Viktor Frankl: Ko mano knygose nėra

Ne sykį įtikinau kitus, kad antrasis eilėraštis — citata iš Vedantos[9] Vedanta (Vedų pabaiga) — viena iš šešių klasikinių indų filosofijos sistemų; taip iš pradžių buvo vadinamos Vedas komentuojančios upanišados. , taigi indiškosios metafizikos ir mistikos fragmentas. Eilėraštis toks:

Labai pravartu būti ne tik sąmojingam, bet ir nuovokiam. Antai kartą per patologijos egzaminą žodžiu profesorius Mareschas manęs paklausė, kaip atsiranda skrandžio opa; atsakydamas pateikiau kažkokią knygose skaitytą teoriją. Išklausęs profesorius pasakė:

— Gerai, tačiau yra ir kitų teorijų, — ar žinote?

— Be abejo, — atsakiau ir išdėsčiau kitą teoriją.

— O kas šios teorijos autorius? — pasiteiravo profesorius.

Sutrikęs dvejojau, kol jis pats pagelbėjo, ištardamas kažkokią garsią pavardę.

— Žinoma, — susigriebiau, — ir kaip galėjau pamiršti?

Iš tikrųjų tą teoriją tiesiog išgalvojau egzamino aplinkybėmis, anksčiau jos negirdėjęs.

Šmaikščios pastabos gali paskatinti žodžių žaismą ar net tapti jo pavyzdžiu. Įžymusis alpinistas Rudolfas Reifas, daugybę metų mano „virvės brolis“, prieš Antrąjį pasaulinį karą vadovavo alpinistų draugijos „Dunojaus kraštas“ (Donauland) alpinistų vedliams. Per klubo ekspedicijas, kuriose mudu dalyvaudavome, jis tituluodavo mane, psichiatrą, „durnių daktaru“. Anuomet dirbau gydytoju psichiatrinėje ligoninėje Am Steinhof. Šiaip ar taip, daktaru jis manęs nevadino, buvau jam „durnių daktaras“. Kol kartą man trūko kantrybė ir visų klubo narių akivaizdoje išrėžiau:

— Klausykite, pone Reifai. Jei nesiliausite manęs vadinęs durnių daktaru, žinote, kaip vadinsiu jus aš? „Šteinhofreifu“!

Mat jo pavardė buvo Reifas [10] Reif — prinokęs, pribrendęs (vok.). (Vert. past.) , o Vienoje buvo įprasta išprotėjusiu laikomą žmogų vadinti „šteinhofreif“, taigi „pribrendusiu“ psichiatrijos klinikai. Nuo to laiko ponui Reifui visada buvau tik daktaras.

Žinoma, žodžių žaismas gali įgyti ir neologizmų, naujadarų, pavidalą. Netrukus po Antrojo pasaulinio karo buvau pakviestas į literatūrines ambicijas puoselėjančią kompaniją, kurioje kažkas skaitė savo paskutinį literatūrinį produktą. Tąsyk mano pusbrolis Leo Kortenas, BBC Londone darbuotojas (dabar jau miręs), šnipštelėjo man:

— Kafka…

Norėdamas pasakyti, kad Kafkos epigonas imituoja rašytojo stilių. Taip pat pašnibždom atsakiau:

— Taip, tik Neskafka [11] Aliuzija į Nescafé , tirpios kavos prekinį ženklą. (Vert. past.) .

1961 m. kaip vizituojantis profesorius skaičiau paskaitą Harvardo universitete labai karštą dieną, tad auditorijos durys buvo atlapos; vidury paskaitos į auditoriją įbidzeno šuo, keletą sekundžių dairėsi, paskui apsisuko ir išbizdeno. Šuo prikaustė visų žvilgsnius, taip pat ir mano. Buvome taip suglumę, kad per visą tą epizodą nespėjome net nusijuokti; pirmas atsipeikėjęs pasakiau:

— That is what I would like to call dogotherapy[12] Šį reiškinį norėčiau pavadinti dogoterapija (angl.). (Vert. past.) , — anksčiau per paskaitą kalbėjau apie logoterapiją.

Nors atrodo neįtikėtina, tačiau net ir koncentracijos stovyklos aplinkybėmis retkarčiais leidi sau žodžių žaismą ar juokingą naujadarą. Terezienštate su pustuziniu gydytojų gyvenau kareivinių kambarėlyje, į jį patekdavai per kitą kambarį. Kartą, perėjęs pastarąjį jau visiškoje tamsoje, atvėriau duris į mūsų kambarėlį, iš ten pasklidusi šviesa nušvietė pereinamąjį, tad pamačiau kiek sutrikusį kolegą, Prahos rentgenologą, gulintį lovoje su drauge. Paklausiau: „Atleiskite, pone kolega, turbūt priverčiau sanbudrauti [13] Plg. išnašą p. 25 (Vert. past.) ?“

Paskui jis skėlė man antausį — manau, nepagrįstą, nes kažin, ar plėšiu vyriškiui garbę darydamas prielaidą, kad jis su drauge lytiškai santykiauja.

Kiti juokingi neologizmai visiškai leistini. Pvz., kol neturėjau nuosavo automobilio, mėgdavau sakyti: „Žinote, dažniausiai važiuoju heteromobiliu“ (t. y. kieno nors kito, įsisodinančio ir mane, automobiliu).

Kartais žodžių žaismui neprireikia naujadaro — pvz., man siūloma įsipilti dar arbatos, o aš atsakau: „Žinote, esu monoteistas — arbatos visada geriu tik vieną puodelį [14] Antrąją žodžio Monotheist šaknį V. E. Franklis susieja su žodžiu Tee (arbata). (Vert. past.) .“

Žinoma, žodžių žaismui galima vartoti ne tik pavienius žodžius, bet ir ištisas frazes. Antai vienas vyras man prisipažino pasidaręs kataliku ir net kunigu, tik protestuodamas prieš Hitlerį ir nacionalsocializmą, tačiau galiausiai suvokęs, kad katalikybei ne mažiau nei nacionalsocializmui būdingas totalitarizmas. Beje, šis žmogus perėjo į Katalikų bažnyčią, taigi priėmė krikštą tik prieš pradėdamas teologijos studijas. Išklausęs jį supratingai pasakiau: „Žodžiu, nuo lietaus į krikštynas [15] Aliuzija į posakį Vom Regen in die Traufe geraten (lietuviškasis atitikmuo būtų „nuo vilko ant meškos“, pažodžiui „nuo lietaus į nutekamąjį lataką“). V. E. Franklis keičia žodį Traufe (nutekamasis latakas) labai panašiu žodžiu Taufe (krikštynos). (Vert. past.) .“

Kaip žinia, juokingos pastabos gali padėti klausytojams suprasti paskaitą ir apsunkinti oponento padėtį diskutuojant po jos. Antai skaitydamas pranešimą per vadinamojo „Štirijos rudens“ [16] Steirischer Herbst — kultūros festivalis Grace. atidarymą Grace, norėjau užsiminti turįs teisę kalbėti ne tik kaip medikas, bet ir kaip filosofas, vis dėlto nenorėjau pernelyg sureikšminti aplinkybės, kad esu ne tik medicinos mokslų, bet ir filosofijos daktaras. Todėl pasakiau: „Matote, ponios ir ponai, esu apsigynęs ne tik medicinos, bet ir filosofijos doktoratą, vis dėlto dažniausiai šią aplinkybę nutyliu. Kiek pažįstu mieluosius kolegas Vienoje, nė vienas nepasakytų, kad Franklis — dvigubas daktaras, veikiau pabrėžtų, kad Franklis — pusiau gydytojas.“

Kalbant apie diskusijas, pamenu, po paskaitos Miuncheno dailiųjų menų akademijoje vienas jaunuolis taip mane provokavo ar net atakavo:

— Pone Frankli, kalbate apie seksualumą, tačiau argi gali profesorius, visą dieną tūnantis seminaruose ir apkrautas paskaitomis, gyventi sveiką, natūralų seksualinį gyvenimą ir net apskritai suvokti, kas tai yra?

— Žinote, mielas drauge, — atsakiau, — jūsų pastaba man priminė seną Vienos pokštą: žmogus sužino, kad kepėjas turi dešimtį vaikų, ir klausia: „Sakykite, kada gi jūs kepate?“

Publika pratrūko juoktis. Tęsiau:

— Esate labai panašus į tą žmogų: abejojate, kad galima visą dieną vykdyti akademinius įsipareigojimus ir vis dėlto naktį gyventi normalų seksualinį gyvenimą.

Dabar besijuokiantieji buvo mano pusėje.

Per kitą diskusiją stengiausi ne sugluminti kitą, o pats išsisukti iš keblios padėties. Tąsyk skaičiau paskaitą mažame universitetiniame Amerikos miestelyje, teologijos fakultete; po paskaitos sulaukiau klausimo, kokia mano nuomonė apie žymaus teologo Paulo Tillicho [17] Paul Johannes Tillich (1886 Štarcedelis, Gubeno rajonas — 1965 Čikaga) — vokiečių kilmės amerikiečių protestantų teologas, savo pagrindiniu veikalu Systematic Theology (Sisteminė teologija) sukūręs išsamią teologijos ir filosofijos sintezę. koncepciją The God above the God, taigi „Dievas virš Dievo“. Neturėjau jokio supratimo apie tą koncepciją, tačiau šaltakraujiškai atsakiau: If I answer your question regarding “The God above God“ this would imply that I consider myself a Tillich above the Tillich. Taigi: „Išdrįsęs atsakyti į jūsų klausimą apie Dievą virš Dievo, pripažinčiau laikąs save Tillichu virš Tillicho.“