Viktor Frankl: Ko mano knygose nėra

Kartą ministerijos, kurioje anuomet dirbo tėvas, skyriaus vadovas paprašė jį stenografuoti posėdį. Tėvas atsisakė nurodydamas, kad tą dieną didžiausia žydų šventė, Jom Kipuras. Privalu visą parą pasninkauti, melstis ir, žinoma, nevalia dirbti. Skyriaus vadovas pagrasino tėvui drausmine nuobauda. Vis dėlto tėvas atsisakė dirbti per žydų šventę ir iš tikrųjų buvo nubaustas.

Beje, nors ir būdamas religingas, tėvas nevengė mąstyti kritiškai. Nedaug trūko, kad būtų pasidaręs pirmu žymiu liberaliu Austrijos žydu, srovės, vėliau Amerikoje pavadintos „reformų žydija“, atstovu. Apsiribodamas tuo, ką pasakiau apie principus, turiu išplėtoti tai, ką sakiau apie stoicizmą: žygiuojant iš Baušovico stoties į Terezienštato stovyklą, tėvas ant nugaros nešė didelę kartono dėžę su paskutine manta. Keletą kartų jis pasakė panikos apimtiems žmonėms: „Tik linksmas būki, o Dievas pasirūpins.“ Pasakė šypsodamasis. Tiek apie mano charakterio logines ištakas.

Kalbant apie tėvo kilmę, jo protėviai, matyt, gyveno Elzase ir Lotaringijoje. Per vieną karo žygį Napoleono armija įžengė į tėvo gimtąjį miestą Pietų Moravijoje (pusiaukelėje tarp Vienos ir Briuno), grenadieriai buvo apgyvendinami miestiečių namuose; vienas kareivis priėjo prie miestietės merginos ir paminėjo konkrečią pavardę; mergina atsakė, kad tai jos šeimos pavardė. Kareivis apsigyveno šioje šeimoje, papasakojo esąs iš Elzaso ir Lotaringijos; giminaičiai pavedę jam surasti merginos šeimą ir perduoti sveikinimus. Matyt, atitinkamas protėvis išvyko iš Elzaso ir Lotaringijos apie 1760-us metus.

Tarp daiktų, kuriuos įstengiau nusigabenti į Terezienštatą, buvo ir morfijaus ampulė. Ją suleidau tėvui, kaip gydytojas matydamas, kad jam gresia plaučių edema, taigi dusulys prieš pat mirtį. Tėvas, anuomet jau 81-ių metų, buvo bemaž nusibadavęs. Vis dėlto prireikė dviejų plaučių uždegimų, kad gyvybė išblėstų.

— Ar skauda? — paklausiau.

— Ne.

— Ar dar ko nors norėtum?

— Ne.

— Ar norėtum man ką nors pasakyti?

— Ne.

Pabučiavau jį ir išėjau. Žinojau, kad gyvo daugiau nepamatysiu. Tačiau patyriau nuostabiausią jausmą, nuostabesnio neįmanoma įsivaizduoti: jaučiausi padaręs tai, ką privalėjau. Dėl tėvų likau Vienoje, dabar palydėjau tėvą myriop, apsaugodamas nuo nereikalingų mirties kančių.

Gedinčią mamą aplankė čekų rabinas Ferda, gerai pažinojęs tėvą. Girdėjau, Ferda guosdamas pasakė, kad tėvas buvo cadikas, taigi „teisuolis“. Vadinasi, neapsirikau vaikystėje jausdamas, kad teisingumas — būdingas tėvo bruožas. Vis dėlto, matyt, jo teisingumo samprata rėmėsi dieviškuoju teisingumu. Antraip būtų neįsivaizduojamas šūkis, kurį ne kartą girdėjau iš jo lūpų: „Dievas pageidauja, aš neprieštarauju.“

Grįžkime prie išeities taško, mano gimimo. Gimiau Černingasėje, name Nr. 6; jei neklystu, tėvas kartą pasakojo, kad name Nr. 7 — taigi priešais ir kiek į šoną, — kadaise gyvenęs Alfredas Adleris, individualiosios psichologijos pagrindėjas. Taigi logoterapija, trečioji Vienos psichoterapijos kryptis, užgimė ne itin toli nuo antrosios krypties, Adlerio individualiosios psichologijos, gimimo vietos.

Tereikia kiek paėjėti Praterio gatvės link, taigi į kitą tos pačios namų grupės pusę, ir atsiduri prie namo, kuriame buvo sukurtas „Žydrasis Dunojus“, neoficialus nacionalinis Austrijos himnas, būtent prie Johanno Straußo namo.

Logoterapija gimė tame pačiame name, kuriame gimiau aš. Tačiau visos mano knygos atsirado jau kitame bute, kuriame apsigyvenau grįžęs į Vieną. Mano darbo kambaryje yra pusapvalis erkeris, todėl kartą pagal analogiją su „gimdymo palata“ (Kreißsaal) pavadinau jį pusiau gimdymo palata ( Halbkreißsaal ) [7] Žodis Halbkreissaal, „pusapvalė salė“, tariamas taip pat, kaip Halbkreißsaal. (Vert. past.) , nes jame per sąrėmius diktuojamos knygos.

Turbūt mano tėvui patiko, kad jau trejų metų apsisprendžiau tapti gydytoju. Populiarius atitinkamo amžiaus profesinius idealus, būtent laivo jungos ar karininko profesiją, paskui natūraliai sulydžiau su maniškiu gydytojo idealu, mat pakaitom ketinau būti laivo arba karo gydytoju. Vis dėlto anksti sudomino ne tik praktika, bet ir mokslinis tyrimas. Ir šiandien tebematau save ketverių metų sakantį mamai:

— Mama, jau žinau, kaip išrandami vaistai. Liepi ateiti žmonėms, kurie nori nusižudyti, be to, kuo nors serga, ir duodi jiems valgyti ir gerti, kas papuola, — batų tepalo ar žibalo. Jei išgyvena, reiškia, atradai tinkamus vaistus nuo jų ligos.

O mano priešininkai drįsta priekaištauti, kad esu per mažai linkęs eksperimentuoti!

Vieną vakarą mane, matyt, irgi ketverių metų, prieš pat užmiegant apėmė baimė, būtent sukrėtė suvokimas, kad ateis diena, kai ir aš turėsiu mirti. Vis dėlto iš tikrųjų visą gyvenimą mane kamavo ne mirties baimė, o klausimas, ar laikinumas nepadaro gyvenimo beprasmio. Galiausiai taip atsakiau į šį klausimą: tam tikru požiūriu tik mirtis apskritai padaro gyvenimą prasmingą. Tačiau pirmiausia laikinumas negali panaikinti egzistencijos prasmės dėl paprastos priežasties: nėra dalykų, negrįžtamai prarandamų praeityje, praeityje veikiau viskas neliečiamai išsaugojama. Taigi buvimas praeityje net apsaugo ir gelbsti nuo laikinumo. Visa, ką padarėme ir sukūrėme, ką išgyvenome ir patyrėme, išgelbėjome buvimui praeityje, ir niekas niekada neįstengs to pašalinti iš pasaulio.

Būdamas vaikas, kaip užgaulę jaučiau dviejų didžiausių norų neišsipildymą, — mat nepabuvau skautu ir neturėjau dviračio, — žinoma, didžiausia kliūtimi tapo Pirmasis pasaulinis karas. Užtat išsipildė tai, ko nė nebūčiau drįsęs panorėti: iš šimtų berniukų, užplūstančių miesto parką ir jo žaidimų aikšteles, per imtynes „patiesiau“, prismaugdamas po pažastimi, pripažintąjį stipriausiu.

Paauglystėje ketinau parašyti trumpą istoriją. Jos turinys turėjo būti daugmaž toks: žmogus karštligiškai ieško pamestos užrašų knygelės. Kažkas suradęs ją atneša; sąžiningasis radėjas pasmalsauja, ką reiškia keisti įrašai kalendoriuje. Paaiškėja, kad užrašų knygelės savininkas trumpais antraštiniais žodžiais pasižymėjęs „privačių švenčių“ dienas, būtent ypatingus laimės atvejus. Antai liepos 9 d. pažymėta: Briunerio stotis. Ką tai reiškia? Vieną liepos 9-ąją jis, dvimetis vaikas, per kelias sekundes tėvų neprižiūrimas nusiropštė nuo perono ant bėgių ir įsitaisė priešais vagono ratą. Nuskambėjo traukinio išvykimo signalas, tėvai sujudo dairytis, kur jis, ir pamatė, kas atsitiko. Tėvas stvėrė jį nuo bėgių, traukinys pajudėjo. Tokiu atveju neapsieisi be laimės! Dėkui Dievui, man ji nusišypsojo, nes tas „vaikas“ iš tikrųjų buvau aš pats!

Žinoma, prieglobsčio jausmą vaikystėje man teikė ne filosofiniai svarstymai ir samprotavimai, o aplinkiniai, su kuriais gyvenau. Bene penkerių metų vieną saulėtą rytą nubudau Hainfeldo vasarvietėje — šis mano vaikystės prisiminimas paradigminis. Vis dar užsimerkusį mane užplūdo neapsakomai džiugus, palaimingas jausmas, kad esu saugus, sergėjamas, globojamas. Atsimerkęs pamačiau prie manęs pasilenkusį besišypsantį tėvą.

Dar pora pastabų apie mano seksualinę raidą. Buvau mažas vaikas, kai per šeimos iškylą į Vienos mišką mudu su vyresniu broliu aptikome atvirukų — grynai pornografinių nuotraukų — paką. Nei apstulbome, nei pasibaisėjome. Tik negalėjome suprasti, kodėl mama taip skubiai išplėšė nuotraukas mudviem iš rankų.

Tiesa, vėliau, bene aštuonerių metų, visus seksualinius dalykus apgaubė paslaptingumo skraistė. Kalta buvo elegantiška, net žavi mūsų tarnaitė, žaisdavusi su mudviem — kartais pavieniui, kartais drauge — seksualinius žaidimus: ji leisdavo mums apnuoginti apatinę jos kūno dalį ir žaisti su genitalijomis. Antai apsimesdavo mieganti ant grindų, kad paskatintų tokiam žaidimui. Post festum nuolat kaldavo į galvą, kad neprasitartume tėvams, — tai esanti tik mūsų trijų paslaptis.