Карин Слотер - Baimės nuojauta

Klausydamasi Sara žvelgė į pilvą, kur buvo kūdikis. Iš žemesniųjų dūrių lyg iš varvančio čiaupo sunkėsi kraujas ir įsčių vandenys. Pro plačią skylę violetiniame megztinyje kyšojo gabaliukas žarnos. Sara užsimerkė, sulaikė kvapą, kol išgirdo silpnai plakančią Tesos širdį ir pajuto beveik nepastebimai besikilnojančią krūtinę – sesuo traukė orą į plaučius.

– Tese? – tarė Sara sėsdamasi ir atgalia ranka šluostydamasi kraują nuo veido. – Tese, prašau, atsimerk.

Sarai už nugaros trakštelėjo šakelė, ji atsigręžė, o širdis daužėsi lyg pašėlusi. Ten stovėjo Bredas Stivensas, net išsižiojęs iš nuostabos. Kelias sekundes netekę amo abu žvelgė į kits kitą.

– Daktare Linton? – galiausiai paklausė jis silpnu balseliu didelėje proskynoje. Atrodė toks pat išsigandęs kaip meškėnas ant takelio.

Sara įstengė tik spoksoti į jį. Mintyse ji klykte klykė, kad jis pakviestų Džefrį, ką nors darytų, o tikrovėje žodžiai niekaip neprasiveržė.

– Aš pakviesiu pagalbos, – pasakė jis, nusigręžė ir nubėgo takeliu, bilsnodamas batais.

Sara nulydėjo Bredą akimis, kol jis pranyko už posūkio, o tada vėl leido sau pažvelgti į Tesą. Šito negali būti. Jos abi įstrigo kažkokiame siaubingame košmare, netrukus Sara atsibus, o sapnas išsisklaidys. Tai ne Tesa – ne mažoji sesutė, užsispyrusi eiti sykiu kaip vaikystėje. Ji tik nuėjo pasivaikščioti, paieškoti, kur nusilengvinti. Ji neguli čia, ant žemės, plūsdama kraujais, Sarai nesugalvojant, ką daugiau daryti, kaip tik palaikyti ją už rankos.

– Viskas bus gerai, – kalbėjo ji seseriai ir pasilenkusi paėmė jos kitą ranką. Pajuto, kad prie odos kažkas limpa, ir pažvelgusi į dešinį Tesos delną pamatė, kad prie jo prikibusi balto plastiko skiautelė.

– Kas čia? – paklausė ji.

Tesa sugniaužė kumštį ir sudejavo.

– Tesa? – kreipėsi Sara, pamiršusi plastiką. – Tesa, pažvelk į mane.

Jos vokai suvirpėjo, bet neprasivėrė.

– Tese? – kalbėjo Sara. – Tese, paklausyk. Pažiūrėk į mane.

Tesa lėtai pramerkė akis ir sušvokštė:

– Sara…

Tuomet vokai vėl virpėdami ėmė vertis.

– Tesa, neužsimerk! – liepė Sara, spausdama jai ranką ir klausinėdama: – Ar jauti? Pasakyk ką nors. Ar jauti, kaip spaudžiu tau ranką?

Tesa linktelėjo galva, plačiai atmerkusi akis, lyg staiga pažadinta iš gilaus miego.

– Ar nesunku kvėpuoti? – paklausė Sara, jusdama balse šaižią panikos gaidelę. Suprasdama, kad nuo to tik blogiau, stengėsi tvardytis. – Ar tau sunku kvėpuoti?

Tesa virpančiomis iš įtampos lūpomis be garso pratarė „ne“.

– Tese? – klausinėjo Sara. – Kur tau skauda? Kur labiausiai skauda?

Sesuo neatsakė. Jos ranka netvirtai pakilo prie galvos, pirštai pakibo virš praplėšto skalpo. Kai prašneko, balsas tebuvo kimus kuždesys:

– Kas man?

– Nežinau, – atsakė Sara, negalvodama nieko, tik kad Tesai nevalia užmigti.

Tesa pirštais užčiuopė skalpą, pajudino odą, bet Sara patraukė jos ranką. Tesa sušnabždėjo:

– Kas..? – Bet po vieno žodžio nutilo.

Netoli jos galvos gulėjo stambus akmuo, aplipęs krauju ir plaukais.

– Griūdama užsigavai galvą? – paklausė Sara, manydama, kad taip ir buvo. – Tu nugriuvai?

– Aš ne…

– Tau kas nors dūrė, Tese? – paklausė Sara. – Ar prisimeni, kas nutiko?

Tesos veidą perkreipė baimė, o ranka siekė pilvo.

– Ne, – pasakė Sara, paimdama Tesą už rankos ir neleisdama jai apčiuopti sužalojimų.

Vėl sutraškėjo šakelės, atlėkė Džefris. Jis suklupo ant kelių priešais Sarą ir paklausė:

– Kas nutiko?

Vos jį išvydusi, Sara pratrūko raudoti.

– Sara! – tarė jis, bet ji taip kūkčiojo, kad neįstengė atsakyti. – Sara, – pakartojo Džefris. Jis suėmė ją už pečių ir paliepė: – Sara, susikaupk. Ar matei, kas tai padarė?

Ji apsidairė, tik dabar supratusi, kad sesers užpuolikas vis dar gali būti netoliese.

– Sara!

Ji papurtė galvą.

– Nemačiau… Aš ne…

Džefris paplekšnojo per jos priekines kišenes, surado stetofonendoskopą ir įdėjo jai į suglebusį delną.

– Frenkas skambina greitajai, – pasakė jis, bet žodžiai atsklido iš taip toli, kad Sarai atrodė, lyg juos skaitytų iš lūpų, o ne girdėtų. – Sara!

Emocijos pakirto jai kojas, ji nesumetė, ką daryti. Akiratis susitraukė, ir ji tematė Tesą, kruviną, persigandusią, iš šoko išplėstomis akimis. Jose kažkas šmėstelėjo: niekingas siaubas, skausmas, akinama baimė. Sara buvo visiškai bejėgė.

Džefris pakartojo:

– Sara! – Uždėjo ranką jai ant žasto.

Staiga ūždama lyg pro užtvanką šniokščiantis vanduo grįžo klausa.

Jis spustelėjo jai žastą, kad net suskaudo.

– Pasakyk, ką man daryti.

Jo žodžiai sugrąžino ją į tikrovę. Kimiu balsu ji tarė:

– Nusivilk marškinius. Reikia sustabdyti kraujoplūdį.

Džefris nusimetė švarką ir kaklaraištį, tada drėkste išdraskė marškinių sagas. Jai pamažu ėmė veikti protas. Ji įstengs. Ji žino, ką daryti.

Jis paklausė:

– Sunkiai sužeista?

Sara neatsakė, nes žinojo, kad viską įvardydama pasės dar daugiau siaubo. Todėl tik prispaudė jo marškinius prie Tesos pilvo, tada ant jų uždėjo Džefrio plaštaką, sakydama „Šitaip“, kad jis žinotų, kaip stipriai spausti.

– Tese? – tarė Sara, stengdamasi sesers labui išlikti stipri. – Būk gera, mažute, pažiūrėk į mane, gerai? Tik pažiūrėk ir pasakyk, jeigu kas ne taip, gerai?

Tesa linktelėjo galva, o žvilgsnis nėrė į šalį – iš ten prie jų artinosi Frenkas.

Jis suklupo greta Džefrio.

– Už dešimties minučių atvyks „Life Flight“. – Jis ėmė sagstytis marškinius, o į proskyną kaip tik įėjo Lena Adams. Jai įkandin sekė Metas Hoganas, prie šonų gniauždamas kumščius.

– Jis tikriausiai nulėkė ten, – pasakė jiems Džefris, rodydamas takelį, vedantį gilyn į mišką. Jiedu nubėgo, netarę nė žodžio.

– Tese, – tarė Sara, spusteldama ir praverdama žaizdą krūtinėje, norėdama patikrinti, ar ji gili. Pagal peilio trajektoriją ašmenys turėjo atsidurti pavojingai arti širdies. – Žinau, kad skauda, bet pakentėk. Gerai? Ar gali pakentėti?

Tesa skausmingai linktelėjo galva, o jos žvilgsnis vis dar lakstė į šalis.

Sara stetofonendoskopu paklausė Tesos krūtinės, jos širdis mušė lyg būgnelis, ji kvėpavo trūkčiojamai. Priglaudė stetofonendoskopą prie pilvo ieškodama vaisiaus pulso ir pajuto, kaip vėl ėmė virpėti ranka. Dūris į pilvą yra dūris vaisiui, todėl Sara nenustebo, neaptikusi antrojo pulso. Iš žaizdos sruvo įsčių vandenys, naikindami vaisiaus apsaugą. Net jei peilio ašmenys jo nesužalojo, tikrai pakenks kraujo ir skysčio praradimas.

Sara juto, kaip ją verte veria Tesos akys, užduodančios klausimą, bet į jį atsakyti Sarai neapsivertė liežuvis. Jei Tesą ištiks šokas, jei pakils adrenalino lygis, širdis ims greičiau pumpuoti kraują iš kūno.

– Silpnas, – pasakė Sara, jusdama, kaip nuo melo nudiegia paširdžius. Ji prisivertė pažvelgti Tesai į akis, paėmė ją už rankos ir pridūrė: – Pulsas silpnas, bet girdžiu jį.

Dešinė Tesos ranka pakilo prie pilvo, bet Džefris ją sulaikė. Jis pažvelgė į jos delną.

– Kas čia? – paklausė Džefris. – Tesa? Ką čia turi? – Kilstelėjo Tesos ranką, kad ji pamatytų, apie ką jis kalba. Prieš akis sušmėžavus plastikui, jos veidas atrodė sutrikęs.

– Ar tai iš jo? – paklausė Džefris. – Iš to, kas tave užpuolė?