Карин Слотер - Baimės nuojauta

– Na, kas esi, tas esi, kaip pasakytų Popajus. – Tesa labai pabrėžtinai plastikiniu šaukštu išgramdė menkiausius ledų likučius iš kartoninio indelio. Ji sunkiai atsiduso, lyg diena ką tik būtų pasidariusi dar blogesnė. – Ar galiu pabaigti tavo?

– Ne.

– Aš nėščia! – suspigo Tesa.

– Kuo aš kalta.

Tesa toliau gramdė savo induką. Dar labiau suerzino seserį, pradėjusi kasytis padą į raštuoto medžio prietaisų skydelio apdailą.

Tik po visos minutės Sara pajuto lyg kūjo smūgis kertančią vyresniosios sesers kaltę. Pamėginusi ją nuginti ir toliau valgyti ledus, pajuto, kad jie stringa gerklėje.

– Štai, mažvaike tu. – Sara padavė induką.

– Ačiū, – meiliai padėkojo Tesa. – Gal galim nusipirkti dar, kad turėtume vėliau? – pasiūlė ji. – Tik gal nueitum tu? Nenoriu, kad žmonės galvotų, jog aš kiaulė, – ji meiliai nusišypsojo, plevendama blakstienomis, – be to, galimas daiktas, būsiu mažumėlę supykdžiusi vaikį už prekystalio.

– Kažin kuo?

Tesa nekaltai mirktelėjo.

– Kai kurie žmonės tiesiog jautrūs.

Sara atidarė duris, nudžiugusi, kad atsirado proga išlipti iš mašinos. Jai nuėjus vos keletą žingsnių, Tesa nuleido langelį.

– Žinau, – atsakė Sara. – Papildomai šokolado.

– Aha, bet pala, – Tesa nulaižė ledus nuo mobiliojo telefono šono ir iškišo jį pro langelį, – Džefris.

Sara sustojo žvyruotoje šalikelėje tarp policijos automobilio ir Džefrio mašinos ir susiraukė išgirdusi, kaip į mašinos šoną pyška akmenukai. Savo dvivietį kabrioletą į didesnį modelį ji iškeitė tik tam, kad tilptų vaikiška kėdutė. Tesa ir gamtos stichijos sutremps BMW dar iki kūdikiui gimstant.

– Čia? – paklausė Tesa.

– Taip. – Sara trūktelėjo rankinį stabdį ir pažvelgė į priešais nusidriekusią išdžiūvusią upės vagą. Nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio Džordžiją kamavo sausra; didžiulė upė, kadaise vingiavusi per mišką lyg stora, tingi gyvatė, susitraukė ir virto vos gurgenančiu upeliūkščiu. Liko tik suskeldėjęs, sausas karkasas, o betono tiltas trisdešimt pėdų virš vandens atrodė suręstas ne vietoje, nors Sara dar prisiminė, kad žmonės nuo jo žvejodavo.

– Ten lavonas? – paklausė Tesa, rodydama į pusračiu stovinčių vyrų pulkelį.

– Tikriausiai, – atsakė Sara, svarstydama, ar jie koledžo teritorijoje. Granto apygardą sudarė trys miestai: Hartsdeilas, Medisonas ir Eivondeilas. Hartsdeilas, kuriame buvo įsikūręs Granto technologijų koledžas, buvo apygardos pažiba, ir jei nusikaltimas įvykdavo miesto ribose, jis visiems atrodydavo dar žiauresnis. O nusikaltimas koledžo teritorijoje būtų tikras košmaras.

– Kas nutiko? – nekantriai paklausė Tesa, nors anksčiau niekada nesidomėjo šia Saros darbo dalimi.

– Tai ir turiu sužinoti, – priminė jai Sara, lenkdamasi prie daiktadėžės stetofonendoskopo. Mašinoje buvo ankšta, ir Saros ranka prigludo prie Tesos pilvo. Akimirką ji ją ten sulaikė.

– Ak, sesute, – aiktelėjo Tesa, suimdama Saros ranką. – Aš taip tave myliu.

Sara nusijuokė iš Tesos staiga sužvilgusių ašarų, bet kažkodėl ir pati pajuto jas trykštant.

– Ir aš tave myliu, Tese. – Ji spustelėjo seseriai ranką ir pridūrė: – Palauk mašinoje. Ilgai netruksiu.

Kai Sara užtrenkė mašinos dureles, Džefris artinosi jos pasitikti. Jo tamsūs plaukai buvo tvarkingai sušukuoti atgal, ties sprandu dar mažumėlę drėgni. Jis vilkėjo juosvai pilku, tobulai išlygintu ir prigludusiu kostiumu, prie krūtinės kišenėlės – auksinis policininko ženklelis.

Sara mūvėjo sportinėmis kelnėmis, regėjusiomis ir geresnių laikų, vilkėjo marškinėliais, kurie jau valdant Reiganui nebebuvo balti. Basnirčia avėjo sportbačiais, o jų raišteliai buvo neužveržti, kad galėtų juos apsiauti ir nusiauti nė nepasilenkdama.

– Nereikėjo taip puoštis, – pajuokavo Džefris, bet ji išgirdo jo balse įtampą.

– Kas ten?

– Gerai nežinau, bet, man regis, kažkas nešvaraus… – Jis stabtelėjo, įsistebeilijęs į mašiną. – Atsivežei Tesą?

– Buvom pakeliui, o ji pati norėjo… – Sara nutilo, nes iš tikrųjų jokio paaiškinimo neturėjo, tiesiog šiuo metu jos gyvenimo tikslas – kad Tesa būtų patenkinta ar, mažų mažiausiai, kad nezyztų.

Džefris tuojau viską suprato.

– Matyt, nebuvo prasmės su ja ginčytis?

– Ji pažadėjo sėdėti mašinoje, – atsakė Sara ir iškart išgirdo, kaip jai už nugaros užtrenkiamos durelės. Apsigręžusi įsisprendė rankomis į klubus, bet Tesa jau mojo jai ranka.

– Man reikia ten, – pasakė Tesa, rodydama į medžių guotą tolumoje.

Džefris paklausė:

– Ji eis namo pėsčia?

– Eina nusilengvinti, – paaiškino Sara, akimis lydėdama į miškelį ant kalvos kopiančią seserį.

Abu žiūrėjo, kaip Tesa kariasi stačiu šlaitu, susiėmusi rankomis už pilvo apačios, lyg neštų krepšį. Džefris paklausė:

– Jeigu aš juoksiuosi, kai ji nuriedės nuo tos kalvos, tu supyksi?

Užuot atsakiusi, Sara nusikvatojo su juo.

Jis paklausė:

– Manai, ji ten susitvarkys?

– Susitvarkys, – atsakė Sara. – Nenumirs, jeigu truputį pajudės.

– Tikrai? – susirūpinęs nenusileido Džefris.

– Nesijaudink, – nuramino Sara, žinodama, kad Džefris visą gyvenimą nė sykio nėra buvęs ilgesnį laiką šalia nėščios moters. Jis tikriausiai baiminasi, kad, nepasiekusi medžių kalvos viršūnės, Tesa ims gimdyti. Kurgi ne, gerai būtų.

Sara pasuko nusikaltimo vietos link, bet stabtelėjo, nes jis nesekė paskui. Ji apsigręžė, žinodama, kas laukia.

Jis tarė:

– Šįryt anksti išėjai.

– Nusprendžiau, kad tau reikia išsimiegoti. – Ji priėjo, pasiėmė iš jo švarko kišenės latekso pirštines ir paklausė: – Tai kas ten nešvaraus?

– Nebuvau taip baisiai pavargęs, – pasakė jis tuo pačiu gundomu balsu, kokiu būtų kalbinęs ją šįryt, jei nebūtų išsmukusi.

Ji maigė pirštines, nesugalvodama, ką pasakyti.

– Man reikėjo išleisti šunis.

– Galėtum juos vežiotis.

Sara reikšmingai pažvelgė į policijos automobilį.

– Naujas? – paklausė ji, apsimesdama, kad smalsauja. Granto apygarda nedidelė. Apie naująjį patrulių automobilį Sara išgirdo anksčiau, negu jis spėjo privažiuoti prie nuovados.

Jis atsakė:

– Gavom prieš porą dienų.

– Kokios dailios raidės, – sumurmėjo ji atsainiu balsu.

– Ir ką tu pasakysi, – tarė jis; įkyri frazė, kurią pastaruoju metu buvo įsikandęs, kai nežinodavo, ką daugiau sakyti.

Sara neleido jam išsisukti.

– Kaip gražiai ji pasidarbavo.

Džefris žvelgė tiesiai į ją, lyg neturėdamas ko slėpti. Sara būtų susižavėjusi, jei jis nebūtų lygiai taip pat žvelgęs į ją, kai pastarąjį sykį užtikrino, kad jos neapgaudinėja.

Ji įtemptai šyptelėjo ir pakartojo:

– Tai kas nešvaraus?

Jis susierzinęs trumpai atsiduso.

– Pamatysi, – atsakė jis ir pasuko prie upės.

Sara ėjo normaliu greičiu, bet Džefris sulėtino žingsnį, kad ji spėtų su juo. Ji matė, kad jis pyksta, bet niekada nesileisdavo bauginama Džefrio nuotaikos.

Paklausė:

– Studentas?

– Tikriausiai, – vis dar striukai atsakė jis. – Patikrinome kišenes. Jokio dokumento jis neturėjo, bet šitas upės krantas – koledžo teritorija.

– Nuostabu, – sumurmėjo Sara, svarstydama, kada gi pasirodys Čakas Geinsas, naujasis koledžo apsaugos viršininkas, ir ims abejoti viskuo, ką jie daro. Čaką nesunkiai būtų galima nuvyti šalin, bet pirmasis Džefrio nurodymas, tapus Granto apygardos policijos viršininku, buvo rūpintis, kad koledžas būtų patenkintas. Čakas tai kuo puikiausiai žinojo ir, vos pasitaikydavo proga, tuo naudodavosi.