Карин Слотер - Baimės nuojauta

– Džefri, – tyliai pratarė Sara. Jo marškiniai permirko krauju, ranka iki riešo taip pat. Jis suprato, ką ji turi galvoje, ir ėmė vilktis apatinius marškinius, bet jinai jį sulaikė ir pastvėrė jo švarką, nes taip buvo greičiau.

Akimirką pašokus spaudimui, Tesa suvaitojo, sušnypštė.

– Tesa? – garsiai paklausė Sara, vėl imdama seserį už rankos. – Kaip tu?

Sesuo nežymiai linktelėjo, sučiaupusi lūpas, išpūtusi šnerves, sunkiai gaudydama kvapą. Suspaudė Sarai ranką taip, kad net kauliukai sugrikšėjo.

Sara paklausė:

– Tau nesunku kvėpuoti, ką?

Tesa neatsakė, bet jos akys lakstė nuo Džefrio prie Saros.

Sara pasistengė, kad balse nebūtų girdėti baimės, ir pakartojo:

– Ar tu laisvai kvėpuoji?

Jei Tesa neįstengtų kvėpuoti, Sara labai nedaug kuo galėtų jai padėti.

Susikaupęs Džefris santūriai tarė:

– Sara… – Jo delnas ant Tesos pilvo įsitempė. – Atrodo, sąrėmis.

Sara skubiai papurtė galvą ir uždėjo delną prie Džefrio rankos. Pajuto gimdos susitraukimus.

Garsiai paklausė:

– Tesa! Ar čia labiau skauda? Ties pilvo apačia?

Tesa neatsakė, bet jos dantys ėmė kalenti lyg nuo šalčio.

– Patikrinsiu gimdos kaklelį, gerai? – įspėjo Sara ir pakėlė Tesai suknelę. Nuo kraujo ir skysčio Tesos šlaunys buvo lipnios, pajuodusios. Sara įkišo pirštus. Reaguodamas į bet kokią traumą kūnas įsitempia, kaip tik tai ir vyko. Ji pasijuto lyg įkišusi pirštus į spaustuvus. – Atsipalaiduok, – paprašė, ieškodama gimdos kaklelio. Akušerijos mokėsi prieš daug metų, bet neseniai ruošdamasi gimdymui pasiskaitė tikrai per mažai.

Tačiau tarė:

– Viskas gerai. Tau viskas gerai.

Džefris pasakė:

– Vėl pajutau.

Sara žvilgsniu paprašė nešnekėti. Ji taip pat pajuto sąrėmį, bet niekuo negalėjo padėti. Net jei esama tikimybės, kad kūdikis gyvas, cezario pjūvis tokioje aplinkoje Tesą pražudytų. Jei peilis perrėžė gimdą, ji nukraujuotų jiems nespėjus pasiekti ligoninės.

– Gerai, – pasakė Sara, ištraukdma iš Tesos kūno ranką. – Kaklelis neprasiplėtęs. Viskas gerai. Girdi, Tese? Viskas gerai.

Tesos lūpos dar krutėjo, bet vienintelis garsas buvo sunkus alsavimas. Jai prasidėjo hiperventiliacija, ją tuojau ištiks hipokapnija.

– Lėčiau, mieloji, – paprašė prisikišdama Sara. – Pasistenk kvėpuoti lėčiau, gerai? – Parodė kaip, giliai įkvėpė, lėtai iškvėpė, vis galvodama, kad prieš kelias savaites to paties mokėsi Lamazo pamokėlėse. – Šitaip, – pasakė, kai Tesa ėmė alsuoti lėčiau. – Lėtai, pamažu.

Akimirką Sarai palengvėjo, bet tuojau įsitempė visi ligi vieno Tesos veido raumenys. Galva ėmė virpėti, ir Saros delnu, o paskui ir visa ranka lyg kamertonu nubėgo virpuliai. Pro Tesos lūpas prasiveržė gurgimas, išvarvėjo skaidraus skysčio srovelė. Akys vis dar stiklinės, žvilgsnis bukas ir šaltas.

Sara tyliai paklausė Frenko:

– Kada atvyks greitoji?

– Jau greitai, – atsakė šis.

– Tesa! – tarė Sara griežtu, grėsmingu balsu. Šitaip su sesute ji nekalbėjo nuo tada, kai ši, būdama dvylikos, norėjo kūlvirsčia nušokti nuo namo stogo. – Tesa, laikykis! Dar trupučiuką. Girdi? Laikykis. Aš tau sakau…

Tesos kūnas staiga stipriai trūktelėjo, kietai susičiaupė žandikauliai, akys užvirto, iš gerklės pasigirdo kriokimas. Traukuliai buvo bauginamai stiprūs, jie purtė Tesą lyg elektros srovė.

Sara mėgino pridengti seserį savo kūnu, kad ji dar labiau nesusižalotų. Sesuo nesuvaldomai drebėjo, vaitojo, vartė akis. Atsipalaidavo šlapimo pūslė, pasijuto stiprus rūgštus šlapimo kvapas. Žandikaulis taip kietai sučiauptas, kad kaklo raumenys išpampo lyg plieno lynai.

Tolumoje Sara išgirdo burzgiant variklį, paskui aiškiai atpažįstamą sraigtasparnio sparnų kapojimą. Kai oro greitoji pakibo virš galvos, o paskui pasuko upės vagos link, Sarai akis nudilgė ašaros.

– Greičiau, – kuždėjo ji. – Prašau, greičiau.

2

Kai sraigtasparnis pakilo į orą, Džefris jo lange matė Sarą. Ji laikė priglaudusi prie krūtinės Tesos ranką, nunarinusi galvą, lyg melstųsi. Nei jis, nei Sara nebuvo itin religingi, bet Džefris nejučia ir pats mintyse sukalbėjo maldelę tam, kuris galbūt girdi, prašydamas, kad Tesa nemirtų. Jis lydėjo akimis Sarą ir patyliukais meldėsi, kol sraigtasparnis plačiu lankstu pasuko dešinėn ir nuskriejo virš medžių. Kuo labiau jis tolo, tuo sunkiau galvoje rezgėsi žodžiai, tad kai aparatas pasuko į vakarus Atlantos pusėn, jis juto vien pyktį ir bejėgiškumą.

Džefris pažvelgė į ploną balto plastiko skiautelę, aptiktą sugniaužtame Tesos delne. Kai Tesą ruošė įkelti į sraigtasparnį, išpešė jai iš pirštų, tikėdamasis, kad šis daikčiukas galbūt nuves pas užpuoliką. Dabar jį apžiūrinėdamas pajuto, kaip prislegia triuškinamas bejėgiškumas. Plastiką čiupinėjo ir jis, ir Sara. Kraujyje akivaizdžių pirštų atspaudų nebuvo matyti. Nė nežinia, ar ta skiautė apskritai kaip nors susijusi su užpuolimu.

– Viršininke. – Frenkas padavė Džefriui krauju permirkusius marškinius ir švarką.

– Jėzau, – tarstelėjo šis ir išsitraukė policininko ženklelį bei piniginę. Susiradęs įkalčių maišelį, įkišo į jį plastiko skiautelę ir paklausė: – Kas, po galais, nutiko?

Frenkas be žodžių skėstelėjo rankomis.

Džefris susierzino, bet nutylėjo kandžią pastabą, suprasdamas, kad Frenkas juk nekaltas dėl to, kas nutiko Tesai Linton. Jei kas ir kaltas, tai Džefris. Jis stovėjo ir krapštė nosį vos už šimto jardų nuo puolamos Tesos; jis pajuto, kad kažkas negerai, kai tik suprato, kad Tesa ne automobilyje, jis privalėjo eiti kartu su Sara jos ieškoti.

Įsikišęs maišelį į kelnių kišenę, paklausė:

– Kur Lena ir Metas?

Frenkas atvertė mobilųjį telefoną.

– Ne, – sulaikė jį Džefris. Jei vidury miško suskambėtų Meto telefonas, tai būtų visų blogiausia. – Palūkėk. – Jis dirstelėjo į laikrodį, gerai nežinodamas, kiek laiko jau praėjo. – Jei po dešimties minučių negrįš, eisim jų ieškoti.

– Klausau.

Džefris numetė drabužius ant žemės, o ant viršaus padėjo piniginę ir ženklelį. Tada kalbėjo toliau:

– Paskambink į nuovadą. Iškviesk čia šešis ekipažus.

Frenkas pradėjo rinkti numerį ir paklausė:

– Nori paleisti liudininkę?

– Ne, – atsakė Džefris. Netardamas daugiau nė žodžio, patraukė nuo kalvos prie automobilių.

Eidamas mėgino susikaupti. Sara pajuto, kad savižudybė kažkuo įtartina. Tai dar labiau tikėtina, turint galvoje, kad prie pat tos vietos padurta Tesa. Jei tas vaikis upės vagoje nužudytas, galimas daiktas, kad Tesa Linton netikėtai užklupo miške jo užpuoliką.

– Viršininke, – mandagiai prislopintu balsu tarė Bredas. Jam už nugaros Elena Šafer kalbėjo mobiliuoju telefonu.

Džefris dėbtelėjo į Bredą. Po dešimties minučių visas koledžo miestelis puikiai žinos, kas nutiko.

Bredas susigūžė, supratęs, kad negerai padarė.

– Atleiskit.

Elena Šafer, nugirdusi jų pokalbį, skubiai į telefoną tarstelėjo: „Man reikia eiti“, ir išjungė.

Ji buvo patraukli jauna šviesiaplaukė rudomis akimis ir kalbėjo tokia nemalonia jankių tarme, kokios Džefris jau seniai nebuvo girdėjęs. Mūvėjo prigludusiais bėgimo šortais ir itin aptempiančiais trumpais laikros marškinėliais. Ant klubų laisvai kybojo diržas su kompaktinių plokštelių grotuvu, o aplink bambą buvo ištatuiruotas painus saulės spindulių raštas.

Džefris tarė:

– Panele Šafer…