Viktor Frankl - Ko mano knygose nėra

Kalbant apie knygų ir straipsnių atgarsį, labiausiai džiugina skaitytojų iš JAV laiškai. Bemaž kas savaitę gaunu amerikiečio skaitytojo laišką su tipiškais žodžiais: „Dr. Frankli, jūsų knyga pakeitė mano gyvenimą.“

Vieną dieną netrukus po Antrojo pasaulinio karo sulaukiau vizito. Elli pranešė man, kad atvyko inžinierius Kauselis, ir pridūrė:

— Tikrai ne tas garsusis Kauselis, ką tik išleistas į laisvę.

— Prašau, tuoj pat jį įleisk.

Inžinierius įeina ir prisistato:

— Mano pavardė Kauselis, — nežinau, ar esate skaitęs apie mane spaudoje.

Buvau skaitęs — visi jį laikė moters žudiku ir visi įkalčiai buvo prieš jį. Tikrasis žudikas buvo demaskuotas visiškai atsitiktinai.

— Kuo galėčiau būti naudingas, pone inžinieriau? — pasiteiravau.

— Niekuo, ateinu tik padėkoti; kalėjime buvau apimtas nevilties, niekas netikėjo, kad esu nekaltas. Paskui kažkas atnešė į kamerą jūsų knygą — ji vienintelė padėjo man atsitiesti.

— Tikrai? — paklausiau. — Kaipgi?

Inžinierius pasakė tegalėjęs įgyvendinti „nuostatos vertybes“. Pradėjo kalbėti labai konkrečiai, taigi buvo matyti, kad išties suprato logoterapiją ir pritaikė ją konkrečiomis aplinkybėmis — ir kad logoterapija jam iš tikrųjų padėjo.

Vienoje Azijos šalyje diktatorius atšaukė anksčiau paskelbtus rinkimus, opozicijos kandidatas atsidūrė kalėjime. Daugybę metų praleidęs vienutėje, į Newsweek žurnalisto klausimą, kaip įstengė ištverti, jis atsakė: „Mama perdavė man Vienos psichiatro Viktoro Franklio knygą, ji mane palaikė.“

Vienas brangiausių mano paties išgyvenimų — diskusija, užsimezgusi Martinui Heideggeriui [62] Martin Heidegger (1889 Meskirchas, Badenas — 1976 Freiburgas) — egzistencinis filosofas. Pagrindinis veikalas — Būtis ir laikas ( Sein und Zeit , 1927). Savo samprotavimais prasmės klausimu padarė didelę įtaką teologijai ir psichologijai. pirmą kartą atvykus į Vieną ir aplankius mane. Svečių knygoje jis įrašė: „Prisiminimui apie gražų ir pamokomą apsilankymo priešpietį.“ Verta užrašyti ir jo dedikaciją po nuotrauka, įamžinusia mūsų lankymąsi Vienos vyninėje: šia dedikacija jis norėjo pabrėžti mūsų pažiūrų giminystę: „Kas praėjo, nueina. Kas buvo, ateina.“ (Das Vergangene geht. Das Gewesene kommt.)

Ne tik šiuo atveju patyriau, kad išties didūs žmonės, kuriais žaviuosi, buvo man atlaidūs, — užuot pagrįstai kritikavę, jie žiūrėjo pro pirštus į mano nepakankamas pastangas, visada sugebėdavo anapus jų įžvelgti ką nors pozityvaus. Taip nutiko ne tik su Martinu Heideggeriu, bet ir su Ludwigu Binswangeriu [63] Ludwig Binswanger (1881 Kroiclingenas — 1966 t. p.) — šveicarų psichiatras, papildė psichoterapiją vadinamąja konkrečiosios būties (Dasein) analize. , Karlu Jaspers [64] Kari Jaspers (1883 Oldenburgas — 1969 Bazelis) — svarbiausias egzistencinės filosofijos atstovas. Pagrindiniai veikalai — Allgemeine Psychopathologie (1913), Philosophie (1932). ir Gabrieliu Marcelin [65] Gabriel Marcel (1889 Paryžius — 1973 t. p.) — prancūzų filosofas ir dramaturga .

Kartą aplankęs Karlą Jaspersą Bazelyje, išgirdau: „Pone Frankli, žinau visas jūsų knygas, tačiau viena, apie koncentracijos stovyklą, — jis parodė į tą knygą savo bibliotekoje — priklauso prie nedaugelio didžių žmonijos knygų.“

O Gabrielis Marcelis parašė pratarmę prancūziškajam mano knygos vertimui.

Norėčiau pakalbėti ne tik apie savo knygas ir straipsnius, bet ir apie paskaitas ir pranešimus. Skaityti pranešimą man ypatingai malonu. Tačiau jį parengti ne visada lengva. Akademinio senato pakviestas skaityti šventinį pranešimą Vienos universiteto 600 metų jubiliejaus proga, pirmiausia prikeverzojau 150 puslapių. Užtat paskui neprireikė jokio rankraščio. Beje, visada kalbu be popierėlio.

Ilgainiui pradėjau laisvai kalbėti ir angliškai, žinoma, mano anglų kalba anaiptol nėra itin taisyklinga.

Mudu su Elli tikrai nesitikime, kad Amerikoje būsime suprasti, kai šnekamės vokiškai. Antai kartą Monrealio kavinėje prie mūsų prisėdęs ponas demonstruoja elgesį, įprastą įkyriųjų būsenų neurozės atveju: vis iš naujo šluosto stalą ir valo įrankius, minutės eina, veiksmai kartojasi. Sakau Elli: „Tipiška įkyriųjų būsenų neurozė, charakteringas, itin sunkus bakteriofobijos atvejis“, dievaižin, ko dar prišneku. Išeidami ne išsyk randame savo paltus. Anas kanadietis nepriekaištinga vokiečių kalba paklausia: „Ar ponai ko nors ieškote, gal galiu padėti?“ Neabejotina, jis girdėjo viską, visą psichiatrinę jo asmens ekspertizę…

Žinoma, užsienio kelionėse patiri apsčiai komiškų dalykų. Šeštąjį dešimtmetį lankantis Kalifornijoje mane užkalbina berniukas ir klausia, iš kur atvykau.

— Iš Vienos, — atsakau ir dėl viso pikto pasiteirauju, ar jis žino, kur ta Viena.

— Ne, — pasigirsta atsakymas.

Kad toks nežinojimas nepakirstų jo pasitikėjimo savimi, stengiuosi pagelbėti:

— Vis dėlto tikrai esi girdėjęs apie Vienos valsą?

— Taip, bet dar neišmokau šokti.

Ir vėl nepasiduodu:

— Na, apie Vienos šnicelį irgi esi girdėjęs?

— Girdėt girdėjau, bet dar nešokau…

Iki šiol esu kviečiamas skaityti paskaitų į daugiau nei 200 universitetų už Europos ribų, — į Ameriką, Australiją, Aziją ir Afriką. Vien į Ameriką esu vykęs šimtą kartų. Esu atlikęs keturias keliones aplink pasaulį, viena tokia kelionė truko dvi savaites. Skridau į Rytus, todėl išlošiau visą dieną, taigi per 14 vakarų įstengiau perskaityti 15 paskaitų. Vieną vakarą kalbėjau Tokijuje, kitos dienos, pažymėtos ta pačia data, vakarą — Honolulu. Šiuos miestus skyrė Ramusis vandenynas.

Prezidento Eisenhowerio našlė labai gerbė mane, nors žinojo tik iš mano knygų. Ji pasiuntė savo namų gydytoją su žmona į Vieną, kad mudu su Elli pakviestų į savo dvarą prie Vašingtono.

— Dėl Dievo, apie ką turėčiau kalbėti su Frankliais? — paklausė ji namų gydytojo. — Aš taip jaudinuosi.

Gydytojas užtikrino:

— Jums apskritai nereikia ruoštis pokalbiui.

Vis dėlto ji atkakliai laikėsi savo: ruošdamasi mūsų vizitui, paprašė Getisberge ją supančių saugumo darbuotojų parodyti filmą, užfiksavusį jos paskutinį apsilankymą Vienoje. Norėjo įsiminti kertinius žodžius, tokius kaip Belveder, Riesenrad [66] „Ratas milžinas“ — didžiulė karuselė Prateryje, Vienos simbolis. (Vert. past.) , Steffel [67] Taip austrai vadina Šv. Stepono katedrą, nacionalinį Austrijos simbolį. (Vert. past.) ir pan. Kaip ir pranašavo gydytojas, apsiėjome be jų. Pirmiausia ponia Eisenhower paprašė kreiptis į ją Mamie. Sugraudindama mus, parodė ne tik čia apsilankiusių karūnuotų ir nekarūnuotų asmenų dovanas, bet ir tai, ką jai dovanojo iš pradžių kadetas, paskui sužadėtinis, galiausiai sutuoktinis; dovanos laikui bėgant darėsi vis vertingesnės, o pradėjo jis nuo kelių dolerių. Šiaip ar taip, kažin, ar esu sutikęs mažiau pasipūtusią, natūralesnę ir nuoširdesnę pašnekovę už šią pirmąją ledi, — ir man sunku įsivaizduoti kitą tokią.

Žinoma, vykdamas skaityti paskaitų ne tik pamatai miestus, bet ir susipažįsti su žmonėmis. Kartą YPO (Young Presidents Organisation), organizuodama vadinamąjį University, visai savaitei išsinuomojo Romos Hiltono viešbutį ir pasamdė tris populiarius pranešėjus — astronautą Walterį Schirra, paskutinio Austrijos imperatoriaus sūnų Otto Habsburgą ir neurologą Viktorą Franklį.