Карин Слотер - Baimės nuojauta

Lena pažvelgė į jį su degančia neapykanta, šitaip į jį žiūri apklausiami įtariamieji.

Jis užriko:

– Po galais, vejiesi įtariamąjį ir net negali pasakyti, ar jis su kepure, ar be?! Ką judu ten veikėt, gėlytes skynėt?!

Lena toliau dėbsojo į jį, sukandusi dantis, kad neleptelėtų to, ką norisi pasakyti.

– Visa laimė, kad jis tavęs nepuolė, – rėžė Džefris. – Dabar sraigtasparnyje būtų dvi merginos.

Ji atkirto:

– Aš moku apsiginti.

– Manai, tas peiliukas ant kulkšnies tave apsaugos? – Jis pasibjaurėjo nuostabos išraiška jos veide, labiausiai dėl to, kad Leną buvo visko mokęs. Makštį ant kulkšnies Džefris pastebėjo, kai ji čiuožė pasturgaliu nuo upės kranto. Pridūrė: – Turėčiau sulaikyti tave už paslėpto ginklo nešiojimąsi.

Ji toliau spoksojo su akivaizdžia neapykanta.

– Nežiūrėk į mane šitaip, – įspėjo jis.

Lena taip sukando dantis, kad žodžiai buvo vos suprantami:

– Aš pas tave nebedirbu, šikniau .

Džefris juto, kad tuojau plyš kantrybė. Prisimerkė, akyse plykstelėjo įtūžis.

– Viršininke, – tarė Frenkas, uždėdamas ranką Džefriui ant peties.

Džefris nutarė nusileisti, supratęs, kad elgiasi it pamišėlis. Ant žemės pamatė savo kruvinus drabužius – drabužius, suteptus Tesos krauju. Tą akimirką jį užplūdo vaizdai: ašaros, tekančios sukruvintais Saros skruostais. Suglebusi, nukarusi iš neštuvų Tesos ranka.

Jis nusigręžė, kad jie nematytų jo išraiškos, pasiėmė ženkliuką, nusvidino jį marškinių apačia, mėgindamas kaip nors apsiraminti.

Kaip tik tą akimirką prisiartino Bredas Stivensas, rankose sukiodamas kepurę. Jis paklausė:

– Kas vyksta, Viršininke?

Pyktis gniaužė Džefriui gerklę.

– Juk liepiau palydėti Šafer į bendrabutį.

– Ji susitiko dvi drauges, – atsakė Bredas ir nubalo. – Norėjo eiti su jomis. – Jis išpūtė skaidrias mėlynas akis ir iš baimės ėmė mikčioti. – Aš… aš… aš maniau, kad taip geriau. Jos iš to paties bendrabučio. Kiso namų. Nemaniau…

– Gerai, – pertraukė Džefris, suprasdamas, kad išsiliejęs ant Bredo pasijus tik blogiau. Frenkui jis paliepė: – Pasiųsk mūsiškių į greitkelį. Pasakyk, kad ieškom pėsčiojo. Bet kokio pėsčiojo. Gal su striuke, o gal ir be, – kalbėdamas jis nepažvelgė į Leną, nors ji tikrai suprato, kad apibūdinimas būtų labai pravertęs.

Frenkas atsakė:

– Ekipažai netrukus bus čia.

Džefris linktelėjo galva.

– Prašau iššukuoti šitą sklypą iki ten, kur Lena pamatė užpuoliką. Ieškom peilio. Ko nors įtartino.

– Jis kažką turėjo rankoje, – pareiškė Lena, lyg įteikdama vertingą dovaną. – Baltą maišelį.

Bredas Stivensas aiktelėjo, o kai visi sužiuro į jį, išraudo.

Džefris paklausė:

– Kas yra?

Bredas kalbėjo lyg atsiprašinėdamas, lyg nujausdamas ką negera.

– Mačiau, kaip Tesa lipdama į kalvą kažką rinko, – pasakė jis.

– Ką?

– Matyt, šiukšles ar panašiai. Ji nešėsi plastikinį maišelį, kaip „Pig“ dalija. – Jis turėjo galvoje „Piggly Wiggly“, miestelio maisto prekių parduotuvę. Ten kiekvieną savaitę apsiperka tūkstančiai žmonių.

Džefris prisivertė kelias sekundes patylėti. Jis pagalvojo apie plastiko skiautelę Tesos delne. Tai galėjo būti nutrūkusi plastikinio pirkinių maišelio rankena.

Džefris paklausė Bredo:

– Maišelį Tesa rado ant kalvos?

Tik dabar jis pamatė, kiek čia šiukšlių. Aplinkos prižiūrėtojai daugiausiai dėmesio skiria sklypams arčiausiai koledžo. Čia jie tikriausiai nesitvarkė visus metus.

– Taip, pone, – atsakė Bredas. – Ji tiesiog pakėlė jį ir ėmė kažką krauti, lipdama į kalvą.

– Ką krauti? – paklausė Džefris.

Bredas vėl ėmė mikčioti, taip jam nutikdavo tik susinervinus.

– M-matyt, šiukšles. Saldainių popieriukus, skardines ir panašiai.

Džefris stengėsi kalbėti švelniau, labiausiai dėl to, kad nuo Bredo mikčiojimo jam vėl užvirė pyktis.

– Nekilo mintis prieiti ir paklausti, ką ji daro?

– Jūs man liepėt laukti su liudininke, – priminė Bredas. Blyškūs jo skruostai vėl nuraudo. – O aš… hm… nenorėjau trukdyti tam, ko ji ten nuėjo. Na, suprantat, a-a-asmeniniais reikalais.

Džefris tarė Metui:

– Paskelbk per radiją. Tamsūs drabužiai, galbūt nešasi baltą maišelį.

– Manai, jis pavogė šiukšles? – skeptiškai paklausė Lena.

Metas prisidėjo mobilųjį telefoną prie ausies ir paėjėjo kelias pėdas vykdyti Džefrio nurodymų. Frenkas žvelgė į Leną, bet niekaip neišsidavė, ką galvoja.

Džefris pastebėjo, kaip į kalvą neskubėdamas kopia Čakas. Kai anas stabtelėjo ir pasilenkė iki žemės, Džefris įsitempė, bet Čakas tik užsirišo batą.

Priėjęs Čakas tarė:

– Aš laukiau prie lavono. Saugojau įvykio vietą.

Nekreipdama į jį dėmesio, Lena paklausė Džefrio:

– Manai, tai susiję?

Iš Frenko išraiškos Džefris suprato, kad toks klausimas jam tik dabar atėjo į galvą. Senas policininkas anksčiau ar vėliau būtų apie tai susimąstęs, bet Lena visada aplenkdavo vyresniuosius pareigūnus. Jos aštraus proto Džefris labiausiai pasigesdavo.

Lena pakartojo:

– Juk turi būti koks nors ryšys.

Džefris nekreipė į ją dėmesio, ir ne vien todėl, kad visko klausėsi Čakas. Prieš septynis mėnesius Lena pati apsisprendė nebebūti policininke. Ji nebepriklauso Džefrio komandai.

Jis tarė Frenkui:

– Parodyk savižudžio raštelį.

– Jis buvo prispaustas akmeniu tilto gale, – atsakė Frenkas. Kyštelėjo ranką į užpakalinę kelnių kišenę ir ištraukė sulankstytą sąsiuvinio lapą. Džefris nepriekaištavo Frenkui, kad šis neįdėjo raštelio į įkalčių maišelį. Jų abiejų rankos buvo tokios kruvinos, kad išterliojo lapelį.

Džefris dirstelėjo į jį.

Čakas prisidėjo ranką prie smakro, dėdamasis, kad mąsto.

– Vis dar manai, kad jis pats šoko žemyn?

– Aha, – atsakė Džefris, dėbteldamas į koledžo apsaugininką. Paslaptis Čakas saugojo kaip vaikštantis rėtis. Džefris daug kartų buvo girdėjęs, kaip jis apkalba žmones, tad puikiai suprato, kad juo pasitikėti negalima.

Frenkas pritarė Džefriui:

– Žudikas būtų jį nudūręs, o ne nustūmęs nuo tilto. Paprastai jie taip nekaitalioja modus operandi .

– Logiška, – pritarė Čakas, nors bent truputį nuovokos turintis žmogus būtų paklausęs dar šio to.

Džefris grąžino raštelį Frenkui ir tarė:

– Kai atvažiuos komanda, eikit į kitą upės krantą. Jei reikės, kapstykit kad ir pirštais. Supratai?

– Aha, – atsakė Frenkas. – Pradėsim nuo upės ir judėsim greitkelio link.

– Gerai.

Metas baigė kalbėti telefonu, ir Džefris skyrė jam kitą užduotį:

– Paskambink į Meikoną ir paklausk, ar galėtų čia atsiųsti šunų.

Čakas sukryžiavo ant krūtinės rankas.

– Aš pakviesiu porą saviškių…

Džefris bedė į jį pirštu.

– Nekišk saviškių į mano darbo vietą, aišku? – įsakmiu tonu tarė.

– Čia koledžo teritorija, – nenusileido Čakas.

Džefris parodė į žuvusį vaikiną upės vagoje.

– Vienintelis koledžo reikalas – išsiaiškinti, kas tas vaikis, ir pranešti jo mamai.

– Tai Rozenas, – gindamasis pareiškė Čakas. – Endis Rozenas.

– Rozenas? – pakartojo Lena.

Džefris paklausė:

– Tu jį pažinojai?

Lena papurtė galvą, bet Džefris pajuto, kad ji kažką slepia.

– Lena? – tarė jis, suteikdamas jai progą prisipažinti.