0 (kalcio karbonatą), — tačiau argi ir tada tai nebūtų projekcinis testas, tegul ir tik šio žmogaus egzistencinio vakuumo projekcija?..

Šioje vietoje dar norėčiau pridurti, kaip netrukus panaudojau psichoterapinę techniką, — galbūt vien dėl jos mano ir tėvų deportacija buvo atidėta metams. Vieną rytą mane pažadino telefono skambutis iš gestapo, Slaptosios valstybės policijos. Nustatytą valandą turėjau atvykti į štabą. Paklausiau:

— Ar pasiimti baltinių pamainą?

— Žinoma, — toks atsakymas reiškė, kad namo nebegrįšiu, būsiu išsiųstas į koncentracijos stovyklą. Nuėjau į štabą, ten mane tardė esesininkas. Jį domino vienas ponas, kuris šnipinėjo, o paskui pabėgo užsienin. Atsakiau, kad pavardę esu girdėjęs, bet jokių ryšių su juo neturėjau. Galiausiai esesininkas paklausė:

— Juk jūs psichoterapeutas? Kaip gydoma agorafobija?

Paaiškinau. Vėl klausimas:

— Žinote, mano draugą kamuoja agorafobija. Ką jam pasakyti?

Atsakiau:

— Pasakykite, kad kaskart, apėmus baimei, jis tartų sau: bijau nualpti gatvėje? Puiku, kaip tik to noriu: bemat nualpsiu, tuoj pat subėgs žmonės, negana to, mane ištiks smūgis — insultas ir infarktas — ir taip toliau, ir taip toliau.

Žodžiu, pateikiau instrukciją, kaip „draugui“ reikėtų taikyti paradoksaliosios intencijos techniką. Žinoma, seniai atspėjau, kad jis kalbėjo apie save.

Veikiausiai ši (netiesioginė) logoterapija buvo veiksminga. Niekaip kitaip negaliu paaiškinti tos aplinkybės, kad paskui dar ištisus metus mano tėvai ir aš galėjome likti Vienoje, nebuvome išsiųsti į koncentracijos stovyklą.

Likęs Vienoje, turėjau progą ligoninėje susipažinti su Tilly Grosser, vėliau tapusia mano pirmąja žmona. Ji buvo medicinos seselė profesoriaus Donatho skyriuje. Tilly netrukus patraukė mano dėmesį, nes, kaip anuomet maniau, buvo panaši į ispanę šokėją. Tačiau iš tikrųjų suartėjome todėl, kad ji panoro, jog ją įsimylėčiau, ketindama atkeršyti už savo geriausią draugę, su kuria buvau pradėjęs megzti romaną, bet paskui persigalvojau. Bemat atspėjau motyvą ir tiesiai išrėžiau. Tai akivaizdžiai padarė įspūdį.