Viktor Frankl: Ko mano knygose nėra

Drąsiai, nesivaržydamas elgiuosi ir tose srityse, kuriose esu diletantas. Sukūriau kelias muzikines kompozicijas, — mano elegiją, kuriai instrumentuotę parašė profesionalas, viešai atliko orkestras; taip pat vienas mano tango buvo panaudotas per televizijos laidą.

Prieš porą dešimtmečių nuvykau į Vikersundą, miestelį, iš Oslo automobiliu pasiekiamą per valandą; ten neurologijos sanatorijos vyriausiasis gydytojas rengė kelių dienų logoterapijos simpoziumą.

— Ar prieš skaitydamas atidarymo referatą būsiu pristatytas?

— Taip, — atsakė vyriausiasis gydytojas.

— Kas mane pristatys? — paklausiau.

— Naujasis Oslo universiteto ordinarinis psichiatrijos profesorius.

— Ar jis ką nors žino apie mane?

— Jis ne tik jus pažįsta, bet ir labai vertina, ir, sako, jau labai seniai.

Neįstengiau prisiminti jį kada nors sutikęs, tad labai smalsavau. Galiausiai profesorius pasirodė ir išties pareiškė nuo seno mane pažįstąs, visada manimi žavėjęsis. Jis esąs vienas iš daugybės Pietų Moravijos miestelio Porlico, kuriame gimė mano tėvas, sinagogos tarnautojo vaikų.

Po Pirmojo pasaulinio karo, didžiausio vargo metais, mūsų šeima vasaros atostogas leido Porlice, ten vyresnis brolis nepaprastai uoliai organizavo saviveiklinio teatro spektaklius. Spektakliai kaskart vykdavo valstiečių sodybų kiemuose, sceną atstojo ant dubenų suklotos lentos, trupę sudarė 13-15-os metų berniukai ir mergaitės. Tarp jų buvau ir aš. Užsitempęs peruką su plike vaidinau senąjį daktarą Štyglicą [22] Armino Friedmanno ir Ludwigo Nerzo komedijos Doktor Stieglitz (Daktaras Štyglicas) personažas. (Vert. past.) , taip pat Knyrymą iš Nestroy'aus parodijos Piktoji dvasia Lumpacivagabundas. Tas Knyrymas padarė tokį įspūdį Porlico sinagogos tarnautojo sūnui, anuomet mažam berniukui, jaunesniam už mane pora metų, dabar visame pasaulyje žinomam Oslo universiteto ordinariniam psichiatrijos profesoriui Eitingeriui, kad jis ištisus dešimtmečius buvo mano gerbėjas. Apie logoterapiją nelabai ką buvo girdėjęs. Atmintin jam įsirėžė anas Viktoras Franklis ir jo Knyrymas.

Kartą visai rimtai kūriau ir savotišką dramą, — šią aplinkybę mano knygos… vis vien sakyti gyvenimui Taip, taigi naujojo knygos apie koncentracijos stovyklą [23] Viktor E. Frankl, Ein Psychologe erlebt das Konzentrationslager, Verlag für Jugend & Volk . 1945 m. pasirodė Vienoje, sulaukė daugybės pakartotinių leidimų, išversta į 22 kalbas, vien Amerikoje parduota apie 9 mln. egzempliorių. leidimo, pratarmėje išsamiai aprašė Hansas Weigelis; apie knygą vėliau dar kalbėsiu. Šiame kontekste reikėtų paminėti, kad pačią knygą vienas katalikų kunigas Australijoje perrašė kaip dramą. Vieno dramos veiksmo premjera įvyko Toronte, tai buvo tarsi prologas mano paskaitai didžiausioje miesto salėje, Toronto teatre. Viktorui Frankliui pjesėje teko du vaidmenys — kalinio ir komentatoriaus. Trečiasis Viktoras Franklis, būtent aš, sėdėjo salėje.

Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Ekonominiu požiūriu valstybės tarnautojams ėjosi varganai. Dabar vasaras leisdavome ne vasarvietėje, o tėvo gimtinėje Porlice, Pietų Moravijoje. Mes, vaikai, traukdavome elgetauti duonos į valstiečių sodybas — ir vogti kukurūzų į laukus.

Vienoje trečią valandą nakties turėdavau stoti į eilę prie bulvių turguje, kol pusę aštuonių ryto mama pakeisdavo mane, kad galėčiau eiti į mokyklą. Ir dar žiemą!

Paskui atėjo karštligiški tarpukario laikai. Jau buvau pasinėręs į tokių natūrfilosofų, kaip Wilhelmas Ostwaldas [24] Wilhelm Ostwald (1853 Ryga — 1932 Leipcigas) — vokiečių gamtos tyrinėtojas, filosofas. ir Gustavas Theodoras Fechneris [25] Gustav Theodor Fechner (1801–1887 Leipcigas) — žymiausias eksperimentinės psichologijos pradinkas. , raštus. Tačiau pastarojo dar nebuvau skaitęs, kai prirašiau porą mokyklinių sąsiuvinių tema pretenzingu pavadinimu „Mes ir pasaulinis procesas“. Buvau įsitikinęs, kad makrokosme, kaip ir mikrokosme, viešpatauja universalus „pusiausvyros principas“ (kaip tik prie šios minčių eigos grįžau savo Sielogydoje).

Kartą pagaliau vėl plaukėme Dunojaus garlaiviu prieš srovę į vasarvietę (Eferdingą); apie vidurnaktį gulėdamas ant denio žvelgiau į „žvaigždėtą dangų virš manęs“ ir pusiausvyros principą „manyje“ (jei prisiminsime Kantą) ir patyriau „aha-išgyvenimą“: kad nirvana yra šiluminė mirtis „žvelgiant iš vidaus“.

Todėl nesunku įsivaizduoti, kokį įspūdį man vėliau padarė Fechnerio traktatas Dieninis požiūris prieš naktinį požiūrį (Tagesansicht gegenuber der Nachtansicht), — taip pat ir tai, kokį kerintį poveikį dar vėliau turėjo Sigmundo Freudo veikalas Anapus malonumo principo (Jenseit des Lustprinzip). Taigi jau priartėjame prie mano konfrontacijos su psichoanalize.

Žemesnėje vidurinės mokyklos pakopoje dar buvau pavyzdingas mokinys. Tačiau paskui pasukau savais keliais. Lankiau liaudies universitetą, kad galėčiau klausyti taikomosios psichologijos paskaitų, domėjausi ir eksperimentine psichologija. Paskui mokykloje vietoj retorikos pratimų perskaičiau pranešimą, pailiustruodamas jį eksperimentais, tarp kurių buvo ir Veragutho psichogalvaninio reflekso demonstracija. Vienas bendramokslis laikė ištiestą ranką. Pasakęs eilę bet kokių žodžių, galiausiai ištariau jo draugės vardą, ir galvanometro rodyklė — kurios padidintą projekciją matėme ant užpakalinės fizikos kabineto sienos — nukrypo per visą plotį. Tokiomis aplinkybėmis anuomet dar rausdavome. Laimė, patalpa buvo užtemdyta.

Vis dėlto mano retorikos pratimai ir mokykliniai rašiniai vis labiau virto traktatais apie psichoanalizę. Bendramoksliams pateikdavau vis daugiau šios srities žinių. Antai kiekvienas žinojo, kas nutiko mūsų logikos profesoriaus nesąmoningumo srityje, kai vieną dieną jis per pamoką padarė riktą, vietoj „kategorijos sąvokos“ (Gattungsbegriffe) pasakydamas „apvaisinimo veiksmai“ (Begattungsgriffe).

Aš pats pradžioje žinių sėmiausi iš tokių garsių tiesioginių Freudo [26] Sigmund Freud (1856 Freibergas, Moravija — 1939 Londonas) — psichoanalizės pagrindėjas. mokinių, kaip Eduardas Hitschmannas [27] Eduard Hitschmann (1871 Viena — 1957 Glosteris, JAV) — austrų medikas ir psichoanalitikas, vienas iš žurnalo Internationale Zeitschrift für Psychoanalyse leidėjų. ir Paulis Schilderis [28] Paul Schilder (1886 Viena - 1940 Niujorkas) - austrų medikas ir psichoanalitikas, padėjęs psichoanalizei prasimušti į Amerikos psichiatriją. ; metų metus lankiau pastarojo paskaitas, kurias jis skaitė jau Wagnerio-Jaureggo [29] Julius Ritter Wagner von Jauregg (1857 Velsas, Austrija -1940 Viena) - austrų psichiatras, Nobelio medicinos premija (1927) už infekcinę terapiją psichozių atvejais. vadovaujamoje universitetinėje psichiatrijos klinikoje.

Netrukus pradėjau susirašinėti su Sigmundu Freudu. Išsamus, kelias disciplinas apimantis skaitymas tiekė man medžiagos, kuri kaupėsi ir, mano požiūriu, galėjo būti įdomi Freudui. Į kiekvieną laišką jis nedelsdamas atsakydavo.

Deja, po poros dešimtmečių atsidūriau koncentracijos stovykloje, gestapas konfiskavo visus jo laiškus ir atvirukus (mūsų susirašinėjimas truko keletą metų), taip pat ir porą ligos istorijų, kurias jaunasis Freudas sukūrė ir savo ranka užrašė universitetinėje psichiatrijos klinikoje, — jas man padovanojo klinikos archyvaras, kai vėliau pats ten dirbau.