Viktor Frankl - Ko mano knygose nėra

Galia šen, galia ten; pritariu Johnui Ruskinui [32] John Ruskin (1819 Londonas — 1900 Brantvudas) — rašytojas, dailininkas ir socialinis filosofas, pasisakęs už socialines ir politines reformas. , kartą pasakiusiam: „Vienintelė galia — galia gelbėti. Vienintelė garbė — garbė padėti.“ Bene 1930-ais metais Vienos liaudies universitete, gimnazijos, esančios Cirkusgasėje, patalpose, skaičiau kursą apie psichikos ligas, jų atsiradimą ir profilaktiką (ne atpažinimą ir gydymą!). Prisimenu, kaip vieną vakarą jau sutemus, tačiau dar neįjungus šviesos auditorijoje ar klasėje, be galo įdėmiai klausančiai publikai, porai tuzinų žmonių, dėsčiau, kaip svarbu orientuotis į prasmę ir kad gyvenimas besąlygiškai prasmingas. Iš tikrųjų jaučiau, kad šie žmonės buvo imlūs mano žodžiams, išgirdo mane, jaučiau, kad kažką įdaviau jiems į kelią, kad jie buvo tarsi molis puodžiaus rankose. Žodžiu, jaučiau pasinaudojęs „galia gelbėti“.

Kaip rašoma Talmude: „Tas, kuris išgelbėjo bent vieną žmogų, galima sakyti, išgelbėjo visą pasaulį.“

Šiame kontekste prisimenu jau nebejauną pasaulinio garso zoologo dukrą, mano pacientę psichiatrijos klinikoje Am Rosenhügel, pirmojoje darbovietėje 1930-ais metais. Moteris gulėjo klinikoje jau daugybę metų, kamuojama sunkios įkyriųjų būsenų neurozės. Tąsyk vėl buvo prieblanda, sėdėjau dvivietėje palatoje ant tuščios antrosios lovos krašto ir įtaigiai įkalbinėjau pacientę. Dariau viską, kad paskatinčiau ją atsitraukti nuo įkyriųjų veiksmų. Apsvarsčiau kiekvieną jos argumentą, paneigiau kiekvieną būgštavimą. Pacientė vis labiau rimo, vis labiau laisvėjo, darėsi vis mažiau prislėgta. Buvo akivaizdu, kad kiekvienas žodis krenta į derlingą dirvą. Ir vėl jutau — molis puodžiaus rankose…

Anuomet šitaip susižavėjus psichiatrija apskritai ir ypač psichoanalize, man jau nedavė ramybės filosofija. Liaudies universitete veikė Edgaro Zilselio vadovaujamas filosofijos būrelis. Penkiolikos ar šešiolikos metų šiame būrelyje skaičiau pranešimą apie — nei pridėsi, nei atimsi — gyvenimo prasmę. Jau anuomet plėtojau dvi pagrindines idėjas: iš tikrųjų nederėtų net klausti apie gyvenimo prasmę, nes mes patys esame klausiami, turime atsakyti į gyvenimo mums iškeliamus klausimus. Ir atsakyti į šiuos klausimus tegalime patys būdami atsakingi už savo konkrečią būtį (Dasein).

Antroji pagrindinė idėja tokia: galutinė prasmė pranoksta, turi pranokti mūsų suvokimo gebą, žodžiu, kalbame apie ant-prasmę — taip ją pavadinau, anaiptol neturėdamas omeny ko nors antgamtiško.

Šia antprasme tegalime tikėti. Vis dėlto ja ir tenka tikėti. Iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų jau tiki ja, net jei tas tikėjimas nesąmoningas.

Daugmaž tuo pačiu metu, taigi tame pačiame amžiuje, patyriau svarbų išgyvenimą — tebematau save toje Taborštrasės vietoje, kur vieną sekmadienio popietę per įprastinį pasivaikščiojimą atsidaviau, sakyčiau, egzaltuotai minčiai: tebūnie palaimintas likimas, teesie tikėjimas jo prasme.

T. y. visa, kas nutinka žmogui, privalo turėti kažkokią galutinę prasmę, būtent antprasmę. Šios antprasmės neįmanoma žinoti, ja tenka tikėti. Tiesą sakant, iš naujo atradau Spinozos propaguotą meilę likimui, amorfati.

Esu pakankamai pasisakęs tikėjimo tema. Ištisa mano literatūrinio darbo dalis skirta mėginimui nustatyti psichoterapijos ir teologijos ribą arba, pasak Fritzo Kunkelio [33] Fritz Künkel (1889 Štolcenbergas — 1956 JAV) — medikas ir psichoterapeutas, vienas garsiausių Alfredo Adlerio mokinių. , atskirti sielos gydymą ir sielos išganymą.

Pirma, kaskart svarbu aplinkybės, kuriomis prireikia nusakyti savo santykį su tikėjimo tema: ar kalbu kaip psichiatras, kaip filosofas, kaip gydytojas ar tiesiog kaip žmogus. Antra, aš ir pats perėjau įvairias raidos pakopas, — vaikystėje buvau dievobaimingas, paskui, paauglystėje, išgyvenau ir ateistinę fazę.

Trečia, reikia paisyti ir adresato, publikos, į kurią kreipiuosi. Kalbant su psichiatrais apie logoterapiją, kaip psichoterapijos metodą ir techniką, man į galvą nešautų pateikti privatų, asmeninį tikėjimo išpažinimą. Tai visiškai nepasitamautų reikalui, būtent logoterapijos plėtrai, o juk už ją ir esu atsakingas.

Pastarosiose publikacijose vėl grįžtu prie klausimo, ką galima vadinti grynu atsitiktinumu ir kada anapus tariamo atsitiktinumo gali slypėti aukštesnė ar gilesnė, galutinė, prasmė.

Prabilus apie tai, į galvą ateina tokia istorija. Kartą Vienoje einu pro Padėkos bažnyčią (Votivkirche), kurios gryną, nors ir netikrą gotiką visada labai mėgau. Niekada anksčiau joje nesu buvęs, dabar išgirstu vargonų gausmą. Siūlau žmonai trumpam užeiti ir pasėdėti.

Vos mudviem įėjus vargonai nutyla, kunigas lipa sakyklon ir pradeda pamokslą. Iš karto prabyla apie Bergasės namą Nr. 19 ir apie „bedievį“ Sigmundą Freudą. Paskui sako: „Tačiau nebūtina eiti taip toli, net iki Bergasės. Čia pat už mūsų, Marianengasės Nr. 1, gyvena toks Viktoras Franklis, parašęs knygą Sielogyda, išties bedievišką knygą.“ Ir kunigas, kaip gražiai sakoma Vienoje, į skutelius sutaršo mano knygą. Paskui aš jam prisistačiau, tiesa, kiek būgštaudamas, kad jo neištiktų smūgis. Žinoma, jis nesitikėjo, kad būsiu bažnyčioje. Dabar paklausiu: kiek minučių praėjo nuo mano gimimo iki to pamokslo, taigi iki mano sprendimo vieną kartą vis dėlto užeiti į Padėkos bažnyčią? Kokia tikimybė, kad įžengsiu į ją kaip tik tą minutę, kai kunigas pamokslauja apie mane?

Manau, kad vienintelė derama nuostata susidūrus su tokiais atsitiktinumais — iš anksto atsisakyti juos paaiškinti. Esu per kvailas juos paaiškinti, tačiau pernelyg protingas juos neigti.

Grįžkime prie penkioliktų šešioliktų mano gyvenimo metų. Taigi tada pradėjau filosofuoti. Vis dėlto buvau pernelyg nebrandus, kad atsispirčiau psichologizmo pagundai. Tik abitūros egzamino darbe, pavadintame „Apie filosofinio mąstymo psichologiją“ ir papildytame Arthuro Schopenhauerio patografija, dar perdėm orientuota į psichoanalizę, nustojau bent jau a priori liguistumą sieti su klaidingumu. Vėliau Sielogydoje šią mintį suformulavau taip: „Dukart du yra keturi, net jei tai tvirtina šizofrenikas.“

Prie psichologizmo pagundos ilgainiui prisidėjo ir sociologizmo pagunda. Mokydamasis vidurinėje mokykloje, keletą metų buvau Socialistinio darbininkų jaunimo funkcionierius, 1924-ais metais — visos Austrijos moksleivių socialistų seniūnas. Iki pusiaunakčio bastydavomės su draugais po Praterį, aptardami ne tik Marxo ar Lenino, bet ir Freudo ar Adlerio alternatyvą.

Kokiai temai skirtas mano straipsnis, kurį savo žurnale paskelbė Adleris? Ši tema raudona gija driekiasi per visus mano darbus: tai ribinės srities tarp psichoterapijos ir filosofijos nušvietimas, ypač atsižvelgiant į prasmės ir vertybių problematiką psichoterapijoje. Turiu pasakyti nežinąs kito žmogaus, kuris būtų taip kaip aš visą gyvenimą grūmęsis su šia problematika.

Šis pagrindinis motyvas glūdi anapus kiekvieno mano darbo. O prie šios problematikos mane pastūmėjo noras įveikti psichologizmą psichoterapijos srityje, dažniausiai lydimą „patologizmo“. Vis dėlto jie abu tėra platesnio reiškinio, būtent redukcionizmo, aspektai; prie pastarojo reikia priskirti ir sociologizmą, ir biologizmą. Šiaip ar taip, redukcionizmas — tai šiandienos nihilizmas. Jis redukuoja žmogų neigdamas ištisą matmenį, būtent žmogiškąjį matmenį. Projektuoja specifinius žmogiškus fenomenus iš žmogiškumo erdvės į subhumanišką plokštumą. Žodžiu, redukcionizmą galėčiau pavadinti subhumanizmu.