Viktor Frankl - Ko mano knygose nėra

Esu įsitikinęs, kad išgyventi man pačiam ypač padėjo pasiryžimas atkurti prarastą rankraštį. Pradėjau šį darbą, susirgęs dėmėtąja šiltine, mat ketinau budrauti ir naktį, kad nemirčiau nuo kraujagyslių kolapso. Keturiasdešimtmečio proga vienas bičiulis padovanojo man pieštuko galiuką ir keletą mažučių SS formuliarų, tad karščiuodamas pradėjau keverzoti kitoje pusėje kertinius žodžius, — remdamasis šia stenograma ir ketinau atkurti Sielogydą.

Ta keverzonė išties labai pravertė, kai vėliau nuo ketinimo perėjau prie veiksmo ir užrašiau antrąją knygos redakciją, jau papildytą teoriją patvirtinančiais pavyzdžiais, apimančiais net ir tokias ribines aplinkybes kaip Aušvicas. Papildomą skyrių apie koncentracijos stovyklos psichologiją parengiau jau ten, stovykloje.

Pirmojo tarptautinio psichoterapijos kongreso Olandijos mieste Leidene dalyviams papasakojau, kaip iš tikrųjų vyko šis atsitraukimas nuo savęs par excellence: „Vis mėginau atsitraukti nuo visų mus supančių kančių, stengiausi jas objektyvuoti. Antai prisimenu, vieną rytą, išžygiavęs iš stovyklos, jau bemaž nepajėgiau kęsti alkio, šalčio ir skausmo, kurį kėlė nuo bado išputusios, todėl į atvirus batus sugrūstos, šąlančios ir pūliuojančios pėdos. Padėtis atrodė beviltiška. Tada įsivaizdavau, kad stoviu didelėje, gražioje, šiltoje ir šviesioje auditorijoje, pasirengęs susidomėjusiems klausytojams skaityti pranešimą tema „Psichoterapinės patirtys koncentracijos stovykloje“ — kongrese [60] Kongreßbericht, Strengholt, Amsterdam, 1953. iš tikrųjų perskaičiau taip pavadintą pranešimą — ir kalbu apie tai, ką kaip tik dabar išgyvenu. Patikėkite, ponios ir ponai, tą akimirką negalėjau viltis, kad vieną dieną man bus leista iš tikrųjų skaityti tokį pranešimą.“

Per trejus metus patyriau keturias koncentracijos stovyklas — Terezienštato, Aušvico, Kaufering III ir Tiurkheimo. Išlikau gyvas; šeimos, neskaitant sesers, likimą galima būtų nusakyti Rilkės žodžiais: Viešpats kiekvienam skyrė jo paties mirtį. Tėvas mirė Terezienštato stovykloje man ant rankų, mama atsidūrė Aušvice ir patraukė į dujų kamerą, brolis, kiek žinau, pateko į Aušvico stovyklos filialą ir žuvo kasyklose.

Neseniai mano sena bičiulė Ema Felmayer atsiuntė eilėraštį, kurį 1946-ais metais atidaviau jai, užrašęs ant recepto blanko; eilėraštis atspindi anuometinę mano nuotaiką:

Suteikiant man Teksaso sostinės Ostino garbės piliečio vardą, taip kreipiausi į miesto burmistrą: „Tiesą sakant, nelabai dera jums skelbti mane garbės piliečiu. Veikiau man derėtų paskelbti jus garbės logoterapeutu. Jei tiek jaunuolių iš Teksaso, taip pat ir iš jūsų miesto, nebūtų rizikavę gyvybe ar net jos paaukoję, vaduodami mane ir daugybę kitų kalinių iš Tiurkheimo koncentracijos stovyklos (tai padarė Teksaso daliniai!), po 1945-ųjų metų nebūtų Viktoro Franklio, taigi nebūtų ir logoterapijos.“ Burmistro akyse sužvilgo ašaros.

Išvaduotas iš stovyklos grįžau į Vieną. Paskui nuolat išgirsdavau klausimą: „Ar tau ir taviškiams Vienoje per mažai padaryta?“ Juk tėvas mirė Terezienštato stovykloje, motina atsidūrė Aušvico dujų kameroje, brolis irgi žuvo Aušvice, pirmoji žmona dvidešimt penkerių metų mirė Bergen-Belzene. Atsakydavau priešpriešiniu klausimu: „Kas ir ką man padarė?“ Viena baronienė, katalikė, nepaisydama mirtino pavojaus, daug metų savo bute Vienoje slėpė mano pusseserę. Anksčiau tik probėgšmais pažinojau advokatą socialistą, nebuvau jam padaręs nieko gera, niekojam iš manęs nereikėjo, tačiau jis, kai tik galėdavo, slapta atnešdavo man ko nors pavalgyti (beje, tas advokatas — Bruno Pittermannas, vėliau tapęs vicekancleriu). Tad kodėl turėčiau atsukti Vienai nugarą?

Kiekvienas, pripažįstantis kolektyvinę kaltę, apkaltina pats save. Visada pasisakydavau prieš kolektyvinę kaltę. Knygoje apie koncentracijos stovyklą — vien JAV parduota virš 9 milijonų jos egzempliorių anglų kalba — pasakoju tokią istoriją: „Paskutinės stovyklos, iš kurios buvau išvaduotas, viršininkas buvo esesininkas. Išlaisvinus stovyklą paaiškėjo tai, ką lig tol žinojo vien stovyklos gydytojas (kalinys): stovyklos viršininkas slapčiomis buvo davęs nemenką sumą iš savo kišenės, kad netolimo kaimelio vaistinėje būtų nupirkta vaistų kaliniams! Istorija turėjo epilogą: išvadavus stovyklą žydai kaliniai paslėpė viršininką nuo amerikiečių kareivių; jie pareiškė dalinio vadui išduosią jį tik su sąlyga, kad nuo jo galvos nė plaukas nenukrisiąs. Amerikiečiui davus karininko garbės žodį, kaliniai atvedė buvusį stovyklos viršininką. Jis vėl buvo paskirtas į tas pačias pareigas — dabar esesininkas organizavo mums maisto ir drabužių rinkliavą tarp aplinkinių kaimų gyventojų.“

1946-ais metais nepopuliaru buvo pasisakyti prieš kolektyvinę kaltę, juolab užstoti nacionalsocialistą, kaip pasielgiau aš. Dėl to gana dažnai sulaukdavau pylos iš įvairių organizacijų. Anuomet savo bute slapsčiau vieną kolegą, kadaise gavusį Hitlerjugendo garbės ženklelį; jis pasisakė man, kad yra ieškomas Valstybės saugumo, ketinančio pradėti procesą liaudies teisme, kuris skelbdavo tik du nuosprendžius — išteisinimas arba mirtis. Šitaip išgelbėjau kolegą nuo valdžios organų persekiojimo.

Kartą 1946-ais, skaitydamas pranešimą prancūzų okupacinėje zonoje, pasisakiau prieš kolektyvinę kaltę vieno generolo, prancūzų okupacinių dalinių komendanto, akivaizdoje. Kitą dieną mane aplankė buvęs SS karininkas, universiteto profesorius, ir su ašaromis akyse paklausė, kodėl kaip tik aš išdrįsau viešai pasisakyti prieš bendrą pasmerkimą. Atsakiau: „Jūs to daryti negalite, nes kalbėtumėte pro domo. O aš esu buvęs kalinys Nr. 119104, todėl puikiai galiu, taigi ir privalau tai daryti. Man atleidžiama, o tai reiškia įpareigojimą.“

Koncentracijos stovykloje prisiekiau sau: jei kada sugrįšiu į Vieną, bemat pasirūpinsiu Potzliu. Tad pirmiausia ir nuėjau pas jį. Jau sužinojęs, kad žuvo ir mano žmona. Senasis mano mokytojas buvo pirmas žmogus, kurio akivaizdoje išsiverkiau. Tiesa, jam niekaip negalėjau padėti — tą pačią dieną jis, kaip buvęs nacionalsocialistas, buvo negrįžtamai atleistas iš visų pareigų. Tačiau jis, kaip ir kiti mano draugai, drebėjo dėl mano gyvybės, būgštavo, kad galiu nusižudyti. Pittermannas privertė mane pasirašyti formuliarą, kurį paskui pateikė kaip prašymą į laisvą vyriausiojo gydytojo vietą. Paskui 25-erius metus vadovavau Vienos neurologijos poliklinikai.

Pirmosiomis dienomis Vienoje susiradau bičiulį Paulį Polaką ir papasakojau jam apie tėvų, brolio ir Tilly mirtį. Prisimenu, staiga apsiverkiau ir pasakiau: „Pauli, turiu prisipažinti: kai tiek visko užgriūva, kai patiri tiek išmėginimų, tai privalo turėti prasmę. Jaučiu, kad kažkas manęs laukia, kad privalau, kad man skirta kažką nuveikti, — nežinau, kaip pasakyti.“ Pajutau palengvėjimą, ir tikriausiai niekas anuomet nebūtų įstengęs manęs suprasti taip, kaip suprato gerasis Paulis Polakas, nors ir neištaręs nė žodžio.