Карин Слотер - Baimės nuojauta

– Juk sakiau, kad ne, – atrėžė ji, ir Džefris nebesuprato, ar ji meluoja, ar tiesiog jį mausto. Šiaip ar taip, laiko žaidimėliams jis neturėjo.

– Tu vadovausi paieškai, – pasakė Džefris Frenkui. – Aš turiu reikalų.

Frenkas linktelėjo galva, tikriausiai supratęs, kur šiam reikia.

Džefris tarė Čakui:

– Po valandos atvesk motiną į biblioteką pasikalbėti su manim. – Jis bedė nykščiu į Leną. – Tavim dėtas, eidamas pranešti apie sūnaus mirtį, kartu pasiimčiau ir Leną. Ji tokiais klausimais patyrusi daugiau už tave.

Džefris dar kartą leido sau žvilgtelėti į Leną, manydamas, kad ši bus dėkinga. Bet ji dėbtelėjo taip, kad jis suprato, jog ji nesijaučia pamaloninta.

Mašinoje Džefris visada turėdavo atsarginius marškinius, bet kraujo nuo rankų nusivalyti neįstengė, kad ir kiek trynė. Vandeniu iš buteliuko apsiprausė krūtinę ir viršutinę kūno dalį, bet panagės liko raudonos. Oberno laidos žiedas buvo apskretęs, kraujo dėmės ant futbolo marškinėlių numerio ir metų, kuriais būtų baigęs universitetą, jei nebūtų metęs. Džefris prisiminė garsiąją eilutę iš „Makbeto“, kurioje sakoma, kad dėl kaltės kraujo atrodo daugiau, viskas blogiau, negu yra iš tikrųjų. Tesai nebuvo galima kopti į tą kalvą. Vos už šimto pėdų – trys patyrę ginkluoti farai, o ji kone mirtinai subadyta. Džefris turėjo ją saugoti. Turėjo ką nors padaryti.

Sustojo Lintonų kieme už Edžio sunkvežimio. Kai vargais negalais ropštėsi iš mašinos, lyg virusas jį užplūdo siaubas. Po Saros ir Džefrio skyrybų Edis Lintonas labai aiškiai leido suprasti, kad buvęs žentas jam tėra šūdo gabalas, priskretęs prie jo vyresniosios dukros batelio. Tačiau Džefris nuoširdžiai mylėjo senį. Edis buvo geras tėvas, toks, kokio Džefris troško vaikystėje. Lintonus Džefris pažinojo daugiau kaip dešimt metų, o kol buvo vedęs Sarą, pirmą sykį gyvenime pasijuto turįs šeimą. Tesa jam buvo kaip mažoji sesutė.

Eidamas per kiemą, Džefris giliai atsikvėpė. Nuo vėsaus vėjelio pašiurpo oda, ir jis suprato, kad prakaituoja. Iš namo gilumos sklido muzika, tad nusprendė apeiti, o ne belstis į pagrindines duris. Staiga stabtelėjo, pažinęs per radiją skambančią dainą.

Sara nemėgo ceremonijų ir formalumų, todėl jų vestuvės vyko Lintonų namuose. Jiedu prisiekė vienas kitam svetainėje, o paskui surengė nedideles vaišes draugams ir šeimai kieme. Pirmąjį šokį kaip vyras ir žmona jiedu šoko pagal šitą dainą. Jis prisiminė, kaip laikė ją apkabinęs, o ji buvo uždėjusi ranką jam ant sprando, švelniai glostė, visu kūnu prigludusi prie jo taip nekaltai ir taip jausmingai. Sara prasta šokėja, bet arba vynas, arba šventinė akimirka padarė stebuklą ir jai suteikė koordinacijos, ir jiedu šoko, kol Saros motina priminė nepavėluoti į lėktuvą. Edis mėgino ją sulaikyti; net tada jis nenorėjo paleisti Saros.

Džefris prisivertė pajudėti. Kadaise jis atėmė vieną Lintonų dukrą, o dabar pasakys, kad galbūt jie neteko ir antrosios.

Kai Džefris pasuko už kampo, Ketė Linton kvatojosi iš kažko, ką pasakė Edis. Jie sėdėjo užpakalinėje verandoje, viską pamiršę klausėsi Šelbės Lin ir džiaugėsi tingia sekmadienio popiete, kaip ir dauguma žmonių Granto apygardoje. Ketė sėdėjo paplūdimio kėdėje, užkėlusi kojas ant taburetės, o Edis lakavo jai kojų nagus.

Saros motina buvo graži moteris vos žilstelėjusiais ilgais šviesiais plaukais. Jai tikriausiai beveik šešiasdešimt, bet ji atrodė dar labai puikiai. Džefriui visada patiko patraukli ir žemiška Ketė. Nors Sara atsikalbinėjo nesanti panaši į motiną (ji aukšta, o Ketė smulki, ji apvalių formų, o Ketė veikiau berniukiško sudėjimo), jiedvi turėjo labai daug bendra. Sara paveldėjo tobulą motinos odą ir šypseną, nuo kurios pasijusdavai esąs svarbiausias žmogus pasaulyje. Ji taip pat buvo aštrialiežuvė; kaip ir motina, mokėjo pastatyti žmogų į vietą taip, kad jis pamanydavo sulaukęs komplimento.

Išvydusi Džefrį, Ketė nusišypsojo ir tarė:

– Gaila, kad nepasirodei pietų.

Edis atsitiesė ir užsuko nagų lako buteliuko kamštelį, kažką murmėdamas, bet Džefris tik džiaugėsi, kad neišgirdo.

Ketė pagarsino muziką, aiškiai prisiminusi ją iš vestuvių. Ji dainavo žemu, kimiu balsu: „Prisipažįstu, kad tave myliu…“, taip džiugiai kibirkščiuodama akimis, tokios panašiomis į Saros, kad jam teko nusigręžti.

Ji pritildė muziką, pajutusi, kad kažkas negerai, tikriausiai pagalvojo, kad jis susipyko su Sara. Ketė tarė:

– Netrukus turėtų grįžti mergaitės. Nesuprantu, kur jos taip ilgai užtruko.

Džefris prisivertė prieiti. Kojos laikė netvirtai, ir jis suprato, kad nuo to, ką dabar pasakys, viskas pasikeis. Ketė ir Edis niekada nepamirš šios popietės, šio meto, kai jų gyvenimas apvirto aukštyn kojom. Būdamas policininkas, Džefris šimtus sykių turėjo pranešti artimiesiems apie nelaimes, tėvams, sutuoktiniams ir draugams pasakyti, kad jų artimieji sužeisti ar, dar blogiau, niekada nebegrįš. Tie žmonės nebuvo jo artimieji. Dabar pranešti Lintonams bus beveik taip pat baisu kaip būti toje proskynoje su palūžusia Sara ir kraujais plūstančia Tesa, kai nė vienai niekuo negali padėti.

Džefris pajuto, kad jie žiūri į jį, nes jis taip ilgai tyli.

– Kur Devonas? – pagaliau paklausė, tikėdamasis, kad pakartoti nereikės.

Ketė klausiamai pažvelgė.

– Pas mamą, – atsakė ji tuo pačiu balsu, kuriuo vos prieš valandą su Tesa kalbėjo Sara: kupinu įtampos, nerimo, išgąsčio. Ji prasižiojo klausti, bet nieko nepasakė.

Džefris lėtai užlipo laipteliais, nesugalvodamas, kaip pradėti. Sustojo ant viršutinio laiptuko ir susikišo rankas į kišenes. Ketės akys spėjo jas pamatyti – kruvinas, kaltės suterštas rankas.

Ji sunkiai nurijo seilę. Delnu užsidengė burną, o akyse staiga sužvilgo ašaros.

Galiausiai už žmoną prašneko Edis, ištardamas vienintelį klausimą, kurį gali užduoti dviejų dukterų tėvas:

– Katra?

3

Lena atsiliko nuo Čako tariamai dėl išnarintos kojos, nes suvokė, kad jei jis mėgins ją šnekinti, ji tikrai pratrūks. Jai reikėjo poros minučių vienatvės, kad galėtų apmąstyti epizodą su Džefriu. Negalėjo išmesti iš galvos, kaip jis į ją žvelgė. Džefris ir anksčiau ant jos supykdavo, bet šitaip – dar niekada. Šiandien jis jos tiesiog nekentė.

Pastaruosius metus Lenos gyvenimas buvo virtinė nesėkmių – nuo prarasto darbo iki čiuožimo ant pasturgalio upės šlaitu žemyn. Nėra ko stebėtis, kad Džefris išmetė ją iš tarnybos. Jis teisus: ji nepatikima. Ja negalima pasikliauti, nes ne kartą parodė esanti to neverta. Šįsyk per ją, galimas daiktas, paspruko žmogus, subadęs Tesą Linton.

– Neatsilik, Adams! – šūktelėjo per petį Čakas. Jis ėjo per žingsnį pirma jos, o ji spoksojo jam į plačią nugarą, spinduliuodama neapykantą. – Nagi, Adams, – pakartojo Čakas. – Išsivaikščiosi.

– Nieko tokio.

– Aha, – atsakė Čakas ir sulėtino žingsnį. Jai vangiai šyptelėjo. – Tai… regis, Viršininkas tavęs ne itin pageidauja.

– Ir tavęs, – priminė ji.

Čakas prunkštelėjo, lyg ji būtų pajuokavusi, o ne pasakiusi tiesą. Lena nepažinojo kito žmogaus, taip puikiai sugebančio nesuprasti to, kas akivaizdu.

Jis tarė:

– Džefris manęs tiesiog nemėgsta, nes mokykloje draugavau su jo pana.

– Tu draugavai su Sara Linton? – paklausė Lena, manydama, kad Čakas lygiai taip pat galėjo draugauti ir su Anglijos karaliene.

Čakas atsainiai gūžtelėjo pečiais.

– Seniai. Ji tavo draugė, ar ką?