Viktor Frankl - Ko mano knygose nėra

Otto Kauderis, universiteto psichiatrinės klinikos vadovas po Potzlio, primygtinai ragino mane rašyti trečiąją Sielogydos redakciją ir pateikti ją kaip habilitacinį darbą. Tai buvo vienintelis dalykas, galėjęs man šį tą reikšti. Puoliau dirbti.

Diktavau ir diktavau, trys stenografuotojos dirbo pasikeisdamos, kad spėtų stenografuoti ir perrašinėti mašinėle, — tiek kasdien pridiktuodavau, išliedamas sielą, nešildomuose, bemaž tuščiuose kambariuose su langais, „įstiklintais“ kartono lakštais. Viskas trykšte tryško iš manęs. Diktuodamas vaikštinėjau po kambarį pirmyn ir atgal. Tebematau save, kartais išsekusį susmunkantį krėsle ir pratrūkstantį verkti. Taip mane sujaudindavo neretai skausmingai aiškios mano paties mintys. Šliuzai buvo atidaryti…

Jau anksčiau, 1945-ais, per devynias dienas padiktavau knygą apie koncentracijos stovyklą, vėliau Amerikoje parduotą milijoniniais tiražais. Diktuodamas nusprendžiau šią knygą paskelbti anonimiškai, kad galėčiau atviriau pasisakyti, todėl ant pirmos laidos viršelio nėra mano pavardės. Knyga jau seniai buvo spaustuvėje, kai bičiuliai įkalbėjo, kad laiduočiau už jos turinį savo vardu. Šiam argumentui ir apeliavimui į drąsą galiausiai neįstengiau atsispirti.

Argi ne keista, kad toji iš mano knygų, kurią rašiau būdamas visiškai tikras, jog, pasirodžiusi anonimiškai, ji niekada neprisidės prie mano asmeninės sėkmės, — kad kaip tik toji knyga tapo bestseleriu net amerikietiškais mastais? JAV koledžai penkis kartus išrinko ją „Metų knyga“. Daugelyje koledžų ji tapo privaloma literatūra (required reading).

Kanzaso Bakerio universitetas apskritai su knygos tema, net jos pavadinimu Man's Search for Meaning, suderino savo trejų metų mokymo planą. Žinau trapistų vienuolyną, kurio refektoriume kažkiek laiko per pietus buvo skaitoma iš mano knygos, ir katalikų bažnyčią, kurioje kartą irgi taip nutiko per sekmadienio mišias. Vieno ordino vienuolės užsakė atspausdinti savo koledžo mokinėms knygų juosteles su citatomis iš mano knygos, žinau ir universiteto profesorių, uždavusį filosofijos studentams rašto darbą tema: „Apie ką kalbėtų Sokratas ir Franklis, sėdėdami kalėjime kartu?“

Tiesiog sukrečia Amerikos jaunimo imlumas mano knygai. Nelengva paaiškinti, kodėl taip yra. Gordonas Allportas parašė knygai pratarmę, jo iniciatyva amerikietišką leidimą papildė antroji, teorinė, dalis, būtent logoterapijos įvadas. Tai teorinis distiliatas, išgautas iš koncentracijos stovyklos išgyvenimų suvestinės, o pastaroji, būtent autobiografinis eskizas, savo ruožtu tampa egzistencine teorijos egzemplifikacija. Knyga poliarizuojasi į dvi dalis, abi dalys stiprina viena kitą.

Turbūt kaip tik tai kiek paaiškina knygos poveikį. Kartą viename jos egzemplioriuje įrašiau tokią dedikaciją: „Nelengva rašyti savo krauju. Tačiau gerai juo parašyti nesunku… “ Vienas kalinys iš prastos šlovės San Kventino kalėjimo prie San Francisko, aptardamas knygą kalinių redaguojamame leidinyje San Quentin News, teigia: „Franklis rašo kaip žmogus, gyvenantis taip, kaip rašo.“

Džiugina ir drąsina ta aplinkybė, kad knyga ir šiandien gali prasimušti sau kelią, nepalaikoma lobistų ir suinteresuotų grupių. Jei viską būtų lėmę leidėjai, ji apskritai nebūtų pasirodžiusi. Vien Allporto įsikišimas lėmė, kad taip neįvyko. Tačiau net ir jam parašius pratarmę, vienas potencialus kišeninio knygos formato leidėjas parduodavo leidimo teises už 200$ kitam tol, kol paskutinysis padarė milžinišką biznį. Habent sua fata libelli [61] Knygos turi savo likimą (lot.). (Vert. past.) . Kalbant apie Sielogydą, ji buvo vienintelė iš austriškų knygų, kurią įtraukė į savo sąrašą pirmaisiais pokario metais po Europą važinėjusi valstybinė komisija, turėjusi atrinkti, kokias knygas vertėtų išversti Amerikoje.

Juokingų istorijų pasitaiko net ir tada, kai kokią nors mano knygą imasi leisti Europos leidykla. Vienas portugalų leidėjas kartą parašė norįs išleisti Man's Search for Meaning portugalų kalba. Turėjau atkreipti jo dėmesį į tai, kad jis jau yra ją kadaise išleidęs. Matyt, leidykla taip reklamavo knygą, kad gandas apie portugališkąjį leidimą nepasiekė net jo paties. Norvegų leidėjas kartą savo ruožtu parašė apgailestaująs, kad negali išleisti vienos mano knygos norvegų kalba, nors irgi buvo jau prieš keletą metų ją išleidęs.

Amerikiečių leidėjui buvo garantuota valstybės subvencija, tad jam nekilo jokios finansinės rizikos. Tačiau garbi Knopfo leidykla Niujorke tik po dešimties metų išdrįso leisti mano knygas. Verslo požiūriu jai neteko apgailestauti. Šiaip ar taip, 1945-ais metais, atiduodamas pirmų dviejų knygų rankraščius, nė sapnuoti nesapnavau, kad jos galėtų turėti tokį pasisekimą užsienyje (mano knygos išverstos į 24 kalbas, tarp kurių — japonų, kinų, korėjiečių kalbos). Vis dėlto nuostabiausia malonė, kurią kada nors patyriau, — žingsniuoti nešinam galutine Sielogydos redakcija pas pirmąjį leidėją Franzą Deuticke (jis buvo ir pirmasis Freudo leidėjas).

Taip atsistojo ant kojų trečioji Vienos psichoterapijos kryptis, logoterapija. Paskutinė nuodugni sistema psichoterapijos istorijoje, jei tikėsime J. B. Torello. Išties visada plūkdavausi dėl kuo aiškesnių formuluočių, gludindavau jas tol, kol, nušlifuotos tarsi kristalai, jos pasidarydavo skaidrios anapus jų nušvintančiai tiesai.

Man lengva kalbėti, bet nelengva rašyti — rašymas susijęs su daugybe aukų. Kiek sekmadienių puikiausiu oru sėdėjau namie prie rašomojo stalo, gludindamas rankraštį, užuot važiavęs kopti į kalnus!

Aukojasi ir mano žmona. Galbūt ji sudėjo net daugiau aukų, labiau nei aš atsižadėjo savęs, kad organizuotų mano gyvenimo darbą. Ji papildo mane ne tik kiekybiniu, bet ir kokybiniu požiūriu, — tai, ką aš darau smegenimis, ji daro širdimi; kartą, ypač atsižvelgdamas į tai, kad Elli lydi mane per visas paskaitų keliones, profesorius Jacobas Needlemanas gražiai pasakė: ji yra šviesą lydinti šiluma.

Vienoje knygoje yra puslapis, kurį vis iš naujo diktavau dešimtį kartų, ir sakinys, kuriam galutinai suformuluoti prireikė trijų valandų. Diktuodamas taip įsigilinu į medžiagą, kad pamirštu viską aplinkui, nenutuokiu, ir koks metas. Tad pasitaiko, kad dar guliu lovoje — aparatas šalia, mikrofonas rankoje — ir diktuoju, nors Elli jau buvo užsiminusi, kad po pusvalandžio turime važiuoti į stotį. Ji vėl lėtai ir tyliai eina per mano kambarį, kad dar kartą mane paragintų. Visiškai atsidėjęs diktavimui, sakau jai: „Elli, kablelis, prašau, kablelis, prileisk man vandens, šauktukas!“ — mat visada diktuoju ir skyrybos ženklus. Kol ji nepratrūksta juoku, nepastebiu kalbąs su ja diktavimo žargonu.

Išpažįstu tokį perfekcionizmą, kokį kartą paskelbė Saint-Exupery: „Tobulybė ne tada, kai nieko negali pridurti, o tada, kai nieko negali išmesti.“

Vis dėlto galbūt iš tikrųjų svarbu sisteminis teorijos pobūdis. Ir gydytojo, taikančio ją praktikoje, metodinė nuovoka. Nemažai klausytojų ir skaitytojų man kalbėjo ir rašė jau seniai taikę logoterapiją, tik nesąmoningai. Tai patvirtina logoterapijos veiksmingumą, antra vertus, liudija, kad verta, net būtina tokią techniką, kaip paradoksalioji intencija, įtraukti į sistemą ir išvystyti iki metodo. Metodiškumo požiūriu prioritetas priklauso logoterapijai. Vis dėlto ir kiti psichoterapeutai naudojo šią techniką dar iki 1939-ų metų, kai pasirodė mano straipsnis, kuriame aprašiau ją pirmą kartą (leidinyje Schweizer Archiv für Neurologie und Psychiatrie). Todėl knygoje Psichoterapija praktikoje išvardiju visus savo pirmtakus, apie kuriuos kada nors buvau informuotas, kad ir kaip nesistemingai ir nemetodiškai jie būtų pirmtakavę.