Карин Слотер - Baimės nuojauta

– Klausau jūsų.

– Karla? – paklausė Čakas, perskaitęs ženklelį jai ant krūtinės. Į krūtinę užsižiūrėjo ilgėliau.

Ji sukryžiavo rankas.

– Ko norėsite?

Įsiterpė Lena ir tyliai tarė:

– Mums reikia pas daktarę Rozen.

– Pas ją pacientas. Negalima trukdyti.

Lena jau ketino pasivedėti moterį į šalį ir asmeniškai paaiškinti padėtį, bet Čakas išpyškino:

– Prieš valandą nusižudė jos sūnus.

Visas laukiamasis vienu balsu aiktelėjo. Iš rankų iškrito žurnalai, po kelių sekundžių dvi merginos viena po kitos išskubėjo pro duris.

Karla akimirką svyravo, paskui atsitokėjusi tarė:

– Nueisiu jos pakviesti.

Lena ją sulaikė:

– Aš jai pasakysiu. Tik nuveskite mane į jos kabinetą.

Jaunoji moteris su palengvėjimu atsiduso.

– Dėkui.

Jie nusekė paskui registratorę ilgu siauru koridoriumi, Čakas ėjo įkandin Lenos. Lyg staigi liepsna Leną užgriuvo klaustrofobija, ir kai priėjo Džilės Rozen kabinetą, ją išmušė prakaitas. Kaip visada puikiai sugebėdamas viską dar labiau sugadinti, Čakas atsistojo prie pat Lenos, kone prigludo. Ji užuodė jo skutimosi losjoną, sumišusį su šleikščiai saldžiu kramtomosios gumos kvapu – išpūstas burbulas kaip tik garsiai pokštelėjo jai prie ausies. Ji sulaikė kvapą, nugręžė nuo jo galvą, kad nesupykintų.

Registratorė tyliai pabeldė į duris.

– Džile?

Lena trūktelėjo apykaklę, stengdamasi gauti daugiau oro.

Atidariusi duris, Rozen sudirgusi tarė:

– Kas?

Tuomet ji išvydo Leną ir, ją pažinusi, smalsiai nusišypsojo. Ji jau žiojosi kažką sakyti, bet Lena pertraukė:

– Ar jūs daktarė Rozen? – paklausė Lena, pati girdėdama, kad balsas spigus.

Rozen pažvelgė į Čaką, akimirką sudvejojo, tada grįžtelėjo į pacientę kabinete ir pratarė:

– Lile, aš tuojau grįšiu. – Ji uždarė duris ir tarė: – Prašom čia.

Lena dėbtelėjo į Čaką, tada nusekė jai iš paskos, bet jis vis tiek neatstojo.

Rozen sustojo tarpduryje, ranka rodydama užeiti.

– Galime pasikalbėti čia.

Lena buvo lankiusis tik laukiamajame ir Rozen kabinete, todėl nustebo atsidūrusi erdvioje posėdžių salėje. Ji buvo šilta ir atvira, su daug gėlių, visai kaip Džilės Rozen priimamajame. Sienos nudažytos ramia šviesiai pilka spalva. Kėdės aptrauktos violetiniu audiniu ir pristumtos prie ilgo raudonmedžio stalo. Palei sieną rikiavosi didelės keturių stalčių komodos, ir Lena nudžiugo pastebėjusi, kad jos užrakintos nuo smalsuolių.

Daktarė apsigręžė ir nusibraukė nuo akių plaukus. Džilė Rozen buvo siauro veido ir tamsiai rudais plaukais iki pečių. Tokio amžiaus, matyt, keturiasdešimties su trupučiu, ji atrodė patraukliai, o rengdavosi vadinamojo žemiško stiliaus drabužiais, mėgo ilgas plevenančias palaidines ir figūrai tinkamus sijonus. Ji elgdavosi dalykiškai, o Lenai tai atrodė atgrasu, ypač kai daktarė leido sau nustatyti jai alkoholizmą vos po trijų seansų. Lena svarstė, kaip šitokia moteris apskritai gali turėti pacientų. Gerai pagalvojus, kažin kuo gali pasigirti psichologė, kuri nė savo sūnaus neapsaugojo nuo šuolio į seklią upę.

Rozen, kaip ir reikėjo tikėtis, ėjo tiesiai prie reikalo.

– Kas nutiko?

Lena giliai atsikvėpė, svarstydama, ar bus sunku, turint galvoje ankstesnę patirtį su Rozen. Ji nusprendė rėžti tiesiai šviesiai:

– Mes atėjome dėl jūsų sūnaus.

– Endžio? – paklausė Rozen, klestelėdama ant kėdės lyg orą lėtai išleidžiantis balionas. Taip ir sėdėjo tiesia nugara, sudėjusi ant kelių rankas, susikaupusi, bet akyse – gryniausia panika. Lena dar niekada nebuvo taip aiškiai supratusi kito žmogaus išraiškos. Moteris nežmoniškai persigandusi. – Ar jis… – Rozen nutilo ir atsikrenkštė, o akis užplūdo ašaros. – Jis ko nors prisidirbo?

Lena prisiminė, kad tarpduryje stovi Čakas, susikišęs rankas į kišenes, lyg žiūrėtų pokalbių laidą. Kol nespėjo išsižioti, ji užtrenkė duris jam prieš nosį.

– Atleiskit… – Lena pasirėmė delnais į stalą ir atsisėdo. Atsiprašyti norėjo dėl Čako, bet Rozen suprato kitaip.

– Kas yra? – paklausė daktarė, balse pasigirdo neviltis.

– Norėjau pasakyti…

Netikėtai Rozen pasilenkė virš stalo ir suėmė Lenos delnus. Ši krūptelėjo, bet Rozen, regis, nė nepastebėjo. Po išprievartavimo vien nuo minties ką nors paliesti ar, dar blogiau, būti paliestai Leną išmušdavo šaltas prakaitas. Nuo artumo ji pajuto tulžies skonį gerklėje.

Rozen paklausė:

– Kur jis?

Lenai ėmė drebėti koja, kulnis nesuvaldomai šokinėjo aukštyn žemyn. Kai ji prašneko, balsas užlūžo, bet ne iš užuojautos.

– Prašyčiau pažiūrėti į nuotraukas.

– Ne, – atsisakė Rozen, nepaleisdama pašnekovės delnų, lyg kabėtų nuo uolos, ir vien Lena neleistų jai nukristi. – Ne.

Vargais negalais Lena ištraukė vieną ranką ir išėmė iš kišenės momentinę nuotrauką. Ji iškėlė ją, bet Rozen nusisuko ir užsimerkė lyg vaikas.

– Daktare Rozen, – pratarė Lena. Paskui, kiek susitvardžiusi, pridūrė: – Džile, ar čia jūsų sūnus?

Ši žiūrėjo į Leną, o ne į nuotrauką, užsiplieksdama neapykanta lyg karštos anglys.

– Pasakykit, ar čia jis, – nenusileido Lena, trokšdama kuo greičiau baigti.

Rozen pagaliau pažvelgė į nuotrauką. Jos šnervės išsipūtė, o lūpos susičiaupė, lyg tramdydamos ašaras. Iš moters išraiškos Lena suprato, kad žuvęs vaikinas – jos sūnus, bet daktarė vis dar neskubėjo, žvelgė į nuotrauką, mėgindama leisti protui priimti, ką regi akys. Tikriausiai nė negalvodama nykščiu paglostė randą ant Lenos plaštakos lyg kokį talismaną. Jausmas, tarsi švitriniu popieriumi perbraukus per rašymo lentą; Lena sukando dantis, kad nesukliktų.

Rozen pagaliau paklausė:

– Kur?

– Radome jį vakarinėje koledžo teritorijos dalyje, – atsakė Lena, taip trokšdama išplėšti ranką, kad net drebėjo.

Nieko nepastebėdama, Rozen paklausė:

– Kas nutiko?

Lena apsilaižė lūpas, nors burna buvo išdžiūvusi lyg dykuma.

– Jis nušoko, – atsakė ji, stengdamasi kvėpuoti. – Nuo tilto. – Tada pridūrė: – Mes manome, kad jis…

– Ką? – paklausė Rozen, vis dar įsitvėrusi Lenos rankos.

Lena nebeištvėrė ir ėmė maldauti:

– Prašyčiau, labai atsiprašau…

Rozen veide šmėstelėjo sumišimas, ir Lena pasijuto dar nejaukiau. Su kiekvienu žodžiu jos tonas darėsi aukštesnis, kol galiausiai klyktelėjo:

– Paleiskit mano ranką!

Rozen skubiai atšlijo, o Lena pašoko iš vietos, parversdama kėdę, ir traukėsi atatupsta tol, kol nugara pajuto duris.

Daktarės veidą perkreipė siaubas.

– Atsiprašau.

– Nieko… – Lena atsirėmė į duris, trindamasi rankas į šlaunis, lyg valytųsi purvą. – Nieko tokio, – pridūrė, nors krūtinėje širdis dar virpėjo. – Be reikalo užrikau.

– Kaip aš nepagalvojau…

– Liaukitės, – tarė Lena, jusdama, kaip nuo trinties kaista šlaunys. Ji liovėsi, sugniaužė rankas, patrynė jas vieną į kitą, lyg sušalusi.

– Lena, – tarė Rozen, išsitiesdama ant kėdės, bet neatsistodama. – Nebijokite. Jums čia saugu.

– Žinau, – atsakė Lena, bet balsas skambėjo silpnai, o burnoje dar buvo rūgštu iš baimės. – Viskas gerai, – patikino ji, bet vis dar grąžė rankas. Lena pažvelgė žemyn, nykščiu užspaudė randą delne, patrynė, lyg galėtų jį nubraukti. – Viskas gerai, – kartojo ji. – Viskas gerai.

– Lena… – pratarė Rozen, bet minties nebaigė.