Viktor Frankl - Ko mano knygose nėra

— Kas čia? — paklausiau.

Jis atgniaužė delną, pamačiau mažą aukso gaublį su mėlynos emalės vandenynais, aukso lanku aplink ekvatorių, o ant lanko užrašą: „Visas pasaulis sukasi apie meilę.“ Tai buvo pakabutis — tas pakabutis? Tokį patį pakabutį padovanojau Tilly jos gimimo dieną, pirmąją, mudviejų išgyventą drauge. Ar šis pakabutis nebuvo tiesiog tas pats? Labai tikėtina, nes pirkdamas jį sužinojau, kad tokių pakabučių Vienoje tebuvo du. Greta Tiurkheimo, Bad Vėrishofene, tomis dienomis buvo likviduotas sandėlys, kuriame SS laikė milžiniškus papuošalų krovinius, — jie tegalėjo būti iš Aušvico. Perpirkau papuošalą iš to vyro. Pakabutis buvo šiek tiek įlenktas, tačiau visas pasaulis kaip ir anksčiau sukosi apie meilę…

Ir paskutinis kadras šia tema: 1945-ų metų rugpjūtį, pirmąjį mano rytą Vienoje, sužinojau, kad Tilly mirė Bergen-Belsene. Jau anglų daliniams išvadavus stovyklą. Jie aptiko ten 17 000 lavonų, per pirmąsias šešias savaites prie tų lavonų prisidėjo dar 17 000. Tarp pastarųjų buvo ir Tilly lavonas. Sužinojau ir tai, kad naktimis čigonai virdavo katiluose ant ugnies lavonų gabalus, dažniausiai kepenis. Ištisas savaites mane persekiojo įkyrusis vaizdinys: čigonai valgo Tilly kepenis…

Grįžkime į mano deportacijos laikus. Įvykiai darėsi vis grėsmingesni, kas dieną su tėvais turėjau būti pasiruošęs deportacijai, tad sėdau ir užrašiau pirmąją Sielogydos redakciją. Bent jau ši logoterapijos kvintesencija turėjo pergyventi mane.

Paskui su rankraščiu, įsiūtu į palto pamušalą, atsidūriau Aušvice. Žinoma, rankraštį praradau. (Tiesa, po karo atsirado viena pirmos redakcijos kopija. Tačiau tada jau buvau užbaigęs antrąją redakciją; savaime suprantama, kad daugybė papildymų, kuriuos pridūriau dar iki Aušvico koncentracijos stovyklos, pradingo.) Aušvice iš karto turėjau atiduoti viską — drabužius, paskutinę dar likusią mantą, taip pat ir alpinistų draugijos „Dunojaus kraštas“ ženkliuką, patvirtinantį mano, kaip alpinistų vedlio, kompetenciją, — juo labiausiai didžiavausi.

Apie Aušvicą esu kalbėjęs. Tikrosios koncentracijos stovyklos, palyginti su „pavyzdiniu getu“ Terezienštate, nuojautą įgijau vadinamojoje „Mažojoje tvirtovėje“ — tai buvo koncentracijos stovykla Terezienštato geto pakraštyje. Vienas valkata, banditas iš Vienos, — apie jį dar kalbėsiu — partempė mane, padirbėjusį ten kelias valandas ir užsidirbusį trisdešimt vieną įvairaus dydžio žaizdą, atgal į baraką. Tilly, pamačiusi mane Terezienštato gatvėje, prišoko šaukdama: „Vardan Dievo, ką jie tau padarė?“

Paskui barake ji, profesionali seselė, sutvarstė mane ir slaugė. Vakarop tiek atsigavau, kad ji panoro mane prablaškyti ir nusivedė į kitose kareivinėse vykusį pusiau nelegalų renginį; ten garsūs Prahos džiazo muzikantai, irgi kaliniai, grojo kūrinį, netrukus tapsiantį neoficialiu Terezienštato žydų „nacionaliniu himnu“, būtent „Man tu graži“ [56] „Bei mir bist du schön“ — Shalomo Secundos daina Jacobo Jacobso žodžiais, sukurta 1932 m. miuziklui Men ken lebn nor men lost nisht („Galima butų gyventi, bet nevalia“). (Vert. past.) .

Šis kontrastas — neapsakoma kankynė priešpiet ir džiazas vakare — buvo būdinga anuometinei mūsų egzistencijai, kupinai grožio ir bjaurasties, žmoniškumo ir nežmoniškumo priešpriešų.

Niekada nerašiau, kas nutiko per pirmą selekciją Aušvico stotyje. Nerašiau dėl paprastos priežasties: iki šiol nesu tikras, ar tik nebūsiu to įsikalbėjęs.

Buvo taip: dr. Mengele pasuko mane už pečių ne dešinėn, taigi nukreipė ne prie paliekamų gyventi, o kairėn, prie pasmerktųjų dujų kameron. Tarp žmonių, anksčiau nukreiptų kairėn, nepastebėjau nė vieno pažįstamo, tačiau puikiai mačiau, kad porą jaunų kolegų jis pasiuntė dešinėn, todėl, apėjęs esesininką, jam už nugaros vis dėlto pasukau dešinėn. Dievas žino, kaip man šovė ta mintis ir iš kur atsirado tiek drąsos.

Dar vieno dalyko iki šiol nesu paskelbęs vokiečių kalba: vietoj nepriekaištingų savo drabužių gavau seną, sudriskusį, nudėvėtą surdutą, akivaizdžiai priklausiusį dujomis nunuodytam vyrui. Vienoje kišenėje aptikau hebrajiškos maldaknygės lapą, jame — įskaitomą pagrindinę žydų maldą „Klausyk, Izraeli“ („Sema Izrael“). Vienoje iš knygų, kurią parašiau anglų kalba, svarstau, ar galėjau kaip nors kitaip aiškinti šį „atsitiktinumą“, suvokti jį ne kaip tokį iššūkį: nuo šiol išgyventi tai, ką buvau parašęs? Juk anksčiau drabužiuose slėpiau prarastąjį knygos rankraštį, dabar — maldaknygės lapą. Visai kraupu pasidaro pagalvojus, kad įstengiau išgelbėti, išnešti laisvėn lapelius, kuriuose buvau rekonstravęs knygos rankraštį, o maldaknygės lapas išlaisvinimo dieną staiga prapuolė.

Minėjau vieną banditą. Aušvice jis pasidarė kapu [57] Capo — galva (it.). Šį žodį vokiečių koncentracijos stovyklos perėmė iš analogiškų stovyklų Italijoje. (Vert. past.) , beje, kaip ir daugybė kitų kriminalinių nusikaltėlių. Paskui įvyko toks epizodas. Buvo numatyta išvežti šimto vyrų grupę, aš turėjau būti šimtasis. Staiga minėtas banditas puola kitą kalinį, apiberia jį smūgiais, spyriais įstumia į šimto vyrų grupę, ištempdamas iš jos mane. Nešvankiai apkeikia kitą kalinį, tarsi šis išsisukinėdamas būtų išstūmęs mane į priekį.

Kol supratau, kas įvyko, vyrų šimtinė jau buvo išžygiavusi. Matyt, mano globėjas banditas suuodė, kad tie žmonės pasmerkti dujų kamerai ar kad jų pervežimas susijęs su didžiausia grėsme gyvybei. Esu tikras, kad už savo gyvybę turiu dėkoti ir šiam banditui.

Kitą kartą, jau stovykloje Kaufering III , man gyvybę išgelbėjo Benscheris, vėliau tapęs Miuncheno televizijos aktoriumi. Išmainiau cigaretę į jo sriubą — be jokių tirščių, bet kvepiančią rūkyta mėsa. Kol sriaubiau, jis mane įkalbinėjo, prisaikdino įveikti anuomet mane užvaldžiusią pesimistinę nuotaiką; stebėdamas kitus kalinius, įsitikinau, kad tokią nuotaiką neišvengiamai lydi kapituliacija ir anksčiau ar vėliau — mirtis.

Paskui Tiurkheime susirgau šiltine, buvau netoli mirties. Visą laiką galvojau tik apie tai, kad mano knyga nepasirodys. Vis dėlto galiausiai įstengiau jos atsižadėti. Ko vertas gyvenimas, svarsčiau, jei jo prasmė priklauso nuo to, išleidi knygą ar ne? Kaip tik tada, kai Abraomas buvo pasirengęs paaukoti sūnų, savo vienintelį vaiką, pasirodė avinas. O aš turėjau įstengti paaukoti savo dvasios kūdikį — matyt, tik po to buvau pripažintas vertu kada nors išleisti knygą — tą pačią Sielogydą.

Dėmėtąją šiltinę jau buvau išgyvenęs, bet pradėjau — dažniausiai naktimis — patirti savotiškus kvėpavimo sutrikimus, tokius skausmingus, kad tiesiog užgniauždavo kvapą. Nevilties apimtas, kartą vidury nakties patraukiau į kitą baraką ieškoti vyriausiojo stovyklos gydytojo, vengrų kolegos dr. Raczo, irgi kalinio. Niekada nepamiršiu to siaubingo išgyvenimo: bene šimtą metrų, skiriančių mudviejų barakus, visiškoje tamsoje turėjau nušliaužti pilvu, nes naktį išeiti iš barako buvo griežčiausiai draudžiama. Sargybinis iš bokštelio galėjo mane pastebėti ir paleisti kulkosvaidžio ugnį. Reikėjo rinktis vieną iš dviejų mirties galimybių — uždusti ar būti nušautam.

Niekada nesapnavau abitūros egzaminų, tačiau iki šiol tebesapnuoju esąs koncentracijos stovykloje. Matyt, stovykla ir buvo man tikrasis brandos egzaminas. Neprivalėjau jo laikyti, galėjau išvengti, laiku emigruodamas į Ameriką. Galėjau plėtoti logoterapiją Amerikoje, ten užbaigti savo gyvenimo darbą, atlikti gyvenimo uždavinį, tačiau to nepadariau. Atsidūriau Aušvice. Tai buvo experimentum crucis. Kaip tik stovykloje atlikau pirminių išties žmogiškų gebėjimų transcenduoti save ir atsitraukti nuo savęs Guos ypač pabrėžiu pastaraisiais metais) egzistencinę verifikaciją ir validaciją. Ši empirija patvirtino, kad vadinamoji „valia siekti prasmės“ arba savęs transcendavimas, būtent žmogaus konkrečios būties (Dasein) pastanga peržengti save siekiant ko nors, kas jau nėra ji pati, yra survival value [58] Išgyvenimo vertybė (angl.). (Vert. past.) , kalbant amerikiečių psichologijos terminais. Ceteris paribus [59] Kai kitos aplinkybės tos pačios (lot.). (Vert. past.) išgyvendavo tie žmonės, kurie orientavosi į ateitį, į ateityje įgyvendintiną prasmę. Tai patvirtino amerikiečių armijos ir jūrų laivyno psichiatrai Nardini ir Liftonas, dirbdami karo belaisvių stovyklose Japonijoje ir Šiaurės Korėjoje.