Карин Слотер - Baimės nuojauta

Sara pamatė labai dailią šviesiaplaukę, sėdinčią ant riedulių. Greta jos stovėjo Bredas Stivensas, jaunas patrulis, kadaise buvęs Saros pacientas.

– Elena Šafer, – paaiškino Džefris. – Ji bėgiojo miško pusėn. Perbėgusi tiltą, išvydo lavoną.

– Kada aptiko?

– Maždaug prieš valandą. Paskambino mobiliuoju.

– Ji bėgioja su telefonu? – paklausė Sara ir pagalvojo, kad nėra čia kuo stebėtis. Šiais laikais žmonės nė į tualetą nenueina be telefono, kad neimtų nuobodžiauti.

Džefris tarė:

– Kai apžiūrėsi kūną, noriu pamėginti dar sykį su ja pasikalbėti. Pirma ji buvo sukrėsta. Galbūt Bredas padės ją nuraminti.

– Ar ji pažinojo auką?

– Regis, ne, – atsakė jis. – Tikriausiai tiesiog ne laiku ir ne vietoje pasipainiojo.

Tokia liudininkų dalia: išvysta ką nors kelias akimirkas, ir vaizdas nebeapleidžia jų visą gyvenimą. Laimė, kiek Sara įžiūrėjo kūną vagos viduryje, šitai merginai dar pasisekė.

– Eikš, – tarė Džefris, imdamas Sarą už rankos, jiedviem prisiartinus prie kranto. Žemė buvo kalvota, o upės pusėn – nuolydis. Tekantis lietaus vanduo žemėje išgraužė takelį, bet purvas buvo minkštas ir slidus.

Sara iš akies nustatė, kad vaga šioje vietoje bent keturiasdešimties pėdų pločio, bet vėliau Džefris kam nors palieps tiksliai išmatuoti. Žemė po kojomis buvo perdžiūvusi, ir ji juto, kaip smėlis ir molis pamažu žyra į teniso batelius, nes eidami lavono link jie kėlė dulkes. Prieš dvylika metų šioje vietoje vandens buvo iki kaklo.

Ji stabtelėjo pusiaukelėje iki įvykio vietos ir pakėlė akis į tiltą. Jį sudarė paprasčiausia betoninė sija su žemais turėklais. Pora colių nuo apačios kyšojo atbraila, o tarp jos ir turėklo kažkas buvo juodais dažais užpurškęs DVĖSK NEGRE ir didžiulę svastiką.

Sarai net burną sutraukė. Ji priekaištingai pratarė:

– O čia dabar kas?

– Taigi, – atsakė Džefris, ne mažiau pasišlykštėjęs. – Visame koledže pripaišyta.

– Nuo kada? – paklausė Sara. Grafitis atrodė išblukęs, tikriausiai poros savaičių senumo.

– Kas žino? – atsakė Džefris. – Koledžas dar nežino.

– Jei žinotų, ko nors imtųsi, – tarė Sara, per petį dairydamasi Tesos. – Gal nutuoki, kas terlioja?

– Studentai, – atsakė jis, spjaute išspjaudamas žodį, ir vėl žengė. – Tikriausiai kokie nors idiotai jankiai, kurie mano, kad labai šmaikštu atvažiuoti į pietus ir vaizduoti vergvaldžius.

– Nekenčiu vaikiščių rasistų, – sumurmėjo Sara, nusišypsodama Metui Hoganui ir Frenkui Volisui, prie kurių kaip tik prisiartino.

– Sveika, Sara, – pasakė Metas. Vienoje rankoje jis laikė momentinį fotoaparatą, o kitoje – kelias nuotraukas.

Frenkas, Džefrio dešinioji ranka, jai tarė:

– Kaip tik baigėme fotografuoti.

– Dėkui, – atsakė Sara, užsimaudama latekso pirštines.

Auka gulėjo tiesiai po tiltu, veidu į žemę. Rankos buvo išskėstos į šalis, o kelnės ir apatiniai susibrukę aplink kulkšnis. Sprendžiant iš stoto, neapžėlusios nugaros ir pasturgalio, jaunas vyras, tikriausiai dvidešimties ar truputį daugiau. Šviesūs jo plaukai siekė apykaklę, o pakaušyje buvo perskirti. Jei ne iš išangės išvirtę kruvini audiniai, būtų atrodę, kad jis miega.

– Ak, – pratarė ji, supratusi, dėl ko jaudinasi Džefris.

Sara formaliai atsiklaupė ir pridėjo stetofonendoskopą prie mirusio vaikino nugaros. Juto ir girdėjo, kaip nuo jos prisilietimo krusteli šonkauliai. Širdis neplakė.

Užsinėrė stetofonendoskopą ant kaklo ir apžiūrėjo kūną, garsiai skelbdama, ką aptikusi.

– Nematyti jokių požymių traumų, kurių paprastai pasitaiko analinio žaginimo atvejais. Nei mėlynių, nei įbrėžimų. – Ji dirstelėjo į jo rankas ir riešus. Kairioji buvo nerangiai užlinkusi, ant dilbio matyti nedailus rausvas randas. Atrodė, kad atsirado per pastaruosius keturis ar šešis mėnesius. – Nebuvo surištas.

Jaunuolis vilkėjo tamsiai žaliais marškinėliais; Sara juos pakėlė, ieškodama kitų sužalojimų. Nugaros apačioje buvo ilgas įbrėžimas, oda pradrėksta, bet per mažai, kad bėgtų kraujas.

– Kas čia? – paklausė Džefris.

Sara neatsakė, nors įbrėžimas jai pasirodė keistas.

Ji pakėlė dešinę vaikino koją, norėdama patraukti ją šalin, bet kai nepakilo pėda, stabtelėjo. Užkišo ranką po kelnių klešne, čiuopdama čiurnos kaulus, paskui blauzdikaulį ir šeivikaulį; jausmas, lyg maigant avižinės košės pilną balioną. Ji patikrino kitą koją, ši buvo tokia pat minkšta. Kaulai ne šiaip sau lūžę, o tiesiog sugurę į miltus.

Trinktelėjo mašinos durelės, ir Sara nugirdo, kaip Džefris kužda panosėje:

– Šūdas.

Po kelių sekundžių krantu nusileido Čakas Geinsas; slystant šlaitu, rusvi apsaugininko uniformos marškiniai ties krūtine įsitempė. Sara pažinojo Čaką nuo pradinės mokyklos, kur jis be gailesčio erzino ją dėl visko, pradedant jos ūgiu, baigiant gerais pažymiais ir raudonais plaukais, o dabar jį išvydusi ji apsidžiaugė ne daugiau negu žaidimų aikštelėje prieš daug metų.

Greta Čako su lygiai tokia pat, tik mažiausiai dviem dydžiais per didele uniforma stovėjo smulkutė Lena Adams. Kelnes prilaikė diržas, o su aviatoriaus akiniais nuo saulės ir pasikišusi plaukus po beisbolo kepuraite plačiu snapeliu ji atrodė kaip berniukas, apsirengęs tėvo drabužiais, ypač kai ant šlaito neišlaikė pusiausvyros ir nučiuožė ant užpakalio iki pat apačios.

Frenkas šoko jai padėti, bet Džefris žvilgsniu jį sulaikė. Lena dar prieš septynis mėnesius buvo detektyvė – saviškė. Džefris neatleido Lenai, kad ši išėjo, ir buvo pasiryžęs padaryti viską, kad niekas iš jo pavaldinių taip pat nedovanotų.

– Po galais, – tarė Čakas, pabėgėdamas kelis paskutinius žingsnius. Netgi tokią vėsią dieną viršutinė jo lūpa sužvilgo prakaitu, o veidas įraudo nuo įtampos leidžiantis šlaitu. Čakas buvo nepaprastai raumeningas, bet darė nesveiko žmogaus įspūdį. Jis visada prakaituodavo, o dėl plono riebalų sluoksnio oda atrodė įsitempusi ir išpurtusi. Veidas apskritas kaip mėnuo, akys mažumėlę per toli viena nuo kitos. Sara nežinojo, ar tai nuo steroidų, ar nuo nevykusių svorio kilojimo pratimų, bet atrodė, kad jam bet kurią akimirką gresia širdies smūgis.

Čakas flirtuodamas mirktelėjo Sarai, tarė „Sveika, Raudona“, o paskui atkišo mėsingą plaštaką Džefriui.

– Kaip reikalai, Viršininke?

– Čakai, – atsakė Džefris, nenoromis spausdamas jam ranką. Jis paskubomis dirstelėjo į Leną, paskui vėl atsigręžė į įvykio vietą. – Mums paskambino maždaug prieš valandą. Ką tik atvažiavo Sara.

Ši tarė:

– Sveika, Lena.

Lena nežymiai linktelėjo, bet Sara neįžiūrėjo jos išraiškos už tamsių akinių. Džefris aiškiai nepritarė tokiam draugiškumui, ir jei jie būtų buvę vieni, ji būtų jam paaiškinusi, kur susikišti savo nepritarimą.

Čakas suplojo rankomis, lyg rodydamas, kas čia vadovauja.

– Na, tai kas nutiko, daktariuke?

– Tikriausiai savižudybė, – atsakė Sara, mėgindama prisiminti, kiek sykių prašė Čako nevadinti jos daktariuke. Bet nevadinti Raudona prašydavo dažniau.

– Tikrai? – paklausė Čakas, ištempęs kaklą. – O tau neatrodo, kad jį kažkas padrožė? – Parodė į apatinę kūno dalį. – Man tai atrodo.

Sara atsisėdo ant kulnų ir nieko neatsakė. Ji vėl pažvelgė į Leną, galvodama, kaip ši laikosi. Maždaug prieš metus neteko sesers, o paskui tyrimo metu išgyveno tikrą pragarą. Nors Lena Adams Sarai daug kuo nepatiko, Čako Geinso ji niekam nelinkėtų.