Viktor Frankl: Ko mano knygose nėra

Tipiškas amerikietis pranešėjo reputaciją vertina pagal jam siūlomą honorarą, — šiandien pasiūlymai siekia iki 10 000$. Paminiu tai, norėdamas nusakyti savo nuostatą į pinigus. Patys pinigai mane išties menkai domina, manau, pinigų reikia turėti, tačiau tikroji jų turėjimo prasmė ta, kad gali leisti sau negalvoti apie pinigus…

Vaikystėje buvo kitaip. Vos, būdavo, sesuo Stella gauna iš dėdės Erwino 10 helerių monetą, bemat pripučiu jai miglų, kad jos tonzilės ištinusios ir kad jas būtina operuoti. Paslėpęs mažą raudoną rutuliuką delne, kita ranka įkišu žirkles jai į gerklę, kiek pačekšėjęs parodau rutuliuką, išoperuotą „tonzilę“, ir pareikalauju už operaciją 10 helerių honoraro. Taip prasimanydavau pinigų.

Sakoma, kad laikas — pinigai. Man laikas reiškia kur kas daugiau nei pinigai. Antai kartą Cornellio universiteto prezidentas pasiūlė 9 000$ už trumpą vizitą į jo rančą; kai atsisakiau, jis pasiteiravo, ar ne per mažai pasiūlęs. „Ne, — pasakiau, — bet jei paklaustumėte, kam norėčiau išleisti tuos 9 000$, atsakyčiau, kad mieliausiai nusipirkčiau laiko darbui. Todėl dabar, turėdamas to laiko, tikrai neparduosiu jo už 9 000$.“

Tiesa, prireikus, būdamas tikras, kad skaityti pranešimą išties prasminga, galiu tai daryti ir be atlygio. Esu pasirengęs atsisakyti net ir jau sutarto honoraro, kaip nutiko Otavos studentų draugijos atveju; negavusi žadėtosios subvencijos, ji ketino paskutiniu momentu atšaukti mano paskaitą. Tai sužinojęs primygtinai pasisiūliau atvykti savo lėšomis.

Negalima nuvertinti mano paskaitų prieinamumo. Antai kartą Vienos universitete turėjau skaityti viešą, vadinamąją „liaudišką“, paskaitą. Atėjęs prie auditorijos, pamačiau iš jos plūstančius žmones, mat paskaitai prireikė didesnės auditorijos. Nusekiau jiems iš paskos, bet paaiškėjo, kad ir didesnė auditorija buvo per maža. Tad visi patraukėme į iškilmių salę, joje galiausiai ir įsitaisėme. Jau 1947-ų metų paskaitą, kurią skaičiau Vienos koncertų rūmuose kažkokio kultūros klubo kvietimu, turėjau pakartoti. Tokia veiksminga buvo reklama iš lūpų į lūpas.

Šiaurės Amerikoje knyga Man's Search for Meaning išties labai populiari, tai atspindi Vašingtono Kongreso bibliotekos sprendimas paskelbti ją „viena įtakingiausių knygų Amerikoje“.

Žinoma, amerikietiškas populiarumas irgi savaip ribotas. Kartą Federacijos kanceliarija man labai iškilmingai pranešė, kad atvyksta vienas žymiausių amerikiečių fotografų Irvingas Pennas. Jis turįs pateikti Karajano, Wotrubos ir Franklio nuotraukų, kuriomis bus iliustruojamas reportažas apie Vieną. Matyt, tai vieninteliai vieniečiai, dominantys tenykščius žmones. Fotografas atskrenda į Vieną, ateina su asistentu, prispragsi mano bute per 400 kadrų ir labai patenkintas išvyksta. Paskui per keletą artimiausių mėnesių du kartus vykstu į JAV, ten kaskart prašau naujausių žurnalo numerių — reportažo apie Vieną nė padujų. Galiausiai pasirodo reportažas, iliustruotas didžiulėmis išlankstomomis lipicų žirgų ir Demelio tortų nuotraukomis, — Karajano, Wotrubos ir Franklio nuotraukų nė kvapo. Žinoma, prie Sacherio torto mes nenusifotografavome!

Lotynų Amerikos gyventojai europiečius sutinka su neįsivaizduojamu entuziazmu. Kartą mudu su žmona atskridome į San Chuaną (Puerto Riko sostinė), pirmiausia oro uoste kitiems keleiviams nebuvo leista išlipti iš lėktuvo. Mudu nusileidome trapu, tačiau apačioje negalėjome praeiti pro policijos užkardą. Ilgai laukėme. Kas atsitiko?

Televizijos atstovai veltui naršė po lėktuvą, ieškodami dviejų keleivių pavarde Frankl, kad nufilmuotų jiems surengtą priėmimą. Mudu televizininkai praleido. Neatrodėme pakankamai įžymūs.

Kitos Lotynų Amerikos šalies pirmoji ledi primygtinai pageidavo per vieną dieną išklausyti visas tris mano paskaitas — kiekviena truko dvi valandas. O jos vyras, šalies prezidentas, pakvietė mane pusryčių, norėdamas aptarti kultūrinę padėtį savo šalyje. Abu buvo skaitę mano knygas. Europoje tokių istorijų niekam nepasakoju. Niekas manimi nepatikėtų. Juolab malonu kartą imti ir užrašyti.

Reikėtų dar pridurti, kad greta profesūros Vienos universitete, 1961-ais metais buvau vizituojantis profesorius Harvardo universitete, 1966-ais — Dalaso Southern Methodist University, 1972-ais — Pitsburgo Duquesne University. Tačiau teisę įsteigti pirmąją logoterapijos profesūrą (ir suteikti ją man) 1970-ais metais gavo Jungtinių Valstijų tarptautinis universitetas San Diege (Kalifornija).

Nemanau, kad senėjimas yra blogybė. Esu linkęs sakyti, kad senėjimas man nieko nereiškia tol, kol galiu įsivaizduoti, kad sendamas atitinkamai ir bręstu. Tokį brendimą liudija aplinkybė, kad užbaigęs rankraštį kaskart jau po dviejų savaičių esu juo nepatenkintas. Bemaž neaprėpiamos kompensacijos procesų platybės.

Kalbėdamas apie tai, visada prisimenu kopimo Preinervando uola epizodą: mano vedlys, Himalajų ekspedicijų vadovas Nazas Gruberis sėdi ant uolos iškyšulio ir laiko virvę laukdamas, kol užkopsiu; staiga jis sako: „Žinote, pone profesoriau, neįsižeiskite: dabar žiūrėdamas į jus matau, kad jėgų visai neturite, atsigriebiate rafinuota alpinizmo technika; turiu pripažinti, iš jūsų galima pasimokyti.“ Šitaip sako žmogus, įveikęs Himalajus, — ir ką, turėčiau nesipuikuoti?

Galiausiai senatvė — vienas iš žmogaus konkrečiosios būties (Dasein) laikinumo aspektų; tačiau iš tikrųjų laikinumas tėra vienintelė didi paskata būti atsakingam, pripažinti, kad atsakinga būtis yra pagrindinis ir esminis konkrečiosios būties bruožas.

Todėl galbūt šiame autobiografiniame eskize derėtų pakartoti logoterapinę maksimą, kurią kartą suformulavau sapne, užrašiau nubudęs, paskui paskelbiau Sielogydoje. „Gyvenk taip, tarsi gyventum antrą kartą, o pirmąjį būtum elgęsis taip blogai, kaip dabar ketini.“ Iš tikrųjų toks tariamai autobiografinis žvilgsnis į savo gyvenimą sustiprina atsakingos būties suvokimą.

Nereikėtų manęs sveikinti su galima logoterapijos sėkme. Per specialią audienciją Vatikane esu pasakęs popiežiui Pauliui VI: „Kiti temato tai, ką laimėjau ir iškovojau, tiksliau, kas man pavyko ir pasisekė, o aš tokią akimirką itin aiškiai suvokiu, ką turėjau ir galėjau padaryti, bet nepadariau. Žodžiu, suvokiu, kiek esu skolingas už malonę po to, kai įžengiau pro Aušvico vartus, nugyventi dar penkiasdešimt metų.“

Norėčiau kiek išsamiau papasakoti apie audienciją pas popiežių. Mane lydėjo žmona, mudviem ši audiencija padarė didžiulį įspūdį. Paulius VI pasveikino mus vokiškai, toliau kalbėjo itališkai, vienas dvasininkas vertėjavo; popiežius kalbėjo apie logoterapijos reikšmę ne tik Katalikų bažnyčiai, bet ir visai žmonijai. Jis kalbėjo ir apie mano elgesį koncentracijos stovykloje, bet, atvirai pasakius, net nežinau, ką konkrečiai turėjo galvoje.

Atsisveikinęs su mumis, jis staiga vėl prakalbo vokiškai, — mums jau atsitraukus ir pasukus link išėjimo, sušuko pavymui man, žydui neurologui iš Vienos: „Prašau, melskitės už mane!

Jaudinantys, sukrečiantys žodžiai! Tegaliu pasakyti ir visada sakau, kad žvelgiant į tą vyrą buvo matyti kančia naktų, per kurias sąžinės vedamas jis priėmė sprendimus, sumenkinsiančius — jis puikiai žinojo — ne tik jo, bet ir visos Katalikų bažnyčios populiarumą. Tačiau iš tikrųjų negalėjo pasielgti kitaip. Tos bemiegės naktys aiškiai įsirėžė jo veide.

Kaip sakiau iš pradžių, visiškai suvokiu savo „pastangų nepakankamumą“. Taigi ir logoterapijos vienpusiškumą. Tačiau toks vienpusiškumas neišvengiamas. Kierkegaardas yra pasakęs, kad, norėdamas ką nors pataisyti, privalai būti vienpusiškas — „stropiai vienpusiškas“. Skaitydamas baigiamąjį referatą kaip Penktojo tarptautinio psichoterapijos kongreso 1961-ais metais viceprezidentas, šią mintį suformulavau taip: „Kol mums nepasiekiama absoliuti tiesa, turime tenkintis tuo, kad santykinės tiesos pataiso viena kitą, turime ryžtis būti vienpusiški. Daugiabalsiame psichoterapijos orkestre ne tik turime teisę, bet tiesiog esame įpareigoti būti vienpusiški ir kartu suvokti savo vienpusiškumą.“