Карин Слотер - Baimės nuojauta

Lena susikaupusi kvėpavo, mėgindama apsiraminti. Delnai buvo paraudę ir lipnūs nuo prakaito, randai bjauriai iškilę. Ji prisivertė susitvardyti, pasikišdama rankas po pažastimis. Elgėsi lyg pamišėlė. Juk šitaip daro psichikos ligoniai. Rozen tikriausiai jau ruošiasi ją uždaryti.

Daktarė vėl paklausė:

– Lena?

Ši norėjo nuleisti viską juokais.

– Tiesiog susinervinau, – atsakė, nusibraukdama plaukus už ausies. Nuo prakaito jie lipo prie galvos odos. Nežinia kodėl užsigeidė pasakyti ką nors pikto, ką nors, kas perskeltų Rozen pusiau, ir jos abi vėl žaistų lygiomis jėgomis.

Galbūt daktarė tai pajuto, nes paklausė:

– Su kuo man kalbėtis policijos nuovadoje?

Lena pažvelgė į ją, nes akimirką neprisiminė, ko čia atėjo.

– Lena? – paklausė Rozen. Ji vėl susitraukė, sugniaužė rankas ant kelių, sėdėjo tiesi kaip styga.

– Aš… – tarė Lena ir patylėjo. – Maždaug po pusvalandžio į biblioteką ateis policijos viršininkas Toliveris.

Rozen spoksojo priešais save, lyg neapsispręsdama, ką daryti. Motinai laukti trisdešimt minučių, kad išgirstų, kas nutiko jos sūnui, tikriausiai prilygsta visam amžiui.

Lena tarė:

– Džefris nežino apie… – Ranka pamojavo tarp jųdviejų.

– Terapiją? – padėjo Rozen, lyg Lena būtų kvailė, nesugebanti ištarti to žodžio.

– Prašau man atleisti, – nuoširdžiai atsiprašė Lena. Ji turėjo guosti Džilę Rozen, o ne rėkti ant jos. Džefris pasakė Čakui, kad Lena jam pravers, o ji vos per penkias minutes viską sudirbo. – Aš labai atsiprašau.

Rozen kilstelėjo galvą – išgirdusi atsiprašymą, bet jo nepriėmusi.

Lena pastatė kėdę. Ji taip troško lėkti iš salės, kad net kojas gėlė.

Daktarė paprašė:

– Papasakokit, kas nutiko. Man reikia žinoti, kas nutiko.

Lena uždėjo rankas ant kėdės atkaltės ir tvirtai įsikibo.

– Atrodo, jis nušoko nuo tilto prie miškelio, – pasakė ji. – Jį aptiko studentė ir paskambino 911. Netrukus atvažiavo koronerė ir nustatė mirties laiką.

Rozen įkvėpė ir kelias akimirkas sulaikė orą krūtinėje.

– Jis pro ten eina į paskaitas.

– Per tiltą? – paklausė Lena, sumojusi, kad Rozenai tikriausiai turi namą netoli Didžiosios gatvės, kur gyvena daug profesorių.

– Jam vis pavogdavo dviratį, – pasakė ji, ir Lena linktelėjo galva. Koledžo teritorijoje nuolat pasigendama dviračių, o apsaugininkai nė neįsivaizduoja, kieno tai darbas.

Rozen vėl atsiduso, lyg mažais gurkšneliais iškvėptų sielvartą. Ji paklausė:

– Mirė iškart?

– Nežinau, – atsakė Lena. – Manau, kad taip. Tokiais atvejais… viskas baigiasi greitai.

– Endžiui maniakinė depresija, – pasakė jai Rozen. – Jis visada buvo jautrus, bet mudu su jo tėvu… – Ji nutilo, lyg nenorėtų patikėti per daug informacijos. Po to, kaip ką tik sukvailiojo, Lena puikiai ją suprato. Rozen paklausė: – Ar jis paliko raštelį?

Lena išsitraukė raštelį iš užpakalinės kišenės ir padėjo ant stalo. Prieš jį paimdama, Rozen susvyravo.

– Jie ne Endžio, – pasakė Lena, rodydama popieriuje likusius kruvinus Frenko ir Džefrio pirštų atspaudus. Net ir atsižvelgiant į visa, kas nutiko Tesai, Lena stebėjosi, kad Frenkas leido atiduoti raštelį Endžio motinai.

– Čia kraujas?

Lena linktelėjo, bet nieko neaiškino. Tegu Džefris pats sprendžia, kiek informacijos suteikti motinai.

Rozen užsidėjo akinius, kabančius ant grandinėlės po kaklu. Nors Lena neprašė, ji perskaitė garsiai:

– „Aš daugiau nebegaliu. Aš tave myliu, mama. Endis.“

Vyresnioji moteris vėl giliai įkvėpė, lyg galėtų su oru sulaikyti ir emocijas. Lėtai nusiėmė akinius ir padėjo atsisveikinimo raštelį ant stalo. Ji žvelgė į jį, lyg vis dar galėtų įskaityti, ir tarė:

– Jis beveik lygiai toks pat kaip ankstesnis.

– Koks ankstesnis? – paklausė Lena; protas jau įsijungė į tyrimą.

– Sausio antrosios. Jis persirėžė rankos veną. Radau nespėjusį nukraujuoti, bet… – Ji parėmė ranka galvą, tebežiūrėdama į raštelį. Uždėjo ant jo pirštą, lyg liestų sūnų – tai, ką jis jai paliko.

– Man jo dar reikės, – pasakė Lena, nors Džefris ir Frenkas popierėlį jau buvo nuvertinę.

– Mat kaip. – Rozen atitraukė ranką. – Ar galėsiu jį atgauti?

– Taip, kai viskas bus baigta.

– Mat kaip, – pakartojo daktarė. Ji ėmė pirštais maigyti akinių grandinėlę. – Ar galiu jį pamatyti?

– Reikės atlikti skrodimą.

Motina griebėsi šios žinios.

– Kodėl? Kas nors įtartina?

– Ne, – atsakė Lena, nors pati dar nežinojo. – Taip įprasta, nes jis mirė vienas. Šalia nieko nebuvo.

– Ar jo kūnas smarkiai… sudarkytas?

– Nelabai, – atsakė ji, žinodama, kad atsakymas subjektyvus. Dar nepamiršo, kaip pernai morge atrodė sesuo. Nors Sara buvo ją nupraususi, smulkios mėlynės ir įbrėžimai ant Sibilės veido atrodė lyg tūkstantis žaizdų.

– Kur jis dabar?

– Morge. Po dienos kitos jį perduos laidojimo namams, – paaiškino Lena, bet iš nustebusios Rozen išraiškos suprato, kad motina dar nespėjo pagalvoti apie porą tolesnių žingsnių, – jog teks laidoti sūnų. Lenai kilo mintis atsiprašyti, bet žinojo, kad nieko tai neduotų.

– Jis norėjo būti kremuotas, – pasakė Rozen. – Bijau, kad neįstengsiu. Turbūt negalėsiu leisti… – Ji papurtė galvą, nebaigusi sakinio. Ranka prisidengė burną, ir Lena pamatė vestuvinį žiedą.

– Ar norit, kad praneščiau jūsų vyrui?

– Brajenas išvykęs, – atsakė ji. – Siekia stipendijos.

– Jis taip pat dirba koledže?

– Taip. – Ji suraukė kaktą, grumdamasi su jausmais. – Endis dirbo kartu su juo, norėjo padėti. Manėm, kad jam geriau… – Mėgino sutvardyti kūkčiojimą, bet galiausiai jis prasiveržė.

Lena spaudė kėdės atkaltę, žiūrėdama į moterį. Rozen verkė tyliai, prasižiojusi, bet be jokio garso. Ji prisidėjo ranką prie krūtinės ir kietai užsimerkė, o veidu sruvo ašaros. Liauni pečiai sulinko, o smakras virpėdamas nukaro ant krūtinės.

Leną apėmė nesuvaldomas troškimas išeiti. Net iki išprievartavimo ji nemokėjo guosti. Silpnumas jai kažkodėl atrodė grėsmingas, lyg reikėtų atiduoti dalį savęs, kad įstengtum paguosti kitą. Ji norėjo dabar pat eiti namo pasisemti stiprybės, išsiskalauti iš burnos baimės skonį. Kaip nors atgauti jėgas prieš vėl išeinant į pasaulį. Ypač prieš susitinkant Džefrį.

Rozen tikriausiai pajuto, ką galvoja Lena. Ji nusibraukė ašarą ir skubiai pratarė:

– Noriu paskambinti vyrui, – pasakė. – Gal galėtumėte duoti minutėlę?

– Žinoma, – su palengvėjimu atsakė Lena. – Susitiksime bibliotekoje. – Ji uždėjo ranką ant durų rankenos, bet stabtelėjo, nepakeldama akių į daktarę. – Nežinau, ar turiu teisę prašyti… – pratarė, suprasdama, kad Džefris ją visai nurašys, jei Rozen jam papasakos, kas buvo.

Ši, regis, puikiai suprato, ko jaudinasi Lena, ir atkirto:

– Ne, neturit teisės prašyti.

Lena pasuko rankeną, bet pajuto, kaip moteris varsto ją žvilgsniu. Pasijuto įkliuvusi, bet įstengė paklausti:

– Ko?

Rozen pasiūlė šiokį tokį kompromisą:

– Jeigu negersit, aš jam nesakysiu.

Lena nurijo seilę ir burnoje kone pajuto viskį, apie kurį svajojo jau dvi minutes. Nieko neatsakiusi išėjo ir uždarė duris.

Lena atsisėdo prie tuščio užsakymų stalo ir žiūrėjo, kaip Čakas apsikvailins, kabindamas Naną Tomas, koledžo bibliotekininkę pelės rudumo plaukais ir akiniais storais stiklais. Kažin ar dėl tokios verta stengtis, juolab kad Lena žinojo, jog Nana dar ir homoseksualė. Ketverius metus buvo Sibilės mylimoji. Jos gyveno drauge, bet Sibilės jau nebėra.